„Taip“, kuris pakeitė pasaulį

Dievas yra ištikimas

Mąstydamas apie Evangelijos (Lk 1, 26–45) fragmentą, pagalvoju, kad Dievo veikimas žmogaus gyvenime per tūkstančius metų nesikeičia. Dievas ištikimas duotam žodžiui ir pažadui, kurį turi kiekvienam iš mūsų. Ir ištiktųjų Jis neatsižvelgia į asmenį. Ar tai būtų prieš amžius išrinktoji Marija, ar kas kitas, Kūrėjas ateina į mūsų širdis. Dievas gerbia laisvę, kurią davė kiekvienam be išimties.

Įsitikinau jau ne kartą, kad Jis – mano Kūrėjas ir vienintelis Viešpats – nedaro mano gyvenime nieko, jeigu nesakau Jam: „Teesie“, „Taip, Viešpatie, aš noriu“, „Tai yra man nesuprantama“. Jis patraukia tokiu būdu mane prie savęs. Tas, kuris viską gali ir nėra niekuo apribotas, nori priklausyti nuo mano ,,taip“, nes taip labai mane ir kiekvieną iš mūsų myli.

Dievui reikia žmogaus sutikimo, kad galėtų jo gyvenime veikti. Reikalingas mano: „Teesie Tavo valia“. Ar pavyks tai iki galo suprasti? Jo Meilė iš tikrųjų nelogiška.

Marija įtikėjo

Marija buvo įsiklausiusi į Dievo Žodį. Vykdydama meilingą paties Dievo prašymą „Klausyk, Izraeli...“ galėjo išgirsti Dievo apreiškimo žodžius. Jie buvo Jos gyvenimo esmė, pranešimas to, kam Dievas ją paskyrė ir išrinko, nubrėždamas nelengvą jai kelią, žmogiškai mąstant, pilną nesupratimo, netikrumo, baimės – „Kaip tai įvyks“? Dievo pažadas įvyko, nes Marija įtikėjo į tai, ką išgirdo. „Štai Aš, Viešpaties tarnaitė, tegu bus man pagal tavo žodį“, – atsakė Dievo Pasiuntiniui. Tai – nepaprasta nuolankumo paskata ir atvirumas Šventosios Dvasios balsui.

Norint būti artumoje su Dievu, negalima tik kartais atiduoti Jam širdį, laiką ir savo valią. Tai – tas pats, kas pasakyti žmogui, kuris yra įsimylėjęs kitą asmenį, kad nustotų apie jį galvojęs, nekalbėtų su juo savaitę arba nors vieną dieną, nežiūrėtų su ilgesiu į akis ar sujaudinta širdimi neskaitytų atsiųstų žinučių. O kodėl man nuo to mielo susitikimo su Dievu taip lengva kapituliuoti? Kur priežastis, kad nebėgu į susitikimą su Juo ir „sėdu prie Jo kojų“? (plg. Lk 10, 39).

Nedaug reikia, kad būtume tikrai laimingi

Peržvelgiau savo gyvenimo situacijas, kuriose buvau labai laiminga. Pradėjau svarstyti, kas jas jungė? Visur pasitarnavo tyra širdis, o paskui – vidinis, niekam nesiduodantis užtemdyti džiaugsmas.

Supratau, kad nedaug reikia, kad žmogus būtų laimingas ir galėtų žiūrėti į Dievo Veidą – „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Marija tyra širdimi priėmė Žodį, kuris tapo Kūnu. Man ji yra šauniausia pasaulio Moteris, einanti paskui Kristų. Leido Dievui veikti Jos gyvenime. Klausimas man yra tai, kaip Dievas apdovanoja kiekvieną iš mūsų didesnėmis galimybėmis negu mes save patys. Tai yra Jam būdingas bruožas elgtis su mylimu kūriniu. Apreiškimo metu Marija patikėjo, kad Dievo pažadas įvyks, ir todėl sulaukė ypatingo palaiminimo. Nors angelo pasakyti žodžiai sudrumstė jos gyvenimą, realiai sukėlė stagnaciją visiems troškimams, planams, svajonėms ir logiškai žmogiškai jaunystės meilei, bet Marija pasakė „FIAT“. Tai buvo „TAIP“ planui, kurį Jai turėjo Dievas. Tas vienas žodis pakeitė pasaulį.

Ką Marija turėjo išgyventi? Tikriausiai jai nebuvo lengva. Iš tolimesnių Evangelijos žodžių žinome, kad nedaug kalba, bet viską apmąsto savo širdyje. Ne kartą skausmingas Simeono „kalavijas“ pervers Jos sielą. Bet ne tik tai atkreipė mano dėmesį. Pamačiau pirmiausia, kad arkangelo Gabrieliaus apreiškime buvo paties Kūrėjo prašymas, kurį kreipia savo kūriniui, prašo sutikimo, kad galėtų įvykdyti savo planą ir sumanymą. Dievas prašo žmogaus. Tai neįtikėtina.

Sutikti su Dievo planu

Ar kuris nors šefas klaus kažko savo pavaldinio? Ar patikės juo taip, kad duos jam veikimo laisvę? Jeigu taip atsitiktų, tai artimiausia proga duotų jam pajusti, kas čia vadovauja. Ne taip su mumis elgiasi Dievas. Jis žino, kokia bus atsakomybė Jo pamiltai ir išrinktai moteriai, bet gerbia Jos laisvę, nors Jo laisvė Nazareto mergelei neribota, panašiai kaip ir kiekvienam kūriniui. Dievas žino ir pažįsta kiekvieną kūrinį. To neturi joks žmogus žemėje. Jis žinojo, koks bus Marijos atsakymas, bet vis tiek paklausė.

Noriu ir savo gyvenime žiūrėti į Malonės Pilnąją, kiekvieną dieną sutikti su Dievo planu. Suprantu, kad „Fiat“, ištartas Dievui, visiškai laisvai, tyra širdimi, be baimės, daro mane tikrai laimingą. Yra tik viena sąlyga, kad tai galėčiau pasiekti, – įsiklausyti į Jo Žodį, kad galėčiau teisingai išgirsti: „Palaiminta esi, kuri įtikėjai, kad išsipildys Tau Viešpaties pasakyti žodžiai“ (Lk 1, 45).

Kamila Rybaczyk,
„Szum z Nieba“, 2010, nr. 98

Vertė kun. Edmundas Rinkevičius

© 2016 „XXI amžius“