Pašaukimo liudijimai

Daug prirašyta apie tai, kas yra kunigiškasis pašaukimas ir kaip jį galima atpažinti. Tačiau visgi šiek tiek sunkoka paaiškinti jo esmę ir vyksmą teoriškai, kadangi pašaukimas yra toks dalykas, kurį kiekvienas atranda savaip, asmeniškai, ypatingai. Tai nėra teorija, o gyvenimas. Čia pateikiami Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos studentų liudijimai apie tai, kaip jie atrado ir atpažino savo pašaukimą į kunigystę, kokiais būdais, per kokius žmones ar įvykius Dievas juos prašnekino ir pakvietė Jį sekti kunigystės keliu. Perskaitę šiuos liudijimus, pamatysite, kad Dievas labai kūrybingas, kviesdamas žmones. Galbūt tai paskatins jus atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atpažinti jame Dievo Jums siunčiamus ženklus. Pamatysite, kad šių liudijimų autoriai – paprasti, normalūs jauni žmonės, kurie kadaise mokėsi mokykloje, žaidė kieme, atostogavo, išdykavo, svajojo. Vieni iš jų iš pradžių visiškai negalvojo apie kunigystę, kiti nuo mažens svajojo tapti kunigais. Tačiau šios tikros gyvenimo istorijos tegu padės Jums suprasti, kad Dievas gali pasirinkti paprastus, niekuo iš kitų pernelyg neišsiskiriančius žmones. Dievas gali į kunigystės kelią pakviesti bet ką, net ir tuos, kurie to mažiausiai tikisi. Todėl neatmeskite galimybės, kad ir galite būti vienas iš tų, kuriuos jis kviečia.

Kun. Andžejus Jasinskas (įšventintas 2009 02 07): „Gimiau šeimoje, kuri nedaug ką bendro turėjo su Dievu, tikėjimu, Bažnyčia. Šeimoje buvau vienas vaikas iki tol, kol motina nesukūrė kitos šeimos. Taigi turiu brolį ir dėkoju už jį Dievui. Buvau paprastas vaikas, kaip ir daugelis mano bendraamžių, nors kažkiek skyriausi nuo jų, nes visada jaučiausi sutrikęs šiame sudėtingame pasaulyje. Visi mane apibūdindavo kaip tylų, ramų, taikų žmogų, tačiau, mano nuomone, šie gražūs epitetai man niekad netikdavo. Esu baigęs rusišką vidurinę mokyklą. Joje kaip ir daugelis mano bendraamžių neišnaudojau visų savo galimybių mokslo požiūriu, nors niekad nesvajojau tapti mokslininku... Kita vertus, šalia nebuvo tokio žmogaus, kuris kontroliuotų, skatintų mokytis. Mano motina negalėjo būti tas žmogus, nes nuolat dirbo, o su tėvu ji išsiskyrė, kai dar buvau mažas. Taigi tuo žmogumi tapo močiutė, bet jos man nesisekė klausyti. Galiausiai mokslai buvo palikti mano valiai, o ta valia buvo labai silpna, kad taip ir nesugebėjau prisiversti mokytis. Kai man sukako šešiolika metų, dovanų gavau labai gražų, naują kalnų dviratį, tačiau mano motina dėl darbo turėjo išvažiuoti gyventi į Maskvą, o tas dviratis negalėjo atstoti motinos...

