Apie Barboros Žagarietės beatifikacijos bylą

Kun. Marius Dyglys Nuotrauka iš kluboruto.wordpress.com

Barbora Žagarietė

Žagarės klebonas kun. Marius Dyglys lankėsi Vatikano radijo studijoje. Tikimės, kad Barbora Žagarietė – būsima palaimintoji. Apie tai kalbamasi su klebonu.

Kokioje stadijoje beatifikacijos byla, kokia jos būklė? Kada galima tikėtis Barboros Žagarietės paskelbimo palaimintąja?

Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo tikinčiųjų, nuo dedamų pastangų. Žmonės tikrai Lietuvoje meldžiasi, atvyksta, lanko jos gerbimo vietą Žagarėje ir susilaukia įvairių malonių. Tai – svarbiausias elementas, kuris mums suteikia stiprybės toliau darbuotis beatifikacijos byloje, rinkti istorinę medžiagą. Tai reikalinga, kad vėliau būtų galima suformuoti galutinius dokumentus, kuriuos pristatysime Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Kiti mūsų kandidatai į palaimintuosius, į šventuosius yra persekiojimų laikų kankiniai. Barbora Žagarietė gyveno anksčiau. Kas buvo Barbora Žagarietė?

Jinai buvo kilminga mergina, gyvenusi Umiastauskų dvare. Nuo pat mažens jai buvo įskiepyti krikščioniški idealai ir vertybės. Įstojo į Rygos benediktinių vienuolyną. Neaiškiomis aplinkybėmis tėvas ją iš vienuolyno parsivežė atgal į dvarą. Čia ji gyveno pamaldų gyvenimą, globojo vargšus. Žmonės ją mylėjo. Ji stengdavosi sušelpti, padėti ir, žinoma, visąlaik bendravo su Dievu. Po jos mirties žmonės nenustojo lankyti kapo, maldose dažnai būdavo išgirsti.

Kada buvo rimčiau susidomėta Barboros Žagarietės šventumu, kada pradėta jį tirti, galvojant apie galimą būsimą paskelbimą palaimintąja?

Barboros Žagarietės kėlimo į altoriaus garbę istorija yra labai plati. Pati pradžia, galima sakyti, buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Vyskupas lankėsi Barboros Žagarietės kriptoje, meldėsi prie žemiškųjų palaikų ir liepė klebonui užvesti knygą, kurioje būtų registruojamos patirtos malonės, įvairios iš Lietuvos ir netgi iš kaimyninių šalių atvykusių žmonių istorijos. Barbora Žagarietė ypatingai rūpėjo Romoje gyvenusiai margrafienei Janinai Umiastovskai, kuri prieš karą labai domėjosi, siuntė pasiuntinius ir laiškus į Lietuvą, norėjo pradėti beatifikacijos bylą. Ji dėjo daug pastangų, bet kilniam tikslui sutrukdė karas. Po karo Lietuva buvo okupuota, o 1963 m. gegužės 25 d. Barboros palaikai iš Žagarės buvo išvežti. Nežinomas tolesnis jų likimas.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie palaikų dingimo aplinkybes. Kas gi atsitiko?

Buvo uždaroma Senosios Žagarės bažnyčia. Sovietiniam saugumui iškilo klausimas, kur tuos palaikus padėti, kam juos atiduoti. Jie buvo ištirti, nustatyta, kad gerai išsilaikę. Ir po tų atliktų tyrimų nežinia, kur jie dabar yra. Dedamos pastangos, kad jie atsirastų, kad sugrįžtų į Žagarę. Ypatingai reikalingos tikinčiųjų maldos. Skatiname melstis, kad galbūt pati Barbora kam nors apsireikštų ir pasakytų, kur esanti. Mes laukiame jos grįžtančios į Žagarę.

Atėjo nepriklausomybės laikai ir turbūt Šiaulių vyskupijos įkūrimas lėmė, kad jau naujoje situacijoje ir naujoje bažnytinėje konfigūracijoje buvo galima formaliai pradėti beatifikacijos bylą?

2005 m. rugsėjo 24 d. yra beatifikacijos bylos pradžia. Buvo iškilmingai švenčiamos šv. Mišios, suformuotas tribunolas ir jau 10 metų, vyksta beatifikacijos byla. Galima džiaugtis jos sėkme. Sukaupta labai daug istorinės medžiagos, labai daug liudijimų, patyrimų. Žinoma, dar jų trūksta ir dedamos didelės pastangos, kad atsirastų istoriniai šaltiniai, su kuriais mes žengsime toliau ir sieksime, kad Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.

Kokios prognozės? Jūs esate postulatorius. Kaip įsivaizduojate, kada galėtų jau visa medžiaga būti sutvarkyta, kad Šventųjų skelbimo kongregacija Romoje galėtų skelbti herojiškų dorybių dekretą ir paskui būtų galima laukti stebuklo?

Dešimt metų praėjo. Aš manau, kad dar dešimties metų mums reikia.

© 2016 „XXI amžius“