Prisiminti trys nukankinti Vilkaviškio vyskupijos kunigai

Šv. Mišių auka Budavonės miškelyje, prie trijų kunigų nužudymo vietos, pažymėtos trigubu kryžiumi

Šv. Mišių auka Lankeliškių bažnyčioje po 75 metų prisimenant kunigus kankinius. Iš kairės: kunigai Vaclovas Stakėnas, Kazimieras Ambrasas, Alvydas Dvareckas, Francas Kuklys

Nijolė Balsytė-Pocienė įtaigiai pristatė savo knygą apie kunigą Vaclovą Balsį

Trijų kunigų nužudymo vieta Budavonės miškelyje

Šiemet minime 75-ąsias metines, kai 1941 m. birželio 22 d. raudonarmiečiai Lankeliškiuose, Vilkaviškio r., suėmė kleboną kun. Vaclovą Balsį ir pas jį viešėjusius Marijampolės gimnazijos kapelioną kun. Joną Petriką bei Vilkaviškio seminarijos profesorių kun. Justiną Dabrilą. Nuvežę į netoliese esantį  Budavonės miškelį žiauriai išsityčiojo ir nukankino. 1989 metais nužudymo vietoje pastatytas paminklas – trys sujungti kryžiai. Vėliau Vilkaviškio Katedros šventoriuje šiems kunigams kankiniams atminti pastatytas paminklas.

Kitose vietose bolševikų nužudyti kunigai: Pusnės klebonas Valentas Balčius, Molėtų klebonas Matas Lajauskas, Stirnių klebonas Jonas Daugėla, Viekšnių klebonas Jonas Navickas, Merkinės klebonas Andrius Juknevičius, Skarulių klebonas Pranas Vitkevičius, Veprių klebonas Balys Vėgėlė, Palomenės klebonas Jonas Tutinas, Kuršėnų klebonas Vaclovas Dambrauskas, Rokiškio altaristas Benediktas Šveikauskas, Vilniaus krašto kunigas Zigmantas Stankevičius, Joniškio gimnazijos kapelionas Paulius Racevičius (daugiau apie jį – šiandienos „XXI amžiuje“). Šiandien „Katalike“ prisiminsime tris Budavonės miškelyje nukankintus Vilkaviškio vyskupijos kunigus. 

Birutė Nenėnienė

Budavonės miškelio pakraštyje (Vilkaviškio dekanatas, Bartninkų parapija), trijų kunigų – Jono Petrikos, Justino Dabrilos ir Vaclovo Balsio – nukankinimo (1941 m. birželio 22 d.) vietoje pagal jau daugelį metų nusistovėjusią tradiciją artimiausią šeštadienį prieš šią skaudžią datą tikintieji kviečiami susikaupti maldoje.

Šiemet – jau 75-osios kunigų kankinystės metinės. 2000 metais šie dvasininkai įrašyti į XX amžiaus kankinių sąrašą. Jų tikėjimo ir ištikimybės Kristaus Bažnyčiai paliudijimas giliai įaugęs į Vilkaviškio vyskupijos tikinčiųjų pamaldumo praktiką. Šią vietą net ir gūdžiais ateizmo metais prižiūrėjo uolūs Vilkaviškio parapijos bendruomenės nariai. Atgimimo metams atėjus jie pasirūpino atstatyti sovietinės valdžios nugriautą paminklą.

Birželio 18-osios vidurdienį nebylių čia išlieto kraujo ir patirto skausmo liudytojų – medžių – apsuptyje prieš šv. Mišių auką, vadovaujant kunigams, žmonės sukalbėjo Dievo Gailestingumo vainikėlį. Šv. Mišias aukojo septyni aplinkinių parapijų kunigai, vadovavo Keturvalakių parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis. Bartninkų parapijos klebonas kun. Alvydas Dvareckas padėkojo gražiai giedojusiam savo parapijos chorui, Šventojo Rašto skaitinius skaičiusiam jaunimui, visiems broliams kunigams ir ypač šios vietos neužmirštantiems tikintiesiems. Dėkojo ir šią vietą šventei papuošusiems Bartninkų seniūnijos, Geisteriškių kaimo bendruomenės žmonėms. Buvo perskaitytas negalėjusio atvykti marijampoliečio Jeronimo Šalčiūno eilėraštis – kiekvienais metais Budavonės minėjime šis poetas pasidalina naujomis poetinėmis įžvalgomis apie nekaltų kunigų kankinystę. Prasmingos šiai datai pritaikytos kun. R. Baltrušaičio homilijos mintys savaip beldėsi į kiekvieną širdį. Šioje vietoje susirinkę, apmąstydami kunigų kankinių lemtį, prašome Viešpatį tvirtumo savo tikėjime ir išbandymuose, kad įsikibę į Jo ranką įveiktume dvasinius ir fizinius sunkumus.

