Popiežiaus kelionė į Gruziją ir Azerbaidžaną. Dviejų šalių katalikų bendruomenių istorija

Popiežius Pranciškus ir Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Elijas

Popiežius Pranciškus sako homiliją Baku Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje

Rugsėjo 30-ąją, penktadienį, prasidėjo popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė į Gruziją ir Azerbaidžaną. Dvi su puse paros trukusios kelionės metu Popiežius lankėsi tik abiejų šalių sostinėse; rugsėjo 30 dieną Šventasis Tėvas išvyko į Gruzijos sostinę Tbilisį; spalio 2-osios vakarą parskrido į Romą iš Azerbaidžano sostinės Baku.

Penktadienį atskridęs į Tbilisį popiežius Pranciškus po oficialaus sutikimo oro uoste kur jį pasitiko prezidentas Georgijus Margvelašvilis, Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Elijas (Ilija II), mažos katalikų bendruomenės atstovai, pirmiausia aplankė Gruzijos prezidentą; susitiko su kitais valdžios vadovais ir užsienio šalių diplomatais. Pirmąją oficialią kalbą Gruzijoje Šventasis Tėvas pasakė prezidentūros rūmų kieme, po susitikimo su prezidentu G. Margvelašviliu, kreipdamasis į maždaug 400 politinio, visuomeninio, kultūros ir religinio pasaulio atstovų, į Gruzijoje reziduojančius diplomatus. „Daugiaamžė Jūsų tėvynės istorija rodo įsišaknijimą vertybių, išreikštų jos kultūroje, kalboje ir tradicijose. Kaip išryškina geografinė pozicija, ji yra beveik natūralus tiltas tarp Europos ir Azijos“, – sakė popiežius Pranciškus.

Pirmąją Šventojo Tėvo kelionės dieną užbaigė vizitas Tbilisio asirų chaldėjų apeigų katalikų bažnyčioje. Popiežių priėmė iš Irako atvykęs Babilonijos chaldėjų patriarchas Luisas Rafaelis I Sakas (Louis Raphael I Sako). Chorui giedant aramėjų kalba, Popiežius ir patriarchas įžengė į 2009 metais pašventintą bažnyčią, dedikuotą šv. Simonui Bar Sabbei. Bažnyčioje buvo susirinkę apie trys šimtai asirų chaldėjų diasporos tikinčiųjų. Tėvonijos netekę asirai chaldėjai pasklido į kitas regiono šalis – Iraną, Iraką, Turkiją ir Siriją – ir patyrė visokių sunkumų, persekiojimų dėl ištikimybės tikėjimui. Maždaug 7000 asirų chaldėjų bendruomenė nuolat gyvena Gruzijoje nuo XVII amžiaus. Per Gruzijos asirų chaldėjų bendruomenę popiežius Pranciškus kreipė mintis į kariaujančias tautas, bažnyčioje sukalbėjo taikos maldą, prašydamas Viešpatį Jėzų jas visas apsaugoti, ypač Siriją ir Iraką. Į susitikimą su Popiežiumi atvyko keletas vyskupų iš Irako su savo kunigų ir tikinčiųjų grupėmis. Šeštadienį, spalio 1-ąją, Tbilisio futbolo stadione popiežius aukojo šv. Mišias vietinei lotynų apeigų katalikų bendruomenei. Šv. Mišios buvo aukojamos lotynų apeigomis, tačiau jose dalyvavo ir tikintieji, priklausantys armėnų ir chaldėjų apeigų katalikų bendruomenėms. Žadėjo dalyvauti ir Stačiatikių patriarchato atstovai, bet nedalyvavo.

Po šv. Mišių popiežius Pranciškus aplankė Tbilisio Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos katalikų parapiją ir joje susitiko su Gruzijoje tarnaujančiais katalikų kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, su kunigystei besiruošiančiais seminaristais ir su sielovadoje dalyvaujančiais pasauliečiais, tikinčiųjų šeimų atstovais.

