2015 metai
2016 metai

Popiežius Armėnijoje

Sekdamas šv. Jono Pauliaus II, pirmojo Armėniją 2001 metais aplankiusio Popiežiaus pėdomis, popiežius Pranciškus birželio 24–26 dienomis lankėsi Armėnijoje. Šventasis Tėvas Pranciškus atskrido į Jerevaną birželio 24-osios popietę, 15 val. vietos laiku, ir nuvyko pasimelsti į Ečmiadzino Apaštališkąją katedrą, kurioje susitiko su Armėnų katolikosu Karekinu II. Tą pačią dieną įvyko popiežiaus susitikimai su Armėnijos valstybės ir vyriausybės vadovais, šalyje tarnaujančiu diplomatiniu korpusu. Pavakare įvyko privatus Popiežiaus ir Katolikoso susitikimas.

Šeštadienį, birželio 25 dieną, popiežius Pranciškus pagerbė Armėnų genocido aukas jų garbei skirtame Cicernakaberdo memoriale, kuriame prieš jį lankėsi šv. Jonas Paulius II. Kitas svarbus Popiežiaus kelionės įvykis – apsilankymas žemės drebėjimo prieš 30 metų nuniokotame Giumri mieste, kuris yra antras pagal dydį miestas Armėnijoje. Popiežius Pranciškus lankėsi armėnų apaštališkoje Septynių Žaizdų katedroje ir katalikų Šv. Kankinių katedroje. Pavakare dalyvavo ekumeniniame susitikime ir pamaldose už taiką Jerevano Respublikos aikštėje.

Prisiminti trys nukankinti Vilkaviškio vyskupijos kunigai

Šv. Mišių auka Budavonės miškelyje, prie trijų kunigų nužudymo vietos, pažymėtos trigubu kryžiumi

Šiemet minime 75-ąsias metines, kai 1941 m. birželio 22 d. raudonarmiečiai Lankeliškiuose, Vilkaviškio r., suėmė kleboną kun. Vaclovą Balsį ir pas jį viešėjusius Marijampolės gimnazijos kapelioną kun. Joną Petriką bei Vilkaviškio seminarijos profesorių kun. Justiną Dabrilą. Nuvežę į netoliese esantį  Budavonės miškelį žiauriai išsityčiojo ir nukankino. 1989 metais nužudymo vietoje pastatytas paminklas – trys sujungti kryžiai. Vėliau Vilkaviškio Katedros šventoriuje šiems kunigams kankiniams atminti pastatytas paminklas.

Kitose vietose bolševikų nužudyti kunigai: Pusnės klebonas Valentas Balčius, Molėtų klebonas Matas Lajauskas, Stirnių klebonas Jonas Daugėla, Viekšnių klebonas Jonas Navickas, Merkinės klebonas Andrius Juknevičius, Skarulių klebonas Pranas Vitkevičius, Veprių klebonas Balys Vėgėlė, Palomenės klebonas Jonas Tutinas, Kuršėnų klebonas Vaclovas Dambrauskas, Rokiškio altaristas Benediktas Šveikauskas, Vilniaus krašto kunigas Zigmantas Stankevičius, Joniškio gimnazijos kapelionas Paulius Racevičius (daugiau apie jį – šiandienos „XXI amžiuje“). Šiandien „Katalike“ prisiminsime tris Budavonės miškelyje nukankintus Vilkaviškio vyskupijos kunigus. 

Piligrimai per Šiaulius nešė meilės ženklą – kryžių

Inesė Ratnikaitė

„Kryžiau šventas...“ giesmė Šiaulių Katedroje. Centre – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

Yra ir kitas kelias

Šiemet 15 Lietuvos šventovių atvėrė Viešpaties gailestingumo duris. Tai nebuvo tik simbolinis veiksmas. Šventosios durys nurodo žingsnį, kurį kiekvienas turime žengti. Pasak popiežiaus Pranciškaus, peržengdami jų slenkstį „leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums“.

Ką reiškia leistis būti apkabinamiems Tėvo? Birželio 11 dieną, aukodamas šv. Mišias už Šiaulių Katedrą aplankiusius piligrimus, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kalbėjo, kad pasaulyje yra daug netiesos ir skausmo. Tą dieną ganytojas įvardijo eutanaziją ir alkoholizmą. Tai – labai skirtingi dalykai, tačiau abu liudijantys žmogaus agresiją, nukreiptą prieš save patį. Kaip nutiko, kad ėmėme naikinti patys save? Kodėl vis labiau žmonės jaučiasi nereikalingi vienas kitam, pasauliui, sau? Ar tikrai nėra kito problemų sprendimo būdo? Šiaulių vyskupas sako, kad yra. Yra kitas kelias. Šį kelią, kuriame priimamas, gerbiamas ir vertinamas kiekvienas, liudija šiomis dienomis per Lietuvą pėsčiomis keliaujantys piligrimai, nešantys meilės ženklą – kryžių.

