Badas nėra natūralus ir neišvengiamas dalykas

Birželio 13-ąją popiežius Pranciškus aplankė Romoje savo būstinę turinčią Pasaulinę maisto programą (World Food Programme) – prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius Jungtinių Tautų Organizacijos įkurtą didžiausią pasaulyje humanitarinę tarnybą, aprūpinančią maistu šimtą milijonų žmonių aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių. Pranciškus yra pirmasis Popiežius, apsilankęs šios organizacijos būstinėje. Jis pirmiausia valandėlę sustojo ir pasimeldė prie Atminimo sienos su žuvusių šios organizacijos darbuotojų ir savanorių vardais, po to pasakė kalbą metinėje Pasaulinės maisto programos valdybos sesijoje ir galiausiai susitiko su šios organizacijos personalu.

Kai apsiprantame su kančia

„Negalima žiūrėti į badą kaip į natūralų ir neišvengiamą dalyką“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, per šiandieninį pasaulį nusidriekusios naujųjų komunikacijos technologijų jungtys sudaro įspūdį, kad sutrumpėjo atstumai, tuoj pat sužinome, kas dedasi tolimuose planetos pakraščiuose, matome skausmingas situacijas, kurias kenčia žmonės, ir galime tuoj pat mobilizuoti pagalbą, skatinami atjautos ir solidarumo. „O vis dėlto, – kalbėjo popiežius Pranciškus, lankydamasis Pasaulinės maisto programos štabe, – tuo pat metu matome, kad informacijos gausa sukuria visiškai priešingą paradoksalią situaciją – neskubame padėti kenčiantiems žmonėms, bet apsiprantame su kančia. Pasaulyje esantį skurdą suvokiame kaip neišvengiamą dalyką ir kuo daugiau skurdo matome, tuo labiau tampame jam „atsparūs“. Negalima su tuo sutikti, – sakė Pranciškus, – nes kenčiantis žmogus turi veidą. Nebūna kenčiančių anoniminių asmenų. Visada kenčia konkretus žmogus, turintis vaiko veidą, šeimos veidą, senų žmonių ir jaunimo veidus. Nedarbas, migracija, išnaudojimas ir badas – konkrečių žmonių nelaimės. Negalime sakyti, kad visa tai natūralu ir neišvengiama, kad dėl šių žmonių nelaimių kaltas žiaurus likimas, kad mes nieko negalime padaryti. Kai liaujamės matyti kenčiančio žmogaus veidą, – kalbėjo Pranciškus, – tuomet ir tokie terminai kaip „badas“, mityba“, „smurtas“ tampa terminais, kurie mums asmeniškai nieko nereiškia. Jei nematome kenčiančio žmogaus veido, tuomet jis tampa tik statistiniu vienetu, tik skaičiumi, o ne broliu, kuris beldžiasi į mūsų duris. Negalima susitaikyti su faktu, kad milijonai žmonių badauja. Reikia pašalinti biurokratizmą iš humanitarinės pagalbos, nes kančia – ne anoniminiai skaičiai, bet tikri žmonės, mūsų broliai“.

Sugebame pakankamai pasigaminti maisto, o milijonai žmonių badauja

„Gyvename XXI amžiuje ir sugebame pakankamai pasigaminti maisto, o milijonai žmonių badauja ne dėl išteklių stokos, bet dėl neteisingo jų paskirstymo. Dėl šio paradokso kaltas konsumizmas, maistą suvokiantis kaip bet kokią prekę, o ne kaip elementarią gėrybę, į kurią turi teisę kiekvienas žmogus. Popiežius paminėjo neleistiną maisto pertekliaus naikinimą ar nesuvartoto maisto išmetimą. „Išmesti maistą – tas pat, kaip jį pavogti nuo alkstančio žmogaus stalo“, – sakė popiežius Pranciškus. kalbėjo apie tas situacijas, kai neįmanoma pakankamai pasigaminti maisto dėl karinių konfliktų, kai kariaujančios šalys neleidžia teikti humanitarinės pagalbos arba naudoja badą kaip ginklą.

Visų paminėtų dabarties problemų kontekste labai svarbų vaidmenį atlieka Pasaulinė maisto programa ir kitos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios stengiasi padėti badą ir neteisingumą kenčiantiems žmonėms, sakė Popiežius, pabrėždamas, kad šios organizacijos irgi nurodo prioritetus, kurių turėtų siekti valstybės ir tarptautinė bendruomenė, – badą suvokti kaip visai pasaulio bendruomenei svarbią problemą ir ją spręsti bendromis pastangomis, dalintis mokslo pažangos laimėjimais, koordinuoti resursų humanitarinei veiklai kaupimą ir pagalbos paskirstymą.

Pasotinti mūsų brolių alkį ir numalšinti troškulį

„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte – vienas svarbiausių krikščionybės teiginių, galiojančių ne vien religinėje sferoje“, – sakė Pranciškus, baigdamas savo kalbą, pirmadienį sakytą Pasaulinės maisto programos būstinėje Romoje. – Tautų ir visos žmonijos ateitis priklauso nuo to, kaip atsiliepsime į badą kenčiančių mūsų brolių poreikius. Nuo sugebėjimo pasotinti mūsų brolių alkį ir numalšinti troškulį priklauso mūsų žmoniškumas“.

Pagal Vatikano radiją

© 2016 „XXI amžius“