Šeštadienį po pietų Popiežius aplankė kamiliečių prižiūrimą pagalbos centrą. Šv. Kamilio Leliečio ordino – ligonių tarnų draugijos – nariai, atvykę į Gruziją 1998 metais, Temkos kvartale Tbilisio periferijoje su Italijos „Carito“ pagalba pastatė polikliniką „Redemptor Hominis“. Čia dirbantys 70 sveikatos apsaugos darbuotojų padeda daugybei vargingų žmonių. Poliklinika tapo svarbiu akcentu sostinės sveikatos institucijų panoramoje.

Antrąją vizito Gruzijoje dieną užbaigė apsilankymas Stačiatikių patriarcho katedroje, Mcchetoje, šalia Tbilisio, kur dalyvavo politinio, kultūrinio, akademinio ir religinio pasaulio atstovai. 1933 metais gimęs Heraklis Šiolašvili Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu Eliju (Ilija II) buvo išrinktas 1977 metais. Savo tarnystės pradžioje, 1980 metais, jis aplankė popiežių šv. Joną Paulių II. Tai buvo pirmas Gruzijos Bažnyčios patriarcho vizitas Vatikane. Popiežius Jonas Paulius II Gruzijoje lankėsi ir su patriarchu Eliju (Ilija II) susitiko 1999 metais. Tai irgi buvo pirmas apaštalo Petro įpėdinio vizitas Gruzijoje. Šiuos du istorinius susitikimus popiežius Pranciškus paminėjo patriarcho rūmuose sakytoje kalboje. Popiežius kalbėjo ir apie seną Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios istoriją, siekiančią apaštalų laikus.

Gruzinai yra viena seniausių krikščioniškų tautų pasaulyje. Pasak tradicijos, Jėzaus mokymą dabartinėje Gruzijoje skelbė apaštalai – Andriejus, Simonas Uolusis ir Motiejus; kiti tvirtina, kad šioje šalyje lankęsi Baltramiejus ir Judas Tadas. Tautos krikštytoja laikoma karalienė šv. Nina, gyvenusi trečiojo amžiaus antroje pusėje ir ketvirtojo pradžioje. Pasak oficialios istoriografijos, Gruzijos krikštas įvykęs 326 metais. Vėliau, kaimynystėje plintant islamui, gruzinams teko ieškoti pagalbos kaimyninėse šalyse. Šitaip Gruzija pasidarė priklausoma nuo Rusijos ir galiausiai buvo inkorporuota į carinės imperijos sudėtį. Imperijai žlugus, 1918 metais Gruzija paskelbė nepriklausomybę, tačiau jau 1921 metais buvo prievarta įjungta į bolševikinę Rusiją. Komunistai beveik sunaikino Gruzijos Stačiatikių Bažnyčią; suėmė, nužudė arba ištrėmė daugumą vyskupų, kunigų ir vienuolių. Prieš komunistų atėjimą Gruzijoje buvo 2,5 tūkst. bažnyčių; dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje – tik apie 80.

Persekiojama ir beveik visiškai išnaikinta buvo ir nedidelė Gruzijos katalikų bendruomenė. Tik po 1990 metų ji pradėjo atsigauti, atvykus misionieriams iš kitų šalių. Šiuo metu Gruzijoje katalikų skaičius beveik siekia 40 tūkst. Jie priklauso lotynų, armėnų ir chaldėjų apeigų bendruomenėms. Katalikai sudaro apie 1% šalies gyventojų; dauguma – apie 85% – yra stačiatikiai ortodoksai; apie 10% šalies gyventojų išpažįsta islamą.