Viena didžiausių XVIII amžiaus Italijos mistikių paskelbta palaimintąja

Palaimintoji Marija Celeste Krostarosa

Birželio 18-ąją Fodžos mieste Italijoje palaimintąja paskelbta Marija Celeste Krostarosa (Maria Celeste Crostarosa, 1696–1755). Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kard. Andželo Amato (Angelo Amato), jos šventumo paveikslą geriausiai perteikia popiežiaus Pranciškaus žodžiai. Apaštališkajame laiške Popiežius ją vadina Švč. Atpirkėjo ordino steigėja, nuolankia Kristaus sekėja ir ištikima jo išganančios meilės liudytoja. Pal. M. C. Krostarosa ryžtingai ir atkakliai įgyvendino savo pašaukimą paklusdama Dievo valiai, kurią vykdė įveikdama visas kliūtis. Palaimintoji Marija Celeste laikoma viena didžiausių XVIII amžiaus Italijos mistikių. Jos dvasiniai raštai pasižymi ypatingu gilumu, jai būdinga intensyvi kontempliacija.

Pažvelkime į kai kuriuos jos gyvenimo puslapius. Julija – toks buvo jos krikšto vardas – gimė Neapolyje 1696 m. spalio 31 d., buvo dešimta iš dvylikos vaikų religingoje pasiturinčioje šeimoje. Ji pasižymėjo aštriu protu, vaikystę praleido turtingoje namų ramybėje. Nuo mažens ji smalsiai tyrinėjo suaugusių pasaulį. Būdama vienuolikos, Šv. Juozapo dieną ji atėjo į Šv. Tomo bažnyčią atlikti išpažinties, kad išlaisvintų sąžinę nuo „naštos“. Taip ji atsivertė ir paniro į gilų dvasinį gyvenimą, pradėjo dažnai melstis ir medituoti Jėzaus kančią. Sukrėsta ieties padarytos žaizdos, ji rado dvasinę prieglaudą kraujuojančioje Jėzaus Širdyje. Eucharistinėje komunijoje ji semdavosi paguodos ir įkvėpimo gyventi šventai. Šventųjų gyvenimų skaitymai ją pastūmėjo pasišvęsti Viešpačiui. Dėl įvairių aplinkybių ji gyveno keliuose vienuolynuose. Vizitiečių vienuolyne La Skala mieste ji gavo daugiausia dangiškų dovanų ir patyrė sunkiausių išbandymų. Tai užgrūdino ją sudėtingoms užduotims, kurios jos laukė. Galiausiai, gavusi įkvėpimą iš aukščiau, ji atkeliavo iki Fodžos ir čia pragyveno paskutinius 17 savo gyvenimo metų. Čia 1738 metais ji įgyvendino svajonę įkurti naują redemptoristų atšaką – Švč. Atpirkėjo seseris.

Ispanijoje kardinolas bus teisiamas už neapykantos kurstymą prieš homoseksualus

Ispanijos Valencijos provincijos valdžia, reaguodama į homoseksualų organizacijų skundus, pradėjo tyrimą dėl Valencijos arkivyskupo, kardinolo Antonijaus Kanisareso Joveros (Antonio Canizares Llovera) pamokslo, kuriame, kaip teigiama skunduose, jis kalbėjo apie „gėjų imperijos“ daromą įtaką visuomenei. Jei būtų nuteistas, arkivyskupui grėstų laisvės atėmimas iki ketverių metų už neapykantos kurstymą prieš homoseksualus.

„Mūsų kultūroje šeima patiria nesibaigiančius sunkumus ir ne paslaptis, jog ji rimtai puolama, – tikintiesiems sakė Valencijos arkivyskupas. – Kai kurie mūsų įstatymai, politiniai aktai, socialinės jėgos – tarp jų ir gėjų imperija, radikalaus feminizmo ideologija bei užvis baisiausia genderizmo ideologija – prieštarauja šeimai“, – pridėjo jis.

