Motina Teresė – šventoji

Žinomas amerikiečių dailininkas Čazas Faganas (Chas Fagan) tapo Motinos Teresės paveikslą, kuris per jos kanonizavimo iškilmę buvo iškeltas ant Šv. Petro bazilikos fasado

Dabartinė kongregacijos vadovė ses. Marija Prema Pyrik ir neseniai mirusi sesuo Nirmala Joši prie pal. Motinos Teresės portreto

Meilės misionierių kongregacijos seserys prie šv. Motinos Teresės kapo

Antrąja kongregacijos vadove tapusi sesuo Nirmala Joši su Motina Terese

Priklauso pasauliui

Vienas pagrindinių, daugiausiai maldininkų į Romą sutraukusių Gailestingumo metų renginių – Kalkutos Motinos Teresės (1910–1997) kanonizacija, kuriai popiežius Pranciškus rugsėjo 4 dieną, sekmadienį, vadovavo Šv. Petro aikštėje. Įvairūs su kanonizacija susiję renginiai Romoje vyko visą savaitę, buvo nepaprastai svarbi ir džiugi šventė visų pirma jos įkurtos Meilės misionierių kongregacijos seserims. Ja džiaugiasi ir didžiuojasi albanai, nes būsima šventoji gimė albanų šeimoje. Kanonizacija buvo labai svarbi ir Makedonijai, kurios sostinėje Skopjėje gimė ir užaugo Motina Teresė – Agnesė Gondža Bojadžiu (Gonxha Agnes Bojaxhiu). O po savaitės, rugsėjo 11 dieną, Skopjėje bus aukojamos iškilmingos padėkos už naująją šventąją Mišios, kurioms vadovaus asmeninis popiežiaus Pranciškaus atstovas Sarajevo (Bosnija-Hercegovina) arkivyskupas kardinolas Vinko Puljičius.

Motina Teresė visuotinės Bažnyčios šventąja paskelbta praėjus 19 metų nuo jos mirties Kalkutoje 1997 m. rugsėjo 5 d. Jos laidotuvės Indijos vyriausybės sprendimu buvo valstybinės. Vienuolė buvo palaidota Meilės misionierių kongregacijos patalpose Kalkutoje. Jos kapas netrukus tapo piligrimysčių ir maldos vieta visų religijų tikintiesiems, tiek vargšams, tiek turtingiems.

Šventoji Motina Teresė kartą apie save yra pasakiusi: „Esu albanė pagal kraują ir indė pagal pilietybę. Tikėjimo atžvilgiu esu vienuolė katalikė. Pagal pašaukimą priklausau pasauliui. Tačiau pagal širdį visiškai priklausau Jėzaus Širdžiai“.

Pal. Motinos Teresės šimtmečio iškilmė 2010 metais Kalkutoje suvienijo krikščionis, musulmonus, induistus ir sikhus, jos garbei rugpjūčio 26-oji Indijoje paskelbta nacionaline našlaičių diena, išleista nepaprasta 5 rupijų monetos emisija. Indijos geležinkelininkai Motinos Teresės vardu pavadino traukinį. Makedonijos sostinėje, kur palaimintoji gimė, sušaukta neeilinė krašto parlamento sesija, paskelbta Motinos Teresės vardu pavadinta nacionalinė premija. Vokietijos paštas išleido Palaimintajai skirtą pašto ženklą. Kitos šventės surengtos pagrindinėse Europos sostinėse ir daugelyje Italijos miestų. Palaimintajai Kalkutos Motinai Teresei dedikuotos bažnyčios daugelyje pasaulio kraštų.

Pirmasis šv. Motinos Teresės liturginis minėjimas

Nemaža dalis sekmadienį Šv. Petro aikštėje vykusių Kalkutos Motinos Teresės kanonizacijos iškilmių dalyvių pirmadienio rytą toje pačioje aikštėje dalyvavo padėkos šv. Mišiose, kurias aukojo Vatikano Valstybės sekretorius kard. Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Tai kartu buvo ir pirmasis naujos šventosios liturginis minėjimas. Motina Teresė mirė – „gimė dangui“ – 1997 m. rugsėjo 5 d. Po beatifikacijos 2003 metais Kalkutos vyskupijoje ir Meilės misionierių bendruomenėse rugsėjo 5-ąją buvo švenčiamas palaimintosios Motinos Teresės liturginis minėjimas. Dabar, ją paskelbus šventąja, liturginis minėjimas kasmet rugsėjo 5-ąją bus švenčiamas visoje Bažnyčioje. Motinos Teresės, kaip šventosios, minėjimas pirmadienį švęstas pirmą kartą.

