Į smurtą atsakę gerumu

Šeštadienį, balandžio 23 dieną, Burgose, Ispanijoje, palaimintaisiais paskelbti penki bendražygiai kankiniai, nukankinti ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje vykusios antikatalikiškos revoliucijos metu. Penki kankiniai – kun. Valentinas Palencija Markvina (Valentķn Palencia Marquina), gimęs 1871 metais, ir keturi jo bendražygiai, jauni bendradarbiai pasauliečiai: 25 metų Donatas Rodrigesas Garsija (Donato Rodrķguez Garcķa), muzikos mokytojas, 24 metų savanoris Germanas Garsija Garsija (Germįn Garcķa Garcķa), 20-metis muzikos studentas Zakarijas Kuesta Kampas (Zacarķas Cuesta Campo) ir devyniolikmetis Emilijus Huidobras Koralesas (Emilio Huidobro Corrales), gyvenęs koledže. Visi jie nužudyti 1937 metais.

Kalbėdamas apie beatifikaciją Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato SDB, pasakojo, kad kunigas Valentinas buvo pasišventęs našlaičiams ir neturtingiems, atstumtiems vaikams, jiems įsteigė Šv. Juozapo globos namus ir ugdymo centrą, kur 110 vaikų galėjo gyventi ir gauti išsilavinimą. Dvasininkas vykdė įvairias veiklas: subūrė teatro, dailės studiją, jo iniciatyva buvo įsteigta muzikos grupė, kurioje grojo jo globojamas jaunimas. Kunigas V. Palencija Markvina buvo ir kelių koplyčių kapelionas, dvasinis Šv. Liucijos ir Šv. Juozapo brolijų asistentas, globos namuose įsteigė Švč. Šeimos broliją. Tačiau atsisakydavo garbės ir privilegijų, ir kaip rašė savo dvasiniame testamente: „Laimė, kurios visuomet troško mano siela, – atiduoti savo gyvenimą Jam“.

Kunigo Valentino veikla buvo labai vertinama, 1925 metais Ispanijos vyriausybė įteikė jam apdovanojimą už labdaringą veiklą. Beje, po kelių dešimtmečių kunigo Valentino karitatyvinę veiklą įvertino jo gimtasis miestas, jo vardu pavadindamas vieną gatvę. Tačiau 1936 metų vasarą prasidėjus pilietiniam karui, Ispanijos Bažnyčiai atėjo liūdni laikai, buvo uždrausta aukoti šv. Mišias, bažnyčios deginamos, vienuoliniai namai plėšiami, sakralaus meno paveikslai deginami. 1937 m. sausio 15 d. kunigą įskundė vienas jo auklėtinių dėl to, kad nesulaukė jo patarimo, ir dvasininkas bei keturi jo bendradarbiai buvo suimti, nužudyti ir palikti nuošalioje vietoje. Kunigo Valentino mirties priežastį vienas liudininkas įvardijo taip: „Jie nužudė jį, nes jis buvo kunigas“. Keturi jaunuoliai nužudyti kartu, nes gynė tikėjimą ir pasirinko tokį pat likimą kaip jų tėvas, mokytojas ir draugas. Pasak kardinolo A. Amato, tokie kruvini ir nežmoniški persekiojimai neturi pasikartoti.

Burgose vykusi beatifikacija liudija, kad kankiniai sėja meilę, naikina neapykantą. Jie skleidžia buvimo su Dievu šviesą net ir jų žudikų širdyse. Jų gražus gyvenimas apmalšina žaizdas ir gydo širdis nuo neapykantos ir susiskaldymo. Kankinių dėka žmogaus namai tampa gražesni ir gyvesni, jie kviečia nekartoti tamsių, kruvinų praeities klaidų, kurti šviesią brolišką ateitį. Tai yra geroji naujiena, kurią skelbia kiekviena beatifikacija: į kerštą atsiliepti atleidimu, mirtį sėjančias mintis pasitikti išaukštinant gyvybę, į smurtą atsakyti gerumu. Todėl Bažnyčia prisimena bei gerbia kankinius.

© 2016 „XXI amžius“