Mirė buvęs šv. popiežiaus Jono XXIII asmeninis sekretorius

Kardinolas Lorisas Kapovila

Gegužės 26 dieną Šiaurės Italijos mieste Bergame mirė vienas iš žinomiausių Italijos kardinolų Lorisas Kapovila (Loris Capovilla), buvęs šv. popiežiaus Jono XXIII asmeninis sekretorius, menamas kaip ištikimasis jo tarnas. Kardinolui L. Kapovilai buvo 100 metų, pastaruosius kelis dešimtmečius jis gyveno šv. Jono XXIII gimtinėje, atsidėjęs šio popiežiaus atminimo saugojimui ir puoselėjimui. Tik prieš dvejus metus popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai, kuriuos paminėjo Bergamo vyskupui Frančeskui Beschiui (Francesco Beschi) pareikštoje užuojautoje.

Popiežius Pranciškus jautriais žodžiais prisimena ilgą ir vaisingą kardinolo L. Kapovilos gyvenimą, džiaugsmingą Evangelijos liudijimą, nuolankią tarnystę Bažnyčiai, visų pirma Venecijoje, paskui kaip rūpestingą šv. popiežiaus Jono XXIII padėjėją, uolų jo atminimo sergėtoją ir minties tęsėją. Šventasis Tėvas prisiminė kardinolo ganytojišką tarnystę dviejose Italijos vyskupijose. Mirus popiežiui Jonui XXIII, jo įpėdinis pal. Paulius VI L. Kapovilą 1967 metais paskyrė Chieti vyskupu, 1971 metais – Loreto šventovės prelatu. „L. Kapovila buvo ganytojas, visuomet pasišventęs savo kunigams ir visiems tikintiesiems, liudijantis tvirtą ištikimybę Vatikano II Susirinkimo gairėms“, – rašė užuojautos telegramoje popiežius Pranciškus.

Marija Magdalietė – apaštalų apaštalė

Popiežiaus Pranciškaus sprendimu, šv. Marijos Magdalietės liturginiam minėjimui suteikiamas šventės statusas. Tai nustatyta Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretu, pasirašytu birželio 3 dieną. Jame nurodoma, kad ir ateityje šv. Marija Magdalietė liturgijoje bus minima tą pačią dieną kaip iki šiol, tai yra liepos 22-ąją. Ir toliau bus naudojami tie patys Valandų liturgijos tekstai, o prie iki šiol naudotų šv. Mišių liturgijos tekstų pridedama Marijos Magdalietės šventės Dėkojimo giesmė (prefacija). Jos tekstas lotynų kalba skelbiamas kaip dekreto priedas. Vyskupų konferencijų prašoma Dėkojimo giesmės tekstą išsiversti į vietines kalbas ir, vertimą suderinus su Kulto ir sakramentų kongregacija, vėliau įterpti į naujus Romos Mišiolo leidimus.

Gardino vyskupui įteiktos Šalčininkų rajono garbės piliečio regalijos

Vyskupui Aleksandrui Kaškevičiui įteikiamas dailininkės Anos Krepštul paveikslas

JAŠIŪNAI. Birželio 5 dieną Jašiūnų rūmuose įvyko Šalčininkų rajono garbės piliečio vardo suteikimo ceremonija iš šio krašto kilusiam Gardino (Baltarusija) vyskupui Aleksandrui Kaškevičiui. Šio titulo suteikimo aktą ir Šalčininkų rajono garbės piliečio medalį įteikė rajono meras Zdzislav Palevič. Sprendimas dėl garbingo titulo suteikimo vienbalsiai buvo priimtas Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos posėdyje gegužės 26 dieną. Tarybos nariai pagerbė vyskupą už jo dvasinį ir moralinį autoritetą, visuomeninę ir labdaros veiklą.

Iškilmėse dalyvavo Seimo narys Leonard Talmont, Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje Konsulinio skyriaus vadovas, ministras-patarėjas Stanislavas Cygnarovskis (Stanisław Cygnarowski), Šalčininkų rajono vicemerė Jadvyga Sinkevič, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Josif Rybak, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Beata Petkevič, Šalčininkų dekanato kunigai su dekanu mons. Vaclavu Volodkovičiumi, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai, rajono gyventojai.

Kunigystės 70-metis

Kun. Antanas Dilys su popiežiaus Pranciškaus apaštaliniu palaiminimu. Dešinėje – arkivyskupas Gintaras Grušas