„Šiandien vėl sugrįžome į Šv. Petro aikštę – mūsų daug ir esame kupini džiaugsmo – padėkoti Viešpačiui už Kalkutos Motinos Teresės – už šventosios Kalkutos Teresės – kanonizacijos dovaną, – kalbėjo kardinolas šv. Mišių homilijoje. – Dėkojame Jam už herojišką visų šventųjų liudijimą, kurio dėka Bažnyčia visada yra vaisinga ir duoda mums, jos vaikams, įtikinamą savo meilės ženklą. Ypač Jam dėkojame už Kalkutos Motiną Teresę, kuri savo nepaliaujama malda, gailestingumo darbais kūnui ir sielai, buvo šviesus Dievo meilės atspindys ir nuostabus tarnavimo vargšams pavyzdys, ypač labiausiai kenčiantiems, skurstantiems, paliktiems likimo valiai. Ji buvo atspindys ir pavyzdys, mus mokantis ir skatinantis gyvenime būti gerais Viešpaties mokiniais, atsiversti iš drungnumo ir vidutiniškumo, užsidegti Kristaus meilės ugnimi“.

Motina Teresė vargšuose atpažino veidą Kristaus, kuris „dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9) ir atsiliepė besaike meile vargšams. „Gailestingumas buvo „druska“, suteikianti skonį kiekvienam Motinos Teresės darbui, ir buvo „šviesa“, praskaidrinanti sutemas tiems, kurie neturėjo net ašarų, kad verktų dėl savo skurdo ir kančios“, – sekmadienį sakė Šventasis Tėvas kanonizacijos šv. Mišių homilijoje“. „Motina Teresė labai gerai žinojo, jog viena labiausiai slegiančių skurdo formų yra manymas, kad esame nemylimi, netrokštami, niekinami. Tokio skurdo netrūksta net turtingose šalyse ir pasiturinčiose šeimose, ir tarp žmonių, kurie nors ir turėdami materialinių priemonių ir galimybių, jaučia vidinę tuštumą, yra praradę gyvenimo prasmę ir pametę tikslą“.

Padėkos už kanonizaciją Mišių homilijoje kardinolas P. Parolinas paminėjo ir Motinos Teresės rūpinimąsi negimusia gyvybe, iškeldamas jos atvirą kalbėjimą ir principingą veiklą. Paminėta Motinai Teresei suteikta Nobelio Taikos premija ir daugybė kitų pripažinimo ženklų, patvirtinančių kokia svarbi buvo jos pradėta ir dabar seserų ir brolių Meilės misionierių tęsiame veikla.

„Dabar danguje kartu su Dievo Motina ir visais šventaisiais Motina Teresė priima didžiausią apdovanojimą, jai parengtą nuo pat pasaulio sukūrimo; apdovanojimą, skirtą teisiesiems, nuolankiesiems, tyraširdžiams, tiems, kurie priimdami vargšą, priėmė Kristų. Šioje žemėje ji buvo ryškus ženklas, rodantis dangų. Dabar, po oficialaus pripažinimo, jos šventumas dar skaisčiau šviečia. Ši šviesa, kuri yra niekada nesibaigianti Evangelijos šviesa, tešviečia mums, keliaujantiems sunkiais mūsų pasaulio keliais. Šventoji Kalkutos Terese, melski už mus!“ – sakė kardinolas.

Motina Teresė ir popiežiai

Motiną Teresę labai gerbė ir jos veiklą labai vertino popiežius Jonas Paulius II. Būtent jis leido paankstinti Motinos Teresės beatifikacijos bylos pradžią, nelaukiant paprastai reikalaujamų penkerių metų nuo kandidatų į šventuosius mirties. Būtent jis po ketverius metus trukusio beatifikacijos proceso 2003 m. spalio 19 d. Motiną Teresę paskelbė palaimintąja. Ji svarbi ir popiežiui Pranciškui, kurio sprendimu kanonizacijos iškilmė rugsėjo 4 dieną tapo vienu svarbiausių šiemet visoje Bažnyčioje švenčiamų Gailestingumo metų įvykių.

