2015 metai
2016 metai

Popiežiaus kelionė į Gruziją ir Azerbaidžaną. Dviejų šalių katalikų bendruomenių istorija

Popiežius Pranciškus ir Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Elijas

Rugsėjo 30-ąją, penktadienį, prasidėjo popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė į Gruziją ir Azerbaidžaną. Dvi su puse paros trukusios kelionės metu Popiežius lankėsi tik abiejų šalių sostinėse; rugsėjo 30 dieną Šventasis Tėvas išvyko į Gruzijos sostinę Tbilisį; spalio 2-osios vakarą parskrido į Romą iš Azerbaidžano sostinės Baku.

Penktadienį atskridęs į Tbilisį popiežius Pranciškus po oficialaus sutikimo oro uoste kur jį pasitiko prezidentas Georgijus Margvelašvilis, Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Elijas (Ilija II), mažos katalikų bendruomenės atstovai, pirmiausia aplankė Gruzijos prezidentą; susitiko su kitais valdžios vadovais ir užsienio šalių diplomatais. Pirmąją oficialią kalbą Gruzijoje Šventasis Tėvas pasakė prezidentūros rūmų kieme, po susitikimo su prezidentu G. Margvelašviliu, kreipdamasis į maždaug 400 politinio, visuomeninio, kultūros ir religinio pasaulio atstovų, į Gruzijoje reziduojančius diplomatus. „Daugiaamžė Jūsų tėvynės istorija rodo įsišaknijimą vertybių, išreikštų jos kultūroje, kalboje ir tradicijose. Kaip išryškina geografinė pozicija, ji yra beveik natūralus tiltas tarp Europos ir Azijos“, – sakė popiežius Pranciškus.

Pašnekesys su provincijos klebonu

Vabalninko klebonas kan. Povilas MIŠKINIS: „Širdis verkia matant, kaip tuštėja kaimai“

Vabalninko klebonas kan. Povilas Miškinis

Ar vien ligos ir mirtys retina provincijos tikinčiųjų gretas? Kodėl žmonės, gimę dirbti, kurti, lavintis, prasmingai gyventi, šiandien to nenori daryti? Apie tai ir kitas aktualijas kaime žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su Vabalninko klebonu kan. Povilu MIŠKINIU, šioje parapijoje dirbančiu 34-uosius metus.

Kiek turite Vabalninko parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Tarpukariu Vabalninko parapija buvo viena didžiausių ir turėjo 9 