Po nakvynės apaštalinėje nunciatūroje Tbilisyje, sekmadienio, spalio 2-osios, rytą Popiežius išskrido į Azerbaidžano sostinę Baku. Po oficialių sutiktuvių oro uoste, Šventasis Tėvas atvyko į Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir joje aukojo šv. Mišias mažai vietinei katalikų bendruomenei, turinčiai mažiau kaip tūkstantį narių. Homilijoje Popiežius kalbėjo apie tikėjimo ir tarnavimo susipynimą krikščionių gyvenime. „Tikėti, turėti gyvą tikėjimą – nelengva, – sakė Pranciškus. –Tikėjimas yra Dievo dovana, kurios visada reikia prašyti, bet ir mes patys turime jį brandinti. Tai – ne iš dangaus nužengianti magiška jėga, tai – ne „kraitis“, kurį gauname vieną kartą visiems laikams, tai – ne supergalia, padedanti spręsti gyvenimo sunkumus“. Pasak Popiežiaus, tikėjimo nereikia painioti su gera savijauta, su širdies ramybe. „Tikėjimas – aukso gija, kuri mus jungia su Viešpačiu; tai – džiaugsmas, kad esame su Juo; tai – dovana mūsų gyvenimui, kuri duoda vaisius tik tuomet, jei ir mes atliekame savo pareigas“. Popiežius panaudojo Azerbaidžano gyventojams artimą kilimo įvaizdį. Kaip audžiant kilimą persipina siūlai – metmenys ir ataudai, taip ir krikščionio gyvenimas turi būti nuaustas iš tikėjimo metmenų ir tarnavimo ataudų. „Esame pašaukti tarnauti ne tam, kad sulauktume atlygio, bet tam, kad sektume Dievu, kuris iš meilės tapo visų tarnu. Mes esame pašaukti ne tik kartais tarnauti, bet gyventi tarnaujant. Tarnavimas – gyvenimo stilius: tarnauti Dievui adoravimu ir malda, būti atviriems, konkrečiai tarnauti artimui; darbuotis bendram gėriui“. Popiežius paminėjo ir sunkumus bei pagundas, kurių netrūksta tikėjimo ir tarnavimo kelyje. Visų pirma tai – širdies drungnumas. Atvėsusi širdis užsisklendžia tingiame gyvenime, gesina meilės liepsną. Kitas pavojus – pagunda jaustis šeimininkais. Tuomet tarnavimas, kuris turėtų būti tikslas, tampa priemone siekiant kitų egoistiškų tikslų. „Tarp jūsų to nebus, – sako Jėzus. – Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Tik šitaip Bažnyčia auga ir gražėja.

Po šv. Mišių popiežius Pranciškus pietavo su bendruomenei nuo pat atsikūrimo vadovaujančiais kunigais saleziečiais iš Slovakijos.

Po pietų Šventasis Tėvas aplankė Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Heidarą oglu Alijevą jo rūmuose. Kiek vėliau su juo privačiai pabendravo, prezidentas pristatė savo šeimą, apsikeista dovanomis. Prezidentui Šventasis Tėvas padovanojo stilizuotą Romos miesto bažnyčių atvaizdą, o jo sutuoktinei – rankų darbo indą, pagamintą Meksikoje. Kartu su Azerbaidžano vadovu Popiežius nuvyko prie Paminklo žuvusiems už nepriklausomybę, čia buvo atlikti šalių himnai, o Šventasis Tėvas stabtelėjo maldai. Kita stotelė buvo dabartinio prezidento tėvui Heidarui Alijevui dedikuotas kongresų ir ekspozicijų centras, suprojektuotas pasaulinio garso architektės Zahos Hadid. Čia laukė per tūkstantį Azerbaidžano visuomenės atstovų – politikos ir kultūros veikėjų, šalyje reziduojančių diplomatų. „Linkiu, – sakė jiems Popiežius, – kad Azerbaidžanas tęstų skirtingų kultūrų ir religinių konfesijų bendradarbiavimo kelią. Tegu harmonija ir taikus sugyvenimas maitina socialinį ir pilietinį gyvenimą jo įvairiose išraiškose, užtikrindamas visiems galimybę prisidėti prie bendrojo gėrio“. Popiežius sakė, kad tikros pažangos ir tautų laisvės prielaida yra taikūs valstybių santykiai, drąsiai ir išradingai pasirenkant kelius ilgalaikei santarvei užtikrinti, išgydyti senas žaizdas.