Motinos Teresės pasiaukojimu gėrėjosi ir jos misiją rėmė ir popiežius Paulius VI. Jis su Motina Terese pirmą kartą asmeniškai susitiko 1964 metais nuvykęs į Indiją dalyvauti Bombėjuje vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese. Kalkutos Motinai Teresei ir jos bendradarbėms bei bendradarbiams popiežius Paulius VI skyrė vieną paskutinių savo audiencijų. Motiną Teresę su grupe seserų Meilės misionierių ir kitų bendradarbių Paulius VI priėmė 1978 m. gegužės 6 d. Jo sveikata jau buvo silpna; balsas netvirtas; iki mirties buvo likę tik trys mėnesiai (jis mirė rugpjūčio 6 dieną).

Motina Teresė kreipėsi į Popiežių, sakydama, kad jis jai yra kaip Jėzus, kad seserys Meilės misionierės jį myli, yra ištikimos ir nuolankiai priima viską, ką per Popiežių sako Jėzus.

Artimiausia Motinos Teresės bendradarbė ir vėliau jos įpėdinė sesuo Nirmala Yoshi uždėjo Pauliui VI ant kaklo gėlių girliandą. Popiežius, neslėpdamas susijaudinimo, atsakė, jog džiaugiasi, kad seserys priima jį į savo bendradarbius.

Šios audiencijos metu sakytoje kalboje Paulius VI panaudojo šiandien popiežiui Pranciškui labai brangų motyvą – evangelisto Mato užrašytus Jėzaus žodžius apie paskutinįjį teismą.

„Jūs, – sakė Popiežius Motinai Teresei ir jos seserims, – gerai išmąstėte ir įsisavinote evangelisto Mato mums perduotus Jėzaus žodžius: paskutiniajame teisme Kristaus teisėjo būsime apdovanoti arba pasmerkti pagal tai, koks žemiškame gyvenime buvo mūsų santykis su alkstančiais, mažutėliais, trokštančiais, svetimšaliais, vargstančiais, ligoniais ir kaliniais. Netgi pats Kristus su jais susitapatina“. Šis „mistinis Jėzaus įsikūnijimas vargšuose“, pasak popiežiaus Pauliaus VI, yra viena šviesiausių ir mus labiausiai pamokančių Evangelijos skelbiamų tiesų.

„Jei jūs tikrai nuoširdžiai, su atjaučiančia meile sutikote vargšą, jūs sutikote Jėzų“, – sakė Paulius VI, primindamas šv. Augustino komentarą Pirmajam šv. Jono laiškui. „Jei tu myli Kristaus kūno narius, tu myli Kristų. Jei myli Kristų, myli Dievo Sūnų. Jei myli Dievo Sūnų, myli Tėvą, dangaus ir žemės Dievą. Meilė negali būti padalinta. Kas myli Galvą, tas myli visus kūno narius“.

Dėkodamas Motinai Teresei, jos įkurtos kongregacijos seserims ir visiems bendradarbiams už jų pasirinktą tarnavimo artimui ir meilės kelią, popiežius Paulius VI linkėjo, kad visi tikintieji būtų atidūs kenčiančių žmonių pagalbos šauksmui ir sugebėtų į jį atsiliepti. Tas balsas kartais būna kaip vos girdima aimana, o kartais kaip galingas šauksmas, kuris mus piktina ir atstumia, tačiau reikia visus išklausyti, kad visi gyventume taikoje ir santarvėje, būtume solidarūs, kad visiems būtų pripažintas žmogaus ir Dievo vaiko orumas.

Beje, popiežius Pranciškus parašė įvadą knygai apie Motiną Teresę, pavadintai „Mylėkime tuos, kurie nemylimi“. Knyga remiasi dviem kalbomis, kurias Motina Teresė pasakė Milane 1973 metais vykusių susitikimų su vienuolėmis ir jaunimu metu. Įvade Šventasis Tėvas pasidalijo apmąstymais penkiomis temomis – apie maldą, artimo meilę, gailestingumo darbus, šeimą ir jaunimą. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad Motina Teresė dieną visada pradėdavo eidama į šv. Mišias ir baigdavo Švč. Sakramento adoracija. Pasak Popiežiaus, įmanoma perkeisti mūsų darbą į maldą. Jei bandome jausti kaip Jėzus, galvoti kaip Jis, galime pažinti gyvenimo skonį ir pažvelgti atsinaujinusiu žvilgsniu į tuos, kuriuos sutinkame. „Artimo meilė reiškia būti arti žmogiškų paribių, moterų ir vyrų periferijų, tai kasdien sutinkame, tai kūniška ir dvasine prasme yra mažiausieji, paskutiniai; atjausti įmanoma tik tada, kai priimame kito poreikius ir žaizdas, kai liudijame Dievo švelnumą kiekvienai žmonijos žaizdai“, – rašo Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad mes visi pašaukti rūpintis kiekvienu žmogumi atlikdami gailestingumo darbus kūnui ir dvasiai. Tai – būdas prižadinti mūsų sąžinę, kuri, susidūrusi su žiauria skurdo tikrove, dažnai būna apsnūdusi; prižadinti, kad galėtume pilniau įžengti į Evangelijos širdį, kur vargšai yra dieviškos meilės gavėjai. Kalbėdamas šeimos tema, Popiežius pastebi, kad iš tėvų išmokstame šypsotis ir atleisti vieni kitiems, pasiaukoti dėl kitų, duoti, nesitikint atpildo už tai, drauge melstis ir kentėti, džiaugtis ir padėti vieni kitiems, kaip ir Motina Teresė mus ragino. Popiežius tarnauti vargšams ragina ir jaunimą, kviečia jį statyti tiltus, kurie sugriautų atskirties, baimės logiką. „Didžiausia liga yra ne raupsai ar tuberkuliozė, bet vienatvė“, – knygoje cituojami Motinos Teresės žodžiai. Tai – daugybės šiandien mus skaudinančių konfliktų, nesutarimų, karų priežastis.