Galėčiau dar nemažai pasakoti apie save, bet kad neatsibosčiau skaitytojui, eisiu prie esmingesnių dalykų. Nors pats buvau netikintis, bet ilgainiui supratau, kad mano netikėjime nėra jokios prasmės, ir jeigu nėra Dievo, tai ir nereikia tikėti į jį. Bet tokia mano išvada neteikė man daug džiaugsmo, kadangi visiško abejingumo būsena tikrai neįprasmina gyvenimo. Kita vertus, buvo gana sunku įsivaizduoti ir pripažinti, jog kažkada gyvenimas pasibaigs, ir išgaruosiu amžiams, tarsi čia niekada ir nebuvau. Tai kokia tada išvis gyvenimo prasmė, kai supranti, jog artėji prie visiško išnykimo ir nebūties, juk toks egzistavimas absurdiškas. Jokio paaiškinimo šiam klausimui aš nesuradau, bet, ačiū Dievui, mano galvoje sukiojosi dar vienas klausimas, atrodytų, labai vaikiškas, bet jis mane skatino ieškoti atsakymo. Aš nekaip negalėjau suprasti, iš kur galėjo atsirasti pats pirmas žmogus, iš kurio vėliau atsirado visi kiti. Kas gi pagimdė tą pirmąją motiną, kuri vėliau pati pagimdė pirmąjį žmogų. Nuo šių ieškojimų man pasaulis pasidarė dar sudėtingesnis negu buvo. Suaugę žmonės, kaip įprasta, buvo nelinkę užsiimti su tokiomis mano nesąmonėmis, tai teko pasitenkinti begalybe visokių atsakymų variantų, iš kurių galima išsirinkti bet kokį, kuris labiausiai tinka, bet nebūtinai teisingas.

Vieną gražią dieną, tai buvo 1998 metais prieš pat Velykas, mano gyvenimas pasikeitė. Aš sirgau ir buvo aukščiausia temperatūra jau kelias dienas. Nieko ypatingo lyg ir neįvyko. Tačiau kuomet pasveikau, pastebėjau, jog atsikračiau vienos ydos, nuo kurios jau kelis metus negalėjau išsivaduoti, ir jau net buvau apsipratęs, jog visą gyvenimą su ja būsiu. Tada man sušvito mintis, jog tai yra darbas, kuriuo aš niekada netikėjau. Įtikėjau, kad jis (Dievas) yra, kad jis yra visagalis, nes sugebėjo padaryti tai, ko aš negalėjau padaryti savo jėgomis. Kadangi jis man taip padarė, tai galėjo reikšti tik viena – Jis mane myli!!! Taip prasidėjo mano kelionė į Dievą. Pradėjau vaikščioti į bažnyčią, ruoštis Eucharistijos (pirmosios Komunijos) bei Sutvirtinimo sakramentams. Šis įvykis taip mane šokiravo, jog negalėjau atsistebėti, džiūgavau, nes visus atsakymus, kurių ieškojau, suradau Dieve.

Pasirinkau kunigystę, nes noriu atsidėkoti Dievui už tai, ką man padarė, ir darbuotis jo reikaluose. Be to, norėjosi, kad džiaugsmas, kurį patyriau, liktų. Supratau, jog nebenoriu grįžti į savo buvusį gyvenimą, kur nuolat pristigdavo prasmės, o likti čia, tikėjime...“

Kun. Ronaldas Kuzmickas (įšventintas 2013 04 20): „Kunigystės sakramentas – Dievo buvimo tarp žmonių ženklas ir viena iš didžiausių malonių, kokia Dievas gali apdovanoti žmogų. Kvietimą sekti Kristaus keliu išgirstame įvairiuose gyvenimo posūkiuose, kiekvienas skirtingai. Būtent tada tenka atsakyti į klausimą: „Ar noriu atsiduoti kunigiškai tarnystei ir aukoti savo gyvenimą Dievui ir žmonėms?“

