Susitaikinimo sakramento link

Vieniems Išpažinties sakramentas sukelia blogų asociacijų, kaltės jausmą, kuris slegia ir verčia jaustis blogu žmogumi, tad nustojama jį praktikuoti. Kiti, priešingai, galėtų paliudyti nepaprastą gydantį šio sakramento poveikį. Tretiems išpažintis – paprasčiausias rutinos dalykas.

Kam reikalinga išpažintis? Kodėl svarbu išpažinti nuodėmes ir gauti atleidimą iš Dievo? Kodėl nuodėmes turiu išsakyti kunigui, o ne tiesiogiai Dievui? Ar tikrai mano siela gali tapti vėl švari? Kaip atsikratyti minčių, kurios mus atstumia nuo išpažinties? Kaip atlikti tikrą, nuoširdžią išpažintį, kuri gydytų? Dalijamės patarimais.

1. Neturiu nuodėmių, mano sąžinė rami.

Kai Delfų šventyklos orakulas paskelbė, kad Sokratas yra išmintingiausias žmogus Atėnuose, jis pats negalėjo tuo patikėti, su tuo sutikti. Tad jis vaikščiojo po miestą bandydmas paneigti orakulo žinią. Paradoksalu, tačiau pripažindamas savo proto ribas, jis pradėjo kelti labai aštrius, išmintingus klausimus, dėl kurių jis visgi laikomas vienu išmintingiausių žmonių. Iš tiesų kažkas panašaus nutinka ir šventiesiems. Suvokę Dievo meilės dydį ir savo pačių nevertumą, jie būna pirmieji, kurie paneigia savo „šventumą“. Paradoksalu, tačiau jų nuolankumas ir jų nuoširdžios išpažintys atveria kelią Dievo gailestingumui ir veda juos šventumo keliu. Ir priešingai, jei kas kenčia nuo sindromo „aš šventesnis nei tu“, tas kenčia ir nuo kitų sunkių „ligų“: toks savęs pateisinimas vadinamas puikybe. Jei atpažįstate save, jums tikrai padės išpažintis!

2. Man nereikia tarpininko, išpažįstu tiesiogiai Dievui.

Pagalvokite, ką turite minty, sakydamas „tiesiogiai“ ir „netiesiogiai“. Jei noriu su kuo nors tiesiogiai pasišnekėti, nepakanka vidinio dialogo su tuo asmeniu. Reikia susitikti su tuo asmeniu ir pasišnekėti akis į akį. Aš labiau panašus į tuos graikus, kurie sakė Pilypui: „Mes norime pamatyti Jėzų“. Kaip asmuo esu linkęs, giliai trokštu santykio, kontakto, trokštu matyti, girdėti, paliesti. Dievas žino, kaip labai mums reikia konkretumo ir fizinio aiškumo. Būtent dėl to Žodis (Logos) tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų! Dėl tos pačios priežasties Jis įsteigė sakramentus, kaip matomus, konkrečius, apčiuopamus malonės veikimo įrankius. Tai jie yra tikrieji tiesioginiai dia-Logai.

3. Kunigas – toks pats nusidėjėlis kaip ir aš.

Kai kunigas pasako „aš tave išrišu“, įvyksta didis stebuklas. Tas pats stebuklas įvyksta ir kai jis aukodamas duoną sako: „Tai yra mano kūnas“. Tą akimirką veikia ir kalba nebe kunigas. Tas „aš“ ir „mano“, kurį girdite, yra paties Kristaus žodžiai, jums sakomi. Tuo tikėti yra sunku, bet tai yra pati gryniausia tiesa. Taigi, tas, kuris atleidžia, nors ir per kunigą, yra Kristus.

4. Tiek prisidirbau, kad man tikrai nebeatleis.

Tiesa yra tokia, kad Dievas tikrai negalės jums atleisti, jeigu ir toliau manysite, kad Jis neatleis. Jo gailestingumas kaskart beldžiasi į mūsų širdies duris, bet jis tų durų niekada nelaužia jėga. Pasistenkite pakeisti savo nusistatymą. Prisimink, ką yra pasakęs popiežius Pranciškus: „Niekada nepamirškime šių žodžių: Dievas niekada nepavargsta mums atleisti! „Tėve, tad kokia problema?“ Problema ta, kad mes pavargstame, mes nenorime prašyti atleidimo, mes pavargstame prašyti atleidimo.“

5. Po išpažinties nejaučiu, kad man atleista.

Yra tokia lotyniška teologinė formulė, kuri skamba sudėtingai, bet iš tiesų yra labai paprasta: sakramentai veikia „ex opere operato“ (vien dėl to, kad veiksmas atliekamas). Viskas aišku, argi ne? Kitaip tariant, jei sakramentas įvykdytas teisingai, jis visada veikia. Sakramento galiojimas nepriklauso nuo nuotaikos ar nuo pelnų to asmens, kuris jį vykdo (t.y. nei nuo mano, nei nuo kunigo „šventumo“ ). Sakramento galiojimas priklauso tiesiogiai ir tik nuo Dievo malonės. Žinoma, kuo labiau atviri mes esame tai malonei, tuo ji labiau keis mūsų gyvenimą. Visgi, jei atlikote išpažintį su tikėjimu, nepaisant to, ar ką nors jaučiate ar ne, būkite visiškai tikri, kad visos jūsų nuodėmės buvo atleistos (netgi tos, kurių neprisiminėte išpažinties metu).

6. Nejaučiu jokio gailesčio, kai jausiu, tada eisiu išpažinties.

Šis teiginys iš dalies teisingas. Kad išpažintis neštų vaisių, reikalingas nuoširdus gailėjimasis, atgaila. Būtų gerai, kad asmuo, einantis išpažinties, stengtųsi ir norėtų pradėti nuoširdžiai gailėtis, kaip įmanoma greičiau. Kaip tai pasiekti? Melsti, kad Dievas padėtų atpažinti, suprasti savo klaidas, skaityti Šventąjį Raštą, apmąstyti jį, atlikti išsamesnę sąžinės sąskaitą.

7. Kunigas mane pažįsta, nenoriu eiti pas jį (man gėda jam pasakoti savo nuodėmes).

Gėda yra vidinė patirtis, kai atpažįstame, kad mūsų veiksmai pažeidė tai, kas yra vertinga. Ši patirtis yra dažnai naudinga, nes leidžia mums išgyventi ir suvokti kai kurių veiksmų bjaurumą, neteisingumą ir sustabdo mus nuo jų. Visgi gėdos jausmas gali būti tarsi dviašmenis kalavijas. Arso klebonas kartą pasakė, kad dažnai velnias patraukia nuo mūsų gėdos jausmą prieš darant nuodėmę, tačiau jį sugrąžina, kai susiruošiame eiti išpažinties. Toks gėdos, kaltės jausmas nėra sveikas. Sveika gėda gali mums padėti atlikti nuoširdesnę ir gilesnę išpažintį bei gali pasitarnauti vengiant tų pačių veiksmų ateityje. Svarbu yra mokėti pasinaudoti savo jaučiama gėda kaip stimulu teisingam veiksmui (prisiminkime sūnų palaidūną, kuris ir dėl patirtos gėdos nusprendė grįžti pas tėvą). Ir jeigu jums vis dar yra sunku eiti išpažinties pas pažįstamą kunigą, tai ieškokie kito kunigo ar klausyklos su smulkiomis grotelėmis.

www.kongresas.lt

© 2016 „XXI amžius“