Žmonės dažnai kelia klausimus, kodėl Dievas leidžia įvykti tokiems žiauriems dalykams, kaip šių kunigų kankinystė. Paaiškinimas yra toks, kad žmogui duota laisva valia pasirinkti gėrį ar blogį, kūrimą ar griovimą, meilę ar neapykantą. Tad gyvenimo kelius renkamės savo sąžinės kviečiami.

Kryptį į nuošalią Budavonę pastaraisiais metais paženklino speciali kultūros paveldo rodyklė, tad šią vietą jau neklaidu surasti. Tačiau, pasak pamokslininko kun. Ryčio, svarbu šią vietą aplankyti ne kaip turistinį objektą, o giliau susimąsčius apie trijų kunigų kankinystės prasmę. Svarbu, kad sudėdami Viešpačiui savo rūpesčius prašytume, jog jis mus drąsintų ir stiprintų, kad tiesiog leistume Viešpačiui rūpintis mumis, būtume atviri Jo prisilietimui, kvietimui ir veikimui, puoselėtume viltį, kad pabuvę Budavonėje, pasisėmę dvasios stiprybės, drąsiau savo gyvenimu liudytume krikščioniškąją tapatybę, priklausymą Katalikų Bažnyčiai.

Birželio 22–ąją, eilinio šiokiadienio vidurdienį, šv. Mišių auka Budavonės kankiniai buvo prisiminti ir Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčioje (Vilkaviškio dekanatas). Parapiją aptarnaujančio Pajevonio klebono kun. Franco Kuklio pakviesti gausiai susirinko dabartiniai parapijiečiai ir kilusieji iš šio krašto, kitų parapijų tikintieji. Atvyko rajono meras Algirdas Neiberka. Šv. Mišioms vadovavo svečias kun. doc. filosof. m. dr. Kazimieras Ambrasas SJ. Prie altoriaus meldėsi kunigai Alvydas Dvareckas, Francas Kuklys, Vaclovas Stakėnas iš Bartninkų, Pajevonio, Kybartų parapijų. Šv. Mišios buvo transliuojamos per „Marijos radiją“.

Prieš 75 metus šį ramų Suvalkijos kampelį ir visą Lietuvą netruko apskrieti žinia apie kraupų trijų kunigų – V. Balsio, J. Petrikos, J. Dabrilos – nužudymą Budavonės miške. Šie trys dvasininkai, ruošęsi Lankeliškių bažnyčioje švęsti atlaidus ankstų 1941 metų birželio 22-osios rytą, enkavedistų buvo suimti, apkaltinti ir iš Lankeliškių klebonijos išvežti į kankinystės vietą. Kkraupiai nukankintus žmonės parvežė ir pašarvojo Lankeliškių bažnyčioje, jos šventoriuje ir šiandien prižiūrimas simbolinis kankinių kapas.

Per 75 metus vietovė ir aplinka neatpažįstamai pasikeitė, tačiau atmintis pagarbiai perduodama iš kartos į kartą. Nuošalios Lankeliškių parapijos bendruomenė gyva, rūpestinga ir pamaldi.

Kun. Kazimieras Ambrasas pamoksle dalijosi savo poetinėmis įžvalgomis, kurios gimė ankstesniais metais aplankius Budavonę ir Lankeliškius. Dėkojo klebonui kun. F. Kukliui ir žmonėms, kad saugo ir puošia savo bažnyčią ir prisideda prie visos Lietuvos gražinimo. Prisimindamas kunigų nukankinimą, kvietė krikščioniškam atlaidumui, gailestingumui, skatino pasimelsti ir už tuos, kurie kankino, skriaudė, okupacijos metais baimę varė, persekiojo dėl tikėjimo. „Ir nebijokime, kaip Jonas Paulius II sakė, sakyti ir liudyti tiesą.“, – kvietė pamokslininkas.

Po šv. Mišių knygą „Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“ pristatė jos autorė, kunigo V. Balsio dukterėčia, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Nijolė Balsytė-Pocienė.

Tai – išsamus, kruopštus darbas. Kaip teigė autorė, su daugelio žmonių ir istorinių dokumentų pagalba stengėsi po kruopelytę surankioti savo dėdės, įrašyto į XX amžiaus Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą, biografiją, išsakyti skaudžią tiesą.

Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“