VILNIUS. Birželio 16-ąją Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jos rezidentas, vyriausias Vilniaus arkivyskupijos dvasininkas, 93 metų kun. Antanas Dilys šventė kunigystės 70-metį. Iškilmės prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Jos metu lietuvių ir lenkų kalbomis giedotos giesmės, už jubiliatą ir visus žmones kalbėtas Dievo gailestingumo vainikėlis. Šv. Mišių aukai vadovavo arkivyskupas Gintaras Grušas, koncelebravo kun. Antanas Dilys, vyskupas Arūnas Poniškaitis ir Vilniaus arkivyskupijos kunigai. Prieš pat šv. Mišias vyskupas Arūnas pašventino jubiliejaus proga kunigui Antanui dovanotą stulą ir arnotą, kuriais jubiliatas buvo apvilktas prisimenant šventimų dieną. Arkiv. G. Grušas kvietė dėkoti už kun. A. Diliui suteiktą kunigystės dovaną, kuri kyla iš Dievo gailestingumo. Homiliją sakęs vysk. A. Poniškaitis priminė, kad kunigas Antanas už buvimą kunigu turėjo patirti Karagandos ir Vorkutos lagerių bausmę. Šv. Mišių pabaigoje jubiliatui skirtą popiežiaus Pranciškaus apaštalinį palaiminimą perskaitė arkiv. G. Grušas. Jubiliatą 70 rožių puokšte ir Gailestingojo Jėzaus paveikslu, iliustruotu nuotraukomis su kunigo gyvenimo akimirkomis, pasveikino kunigai, kurių vardu žodį tarė dekanas kun. Virginijus Česnulevičius. Sveikino gausus buvusių parapijiečių ir bičiulių būrys.

Šv. Jono Pauliaus II kraujo relikvija

Kardinolas Stanislavas Dzivišas Kryžių kalne

ŠIAULIAI. Birželio 26 dieną Šiaulių Katedroje švęsti Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Juose dalyvavo svečias iš Lenkijos, Krokuvos arkivyskupas metropolitas kardinolas Stanislavas Dzivišas (Stanisław Dziwisz). Iškilmingų šv. Mišių metu, kurių aukoje dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ bei vyskupijos kunigai, išstatyti trys relikvijoriai su relikvijomis naujojoje Dievo gailestingumo koplyčioje. Kard. S. Dzivišas, ilgus metus buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II sekretoriumi, ir šį kartą atvyko su ypatinga misija – dovanojo Šiaulių vyskupijai šv. Jono Pauliaus II kraujo relikviją (vidurinis relikvijorius). Kartu naujojoje specialiai tam įrengtoje Dievo Gailestingumo koplyčioje išstatytos šv. Faustinos Kovalskos ir pal. Mykolo Sopočkos relikvijos. 12.15 val. iškilmingai sutiktas kard. S. Dzivišas ir palydėtas į Katedrą. Kreipdamasis į garbų svečią, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis priminė pirmąjį kardinolo vizitą Šiauliuose 1993 metais kartu su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kai dar nebuvo Šiaulių vyskupijos. Šiaulių vyskupiją šis Popiežius įsteigė 1997 metais, todėl, sakė Šiaulių ganytojas, reikšminga, kad „atvykote padovanoti šv. Jono Pauliaus II kraujo relikviją“ ir paprašė kardinolą aukoti šv. Mišias už visą Šiaulių vyskupiją. Krokuvos arkivyskupas pabrėžė, kad nors Šiaulių vyskupija neturi ilgos istorijos, tačiau gražiai išaugo ir yra svarbi. Visame pasaulyje žinomas Kryžių kalnas, padaręs didelį įspūdį Šventajam Tėvui. Tai – maldos vieta, tapusi Jėzaus Kryžiaus šventove. Šią vietą išsaugoti yra privilegija ir įpareigojimas. Kalbėdamas apie savo dovaną, kardinolas sakė, jog tai – Jono Pauliaus II atvykimas kitu būdu: „Paskelbtas šventuoju jis atvyksta kraujo relikvijos pavidalu, matomu relikvijoriuje“. Sakydamas pamokslą Krokuvos arkivyskupas pažymėjo, jog dovanojamų relikvijų dėka Šiaulių ir Krokuvos bažnyčios tampa dar artimesnės. Kardinolas ragino šiam šventajam patikėti reikalus ir gyventi gilia viltimi, kad jis juos perteiks prie Dievo sosto. „Aš pats patikiu šventajam Popiežiui ganytojiškus rūpesčius ir žinau, kad jis veiksmingai padeda iš aukštybių. Tarnavau jam Krokuvoje ir Vatikane beveik 40 metų. Gerai pažinojau jo pamaldumą, jo uolumą, jo širdį ir dėl to žinau, kad galima juo pasitikėti ir juo remtis. Sau jis kėlė aukštus reikalavimus. Nepavargdamas tarnavo Kristui ir Bažnyčiai. Jo tarnyba buvo meilės išraiška, statant Dievą savo gyvenimo centre, o Kristus jam buvo didžiausia meilė. Tokį gyvenimo idealą siūlė visiems pradedant jaunimu“, – sakė Krokuvos arkivyskupas.