Paskui 2014 metų pabaigoje atidarytoje mečetėje, pavadintoje pirmojo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo vardu, popiežių Pranciškų priėmė Kaukazo musulmonų šeichas Alahšukuras Pašazade. Susitikime dalyvavo Azerbaidžano žydų bendruomenės vadovas ir Baku stačiatikių vyskupas, vietinės žydų bendruomenės vadovas. Pasak jiems už svetingumą dėkojusio Popiežiaus, žmogui reikia religijos, kad jis galėtų siekti savo tikslo. Religija – tarsi širdyje esantis kompasas, padedantis siekti gėrio ir vengti blogio. „Religijos padeda atskirti gėrį nuo blogio, padeda siekti gėrio darbais, malda, savo vidaus lavinimu. Religijos yra pašauktos kantriais, mažais, nuolankiais, bet konkrečiais žingsniais ugdyti susitikimo ir taikos kultūrą. Šitaip religijos tarnauja žmonių bendruomenei. Dabartinių konfliktų naktyje religijos tetampa taikos aušromis, – kalbėjo Šventasis Tėvas, – tetampa sėklomis, žadančiomis atgimimą po griovimų ir mirties, nepavargstančiai skambančiu dialogo aidu, keliais į susitikimą ir susitaikinimą, sugebančiais nuvesti tenai, kur oficialus tarpininkavimas neduoda rezultatų“.

Azerbaidžaną panašiai kaip ir kitas regiono šalis krikščionybė pasiekė jau pirmaisiais amžiais. Pasak tradicijos, Kristų čia skelbė apaštalas Baltramiejus ir čia, Baku mieste, jis buvo nukankintas. Vėliau įsivyravęs islamas beveik visiškai ištrynė krikščionybės pėdsakus, tik kalnuose išliko mažos vietinių krikščionių bendruomenės. Kai Azerbaidžanas buvo inkorporuotas į Rusijos imperiją, vietinių krikščionių likučiai buvo įjungti į Armėnų Bažnyčią.

Azerbaidžano katalikų istorija siekia devynioliktojo amžiaus pabaigą. Kaspijos jūroje atradus naftos telkinius, Azerbaidžanas pradėjo traukti verslininkus ir darbininkus iš kitų carinės Rusijos kraštų ir iš užsienio. Greitai susiformavo didoka katalikų bendruomenė, turinti net apie 10 tūkst. narių. 1911 metais ji pasistatydino neogotikinę bažnyčią, dedikuotą Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai. Prasidėjus komunistų valdymo laikams katalikų bendruomenė buvo išblaškyta, o bažnyčia 1931 metais nugriauta. Maža Azerbaidžano katalikų bendruomenė atgimė 1992 metais. Iš pradžių ji priklausė Kaukazo apaštališkajai administracijai, kurios vyskupas reziduoja Gruzijoje. 2000 metais buvo sukurta savarankiška misija „sui iuris“ ir nuo tada jai vadovauja kunigai saleziečiai iš Slovakijos. Neturėdami savo bažnyčios, Baku miesto katalikai rinkdavosi koplyčia paverstuose privačiuose namuose. 2002 metais šv. Jono Pauliaus II vizito metu Azerbaidžiano valdžia padovanojo katalikams sklypą bažnyčios statybai. 2008 metais buvo konsekruota nauja bažnyčia – vienintelė visame Azerbaidžane.

Katalikų skaičius Azerbaidžane nesiekia tūkstančio. Apie 2,5% šalies gyventojų yra krikščionys stačiatikiai, priklausantys Baku vyskupijai, kuri yra pavaldi Maskvos patriarchatui; apie 1,5% priklauso Armėnų Apaštalinei Bažnyčiai. Didžiulė dauguma Azerbaidžano gyventojų yra musulmonai, kurių daugiau kaip keturi penktadaliai priklauso šiitų bendruomenėms ir mažiau kaip penktadalis – sunitams.

Vatikano radijas
Daugiau apie tai skaitykite artimiausiame „XXI amžiaus“ numeryje

© 2016 „XXI amžius“