Dabartinė Meilės misionierių vadovė apie savo pirmtakę

„Mūsų motinos kanonizacija – ne tik didžiulė garbė, bet ir galimybė iš arčiau pažvelgti į jos gyvenimą, į jos darbą, didelį dėmesingumą kitiems ir į mūsų pačių gyvenimą“, – sakė dabartinė Motinos Teresės įkurtos Meilės misionierių kongregacijos vadovė sesuo Mary Prema. Iš Vokietijos kilusi sesuo yra trečioji Meilės misionierių kongregacijos vadovė. 1950 metais Kalkutoje įkurtai vienuolijai iki mirties 1997 metais vadovavo Motina Teresė. Antroji kongregacijos vadovė buvo indė sesuo Nirmala Joši (Joshi). Sesuo Mary Prema Meilės misionierėms vadovauja nuo 2009 metų.

Pasak Meilės misionierių vadovės, jų kongregacijos įkūrėjos kanonizacija visoms seserims – tarsi sąžinės apskaita, padėsianti giliau pažvelgti į savo gyvenimą ir darbus, pamąstyti apie savo pašaukimą ir apie tai, kaip jis vykdomas kasdieninėje veikloje; pamąstyti apie Meilės misionierių vienybę su Dievu maldoje ir vienybę su Jėzumi, tarnaujant vargšams. Ar šiandieninė Bažnyčia yra tokia, kokios troško Motina Teresė? „Mūsų motina, – atsakė sesuo Mary Prema, – negaišino laiko klausimams, kokia turėtų būti ir kokia neturėtų būti Bažnyčia. Ji sakydavo: „Bažnyčia esame aš ir tu. Jei nori, kad Bažnyčia būtų šventa, tai tu ir aš turime siekti šventumo“. Taip ji ir gyveno“.

Sesuo Mary Prema nesutinka su pasaldintu, sentimentaliu Motinos Teresės vaizdavimu. „Mes ją pažinojome ir kartu su ja gyvenome. Būtų neteisinga, jei tik gerbtume jos atminimą, bet nesistengtume sekti jos pavyzdžiu. Būdama gyva ji buvo mūsų motina. Ji ir dabar yra su mumis, už mus meldžiasi. Ji mums – ne šventas paveikslėlis, bet su mumis gyvenanti motina, kuri mus moko ir užtaria“.

Dabartinė Meilės misionierių kongregacijos vadovė kalbėjo ir apie Motinos Teresės įtaką politikos lyderiams bei apie jos veiklos įvertinimą vienu iš pagrindinių apdovanojimų – Nobelio Taikos premija. „Mūsų motina nekeliavo po pasaulį kitus mokydama, ką jie turėtų daryti, – sakė sesuo Mary Prema. – Kai ji kalbėdavo, visada aiškiai išsakydavo, ką nešiojasi širdyje. Nesvarbu, kas buvo jos pašnekovai, ji visada kalbėdavo tikėdama gyvenimo vertybėmis – dvasingumu, malda, šeima, kurioje dažnai žmonių tarpusavio santykius labai sustiprina kančia ir atleidimas. Mūsų motina niekada nesitraukdavo atgal, kai reikėdavo ginti žmogaus asmens orumą“. Pasak Meilės misionierių vadovės, Nobelio taikos premija Motinai Teresei buvo suteikta už jos pastangas siekiant labiau tarpusavy vienyti žmones, kaip to paties dangiškojo Tėvo vaikus. „Taikos tema šiandien labai aktuali. Visi žmonės jos trokšta. Tačiau ją pasiekti įmanoma tik atleidžiant, stengiantis išklausyti ir suprasti kitą žmogų, niekada neatsisakant pareigos teisingai gyventi“.

Paskutinė Vatikano radijo pokalbyje su Motinos Teresės vienuolijos vadove tema buvo herojiškas kovą Jemene nužudytų keturių seserų liudijimas. „Jei žiūrime pasaulio akimis, – sakė Mary Prema, – keturių seserų mirtis – tik beprasmė keturių jaunų gyvybių netektis. Tačiau jei žiūrime tikėjimo akimis, tuomet jų mirtį suprantame kaip privilegiją: jos paaukojo savo gyvybes už tuos, kuriems tarnavo. Persekiojimai nuo pat pradžių yra neatskiriama krikščionybės dalis. Jie padeda mums geriau suprasti savo pašaukimą. Mūsų seserys sąmoningai ir laisvai apsisprendė pasilikti Adene ir tarnauti ligoniams. Jų mirtis mums buvo didelis skausmas, bet kartu ir garbė, žinant, kad jos pasiekė savo pašaukimo tikslą – vienybę su Dievu, mylėdamos Jėzų taip, kaip jis mus mylėjo, atleisdamos tiems, kurie nežino, ką daro“.

Dukterėčios mintys apie tetą šventąją

Kanonizacija buvo ypatingas įvykis Motinos Teresės dukterėčiai Agi Bojadžiu (Bojaxhiu) – vienintelei artimai naujos šventosios giminaitei, Motinos Teresės brolio dukrai, 70 metų; ji nuo pokario metų gyvena Sicilijoje. „Motina Teresė labai daug dirbo, bet dirbdama nekrisdavo kietiems į akis; ką bedarytų, visada buvo labai kukli. Jai sekdavosi viską daryti su natūraliu spontaniškumu, net ir sunkius darbus. Aš mačiau, – pasakojo šventosios dukterėčia, – kad ji, nors ir jau būdama senyvo amžiaus, nevengdavo sunkių darbų, tokių kaip skalbimas; atsimenu ją visada pasilenkusią prie žmonių, netgi ir sergančių baisiomis ligomis“.

Klausiama apie Motinos Teresės susitikimus su giminaičiais, dukterėčia pasakojo, kad tai jai visada atnešdavo ramybę. „Motina Teresė tiesiog skleisdavo aplink save ramybę. Žiūrint jai į akis, susidarydavo įspūdis, kad ji mato, kas tavo viduje, kas tavo širdyje. Ji buvo nepaprasta, tačiau tuo pat metu buvo visiškai normali, nebuvo sunku su ja bendrauti, kaip kartais būna bendraujant su svarbiais asmenimis, kai jauti tam tikrą nejaukumą. Ji buvo nepaprasta. Visiems buvo gera būti su ja. Ji visiems buvo dėmesinga, kiekvienam surasdavo tinkamą žodį. Ji buvo ir paprasta teta kaip visos tetos ir kartu nepaprastas asmuo – buvo Motina Teresė. Man sunku tai apsakyti“, – kalbėjo Agi Bojadžiu. „Ji visada mane ragindavo melstis. Šeima turi melstis kartu. Kartais mums tai pasisekdavo, bet ne visada. Jai labai rūpėjo šeima. „Šeima svarbiau už viską“, – sakydavo ji“. Dukterėčia sakė, kad mes ne visada teisingai įsivaizduojame Motiną Teresę, manome, kad ta liesa, palinkusi senutė buvusi labai rimta ir mąsli. Tačiau iš tiesų ji buvo labai linksma, mokėdavo būti šmaikšti ir kalbėti netgi su švelnia ironija, turėjo labai gerą humoro jausmą.

* * *

Dėl kanonizacijos daugybė maldininkų sekmadienį ir pirmadienį lankė Motinos Teresės kapą Kalkutoje. Seserys Meilės misionierės, piligrimai iš Kalkutos ir kitų Indijos miestų meldėsi prie Motinos Teresės kapo, padėjo gėlių. Pagrindiniuose Meilės misionierių namuose Kalkutoje, kur prasidėjo Motinos Teresės ir jos bendradarbių veikla, seserys pamaldžioje tyloje sekė tiesioginę Romoje vykusių kanonizacijos iškilmių transliaciją. Pirmadienį Kalkutoje ir Romoje buvo švenčiamas šv. Motinos Teresės liturginis minėjimas.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“