Keliaudamas vaikystės prisiminimais, dažnai bandžiau rasti dieną, kada pirmą kartą išgirdau Dievo šaukimą, dieną, nuo kurios pradėjau galvoti apie kunigystę. Dabar žinau, jog toji diena yra susijusi su vienu vaikystės atsitikimu, kurio tikriausiai niekada nepamiršiu. Turiu pripažinti, kad tuo metu (buvau 6–7 metų) man labai patiko kunigo asmuo, tačiau nemokėjau paaiškinti, kodėl. Gal dėl aprangos arba jam rodomo išskirtinio dėmesio. Kartą laidotuvėse dėmesingai žvelgiau į kunigą, į tai, kaip jis atlieka apeigas, tačiau žmonių buvo labai daug, ir aš, dar vaikas, nedaug ką tegalėjau pro juos pamatyti. Kai atsibodo būti tik klausytoju, nusprendžiau ,,prasiveržti“ pro žmonių minią ir tapti žiūrovu. „Prasiveržiau“ iki pat kunigo. Taigi tikslą pasiekiau, nors ir gavau pylos, kam stovėjau per arti karsto duobės, o tai, aišku, galėjo daug liūdniau baigtis. Vėliau kartą labai įdomiai kalbėjausi su mama apie tai, kuo norėčiau ir galėčiau būti ateityje. Mama bandė įtikinti, kad būčiau mokytoju (juo ruošėsi tapti mano vyresnis brolis), tačiau aš kategoriškai atsisakiau to pasiūlymo ir pareiškiau, jog būsiu tiktai kunigu... Mano artimieji labai juokėsi iš tokio vaikiško pasiryžimo ir netgi vėliau su šypsena šį įvykį prisimindavo, tačiau man toji ištarta frazė buvo labai svarbi. Tai buvo diena, kai pirmą kartą garsiai sau ir kitiems pasakiau apie savo ketinimus. Asmeniškai sau įvardijau, kuo būti noriu ir trokštu. Bėgant metams, artimųjų bei draugų nuostabai, troškimas būti kunigu nesilpo. Jaučiau savyje Dievo kvietimą, tačiau negalėjau jo paaiškinti. Tai buvo panašu į jausmą, lyg kažkas sektų man iš paskos ir sakytų: „Eime su manimi“. Paauglystėje pradėjau atvirai skelbti savo pasiryžimą būti kunigu bei domėtis dvasininko gyvenimo būdu. Suvokiau, kad kunigas nėra asmuo, kurio darbas – tik teikti sakramentus, kad visu savo gyvenimu jis privalo skelbti Gerąją Naujieną. Kunigas yra įrankis Dievo rankose, kiekvieną akimirką jis turi būti atviras Dievo tarnystei, kuri reiškiasi nuolatine tarnyste žmonėms. Neįmanoma mylėti Dievo, nemylint brolių ir seserų, – visų žmonių.

Baigęs vidurinę mokyklą nusprendžiau stoti į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją ir čia ruoštis gyvenimui, kurį renkuosi atsiliepdamas į Dievo kvietimą. Po stojamųjų egzaminų porą dienų laukiau atsakymo. Tai buvo beprotiškai ilgo laukimo laikas. Gavęs laišką, nekantriai puoliau skaityti. Atsakymas teigiamas... Buvau pakviestas atvykti nurodytu laiku. Labai džiaugiausi ir pirmiausia savo džiaugsmu pasidalijau su tėvais, kurie irgi nudžiugo, sveikino bei linkėjo sėkmingai žengti pasirinktu keliu. Netrukus apie mano įstojimą į seminariją sužinojo ir kiti mane pažįstantys žmonės. Kai kurie iš jų negalėjo suprasti mano sprendimo, o dar kiti – patikėti, jog tiek metų manyje vis dar išliko ir augo Dievo kvietimas būti kunigu. Didžioji mano draugų ir pažįstamų dalis mane visapusiškai remia, palaiko ir mano apsisprendimu džiaugiasi.

Pirmieji metai, per kuriuos susipažinau su seminarijos klierikų gyvenimo būdu ir ritmu, buvo vadinamieji propedeutiniai, arba parengiamieji, metai. Tyriau savo pašaukimą, turėjau apsispręsti, ar tikrai noriu toliau eiti šiuo keliu. Propedeutinis kursas padovanojo man daug labai gražių patirčių, sustiprino dvasiškai ir fiziškai. Daug platesniu žvilgsniu nei iki tol pamačiau kunigo gyvenimą, o tai privertė mane iš naujo permąstyti savo troškimus bei pasiryžimą. Baigęs propedeutinį kursą buvau priimtas į „didžiąją“ seminariją.

Iš visos širdies dėkoju Dievui už tai, kad visą laiką mane veda, globoja ir kiekvieną rytą suteikia vis naujų jėgų žengiant į priekį, į tarnystės gyvenimą, vedantį pas Dievą“.

Kun. Jonas Naujokaitis (įšventintas 2011 05 14): „Esu vilnietis: čia mokiausi mokykloje, lankiau muzikos mokyklą, vėliau mokiausi Vilniaus konservatorijoje, paskui seminarijoje. Didesnė mano trumpo gyvenimo dalis praėjo Lietuvos sostinėje. Niekada nebuvau kuo nors kitoks nei kiti mano bendraamžiai. Gal tik kiek tylesnis, ramesnis, bet niekada dėl to ypatingai nesikrimtau. Mokslai sekėsi pusėtinai: pirmūnas nebuvau, bet paskutinis irgi nesivilkau. Kartu mokiausi muzikos mokykloje „Ąžuoliukas“. Buvau gana gabus, bet stipriai pritingintis. Baigęs devynias vidurinės mokyklos klases ir muzikos mokyklą, įstojau į Muzikos konservatoriją. Joje besimokydamas dar dirbau vargonininku.

Savo, Žvėryno parapijos, bažnyčioje praleidau nemažai laiko: tiek patarnaudamas prie altoriaus, tiek vėliau vargonuodamas. Dirbant mano prioritetas nebuvo atlygis; kur kas labiau vertinau ten patiriamus santykius. Didelę įtaką pašaukimui bręsti darė giesmės, kurių tekstus apmąstydavau. Iš daugelio giesmių, kurias giedodavau, viena man ypač patiko, tai – „Tau lenkiuos, o Dieve“. Kiekvieną kartą ji skambėdavo kitaip. Ji mane vis kviesdavo, vis kita spalva sušvisdavo. Ir dar daug buvo tokių giesmių, kurios savy kažką talpino, kažką davė asmeniškai man.

Nors rimtai negalvojau apie kunigiškąją tarnystę, bet mane žavėjo šioje bažnyčioje tarnaujančių kunigų pavyzdys, atsidavimas, meilė parapijiečiams. Kadangi Eucharistija būdavo švenčiama dažnokai, paragintas Tėvo Vaclovo Aliulio, bandydavau įsigilinti, stengdavausi, kad neplauktų kažkas pro mane... Lengva pasakyti, o ryte šeštą valandą tai sunku įvykdyti. Tad daug mieliau rinkdavausi vargonuoti vakarinėms šv. Mišioms, kad sąmoningiau dalyvaučiau Aukoje.

Žvėryno bažnyčioje susitikau ir susipažinau su kunigais marijonais. Čia stebėjau ir mąsčiau, svarsčiau: dėmesys žmogui, kuris ateina tiek suvargęs, tiek laimingas, apeigos – man visa tai buvo įdomu, nepaprasta, kažkaip kitaip. Tarnavimas Dievui ir žmogui mane traukė, jaučiau, kad tai – mano kelias. Viską dėjausi širdin, o pasakyti nebuvo kam... Nežinojau, nei kaip reikėtų parinkti žodžius, nei kaip kalbėti apie tai, kad Viešpats šaukia, o aš noriu atsiliepti į Jo kvietimą. Ilgainiui jau atsirado ir žodžių, ir vis didėjantis ryžtas. Visi mano mąstymai baigėsi tuo, kad atvažiavau ir parašiau prašymą stoti į seminariją.

Tad mano kelias prasidėjo bažnyčios prieigose. Kai žvilgteliu atgal, matau paliktas pėdas, matau, kad mane Kažkas vedė. Dievo padedamas kasdien pradedu kitaip eiti šiuo tikėjimo keliu. Prašau ir skaitytojo maldoje prisiminti mane“.

Kun. Darius Marcinkevičius (įšventintas 2009 07 07): „Gimiau ir užaugau tikinčioje šeimoje. Tiesa, tėvas eidavo į bažnyčią rečiau, tik per didesnes šventes, o mama, kuri, galima sakyti, buvo labiau tikinti, kiekvieną sekmadienį, eidama į bažnyčią, kaskart vesdavosi ir mane. Anuomet nelabai norėdavau sekmadienio rytais keltis ir eiti į bažnyčią, tačiau dabar esu labai dėkingas mamai, pratinusiai mane prie to, kas yra šventa. Esu dėkingas ir savo seneliams, kurie mano gyvenime buvo tarsi du šviesuliai, liudiję apie tikėjimą. Juk žmogus, iš kurio išmokau poterių, kuris paruošė mane Pirmajai Komunijai, buvo močiutė. Taigi vaikystė prabėgo katalikiškoje aplinkoje, tačiau mano vidiniam pasauliui truputį svetima buvo tai, ką darydavau išoriškai. Nors ir eidavau į bažnyčią ar atlikdavau išpažintį, tai nekilo iš mano vidinio troškimo, o buvo tarsi šeimos tradicija.

1998 metais į mūsų parapiją atvyko kunigas Vaclovas Volodkovičius. Kartą po vienų šv. Mišių jis visai netikėtai priėjo prie manęs ir pakvietė būti ministrantu. Aš ir anksčiau labai norėjau patarnauti per šv. Mišias, bet pats nedrįsau eiti, todėl tai man atrodė kaip tolima svajonė. Ši tarnystė teikė didelį džiaugsmą. Ilgainiui pastebėjau, kad, uždegdamas ar užgesindamas žvakes prie tabernakulio, vis ilgiau pasilikdavau prie jo klūpoti, išsakydavau Jėzui tai, kas buvo širdyje. Atradęs Dievą, atradau ir pašaukimą. Jaučiau, kaip Kristus mane pamažu švelniai kvietė. Todėl esu dėkingas kunigui Vaclovui, nes jis, kviesdamas būti patarnautoju, pastūmėjo mane ir Dievo bei manojo pašaukimo link. Būdamas 8–9 klasėje, ėmiau mąstyti apie kunigo pašaukimą. Jau pats, tėvų nei senelių neraginamas, bėgdavau į bažnyčią. Dažnai ir šiokiadieniais anksčiau atsikėlęs pirmiausia nubėgdavau patarnauti per šv. Mišias, o iš ten eidavau tiesiai į mokyklą. Vis labiau manyje brendo noras pasišvęsti kunigo tarnystei. Pamenu, gal 9–10 klasėje ėmiau kalbėti Liturgines valandas. Galiu pasakyti, kad anuomet gyvenau tokioje atmosferoje, lyg būčiau pradėjęs kelionę, vedančią manojo pašaukimo link – rytais bažnyčioje šv. Mišios, mokykla ir džiaugsmas, kad atradau Kristų. Jaučiau didžiulį norą būti kunigu, kad galėčiau tarnauti Jam kaip tąsyk kunigas Vaclovas, galbūt Dievo raginamas priėjęs prie manęs, padrąsinęs, paskatinęs. Ir aš norėjau taip kaip jis padėti jauniems žmonėms, kartais jaučiantiems savo gyvenime sumaištį, padėti atrasti Kristų, pakviesti atsiliepti į Jo meilę.

Baigęs 10 klasių, norėjau įstoti į Telšių licėjų. Mano noras buvo toks stiprus, kad visi bendraklasiai apie tai žinojo, net neįsivaizdavau kitaip. Pasitariau su klebonu kunigu Vaclovu, o jis patarė pirmiausia užbaigti vidurinę mokyklą, o tada stoti į didžiąją seminariją. Taigi pašaukimo kelio pradžia buvo atidėta dvejiems metams. Baigęs 12 klasių, džiaugiausi galėdamas stoti į seminariją. Vos ne kasdien buvau bažnyčioje, jaučiausi laimingas ir taip artėjau prie kunigystės kelio pradžios. Tiesa, mokykloje buvo minčių tapti ir mokytoju, ir gydytoju, bet kasdien darėsi vis aiškiau, kad Dievo valia tokia, jog būčiau kunigas, ir noriu į šį pašaukimą atsiliepti.

Dokumentus į seminariją nunešiau dar net negavęs brandos atestato, tik pasiėmęs iš mokyklos pažymą, kad išlaikiau visus egzaminus. Kasdien labiau stengiausi artėti prie Dievo, klausdamas savęs, ar tai tikrai man skirtasis kelias. Didžiausia Dievo dovana buvo tai, kad svajonė išsipildė – įstojau į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Pirmuosius metus praleidau Kauno kunigų seminarijos propedeutiniame kurse. Po metų pradėjau studijas Vilniuje“.

Kun. Stanislavas Valiukevičius (įšventintas 2012 04 28): „Nuo pat mažų dienų svajojau būti kunigu. Gimiau ir augau krikščioniškoje šeimoje Varėnoje. Patarnavau bažnyčioje. Labiausiai dėkoju savo močiutei, kuri mane pirmą kartą nuvedė į zakristiją, ten užsivilkau kamžą ir patarnaudavau apeigose. Iš pradžių buvo nedrąsu, nepažįstami žmonės, tačiau labiausiai žavėjausi parapijos klebonu. Nežinau, kuo jis mane tada patraukė, bet nuo to laiko svajojau kuo greičiau užaugti ir tapti geru kunigu. Dar būdamas mažas meldžiausi, prašiau Dievo, kad mano svajonė išsipildytų. Kiekvieną sekmadienį kartu su šeima būdavau bažnyčioje. O jei kartais ir nepavykdavo bažnyčion nuvažiuoti, tai susėdę jaukiame namelio kamputyje drauge melsdavomės. Vis daugiau galvodavau apie kunigystę kaip apie man skirtą kelią.

Ketvirtoje klasėje ruošiausi Pirmajai Komunijai. Tai pagilino mano tikėjimą. Džiaugiausi galėdamas priimti Dievą. Pirmosios Komunijos švente džiaugėsi ir mano sesutė, bendraklasiai. Pamažu pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, skirtą vaikams, domėtis šventųjų gyvenimais. Labiausiai patiko lankyti bažnyčias, įvairias Marijos šventoves. Būdamas Lenkijoje, sutikau vieną vienuolį kamaldulį ir paklausiau, kaip jam Dievas apsireiškė: kaip šviesa ar kaip žmogus? Jis pabučiavo man į kaktą, pasimeldė, pasakė, kad Dievas jam pasirodė kaip šviesa. Šį susitikimą prisimenu iki šiol. Mačiau, kaip jis vargingai gyvena. Man to vienuolio pagailo, todėl kiekvieną dieną pas jį ateidavau ir atnešdavau bandelių.

Labiausiai laukdavau vasaros, nes tada iš Lenkijos į Aušros Vartus dažnai eidavo piligrimai pasimelsti prie garsaus Švč. Mergelės Marijos paveikslo. Susitikti su jais man buvo didelis džiaugsmas ne todėl, kad juos būčiau pažinojęs, bet jaučiau, jog mus jungia vienas tikėjimas ir tarp mūsų yra Jėzus Kristus. Prie jų prisijungdavau ir aš su savo sesėmis. Taip eidavome apie porą kilometrų. Bendraudamas su maldininkais, nors ir nedaug nukeliaudavau, jaučiausi kaip tikras piligrimas, nes kartu su keliaujančiaisiais meldžiausi, giedojau giesmes. Būdavo labai gaila, kad reikėdavo su jais atsisveikinti.

Mokydamasis mokykloje, o šventadieniais ir šiokiadienių vakarais patarnaudamas bažnyčioje, susipažinau su vienu kunigu, kuris mane labai sužavėjo ne tik savo pamaldumu, bet ir mokėjimu bendrauti tiek su jaunimu, tiek ir su vyresniais žmonėmis. Be to, kunigas mokykloje mūsų klasei kūrybingai dėstė tikybą, todėl mielai jo klausydavausi. Pabaigęs vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, tačiau supratau, kad tai – ne mano kelias. Širdyje jaučiau, kad Dievas mane visai ne ten kviečia. Tais pačiais metais dar suspėjau atsiimti dokumentus ir įstojau į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Kai draugai sužinojo, kad įstojau į Seminariją, vieni nuoširdžiai palaikė, drąsino, kiti – net nusiteikė priešiškai. Tačiau aš buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Esu įsitikinęs, kad Viešpats mane lydi nuo pat mažų dienų. Todėl nėra ko bijoti ir verta Dievu pasitikėti“.

Pagal www.seminarija.lt

Ieškančiojo savo pašaukimo malda

Dieve, kuris iš savo beribės meilės padovanojai man gyvenimą, Tu trokšti, kad būčiau laimingas. Pasakyk man, ką aš turiu daryti? Kokį kelią turiu pasirinkti? Suteik man drąsos nebijoti plačiai atverti tau duris. Paimk mane už rankos, vesk mane, būk mano kelias ir šviesa. Leisk man suprasti, kokį žingsnį turiu žengti savo laimės link.

Viešpatie, savo gyvenimą atiduodu į tavo rankas. Kreipk mane ten, kur tu nori, kad eičiau.

Malda sukurta Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikų

© 2016 „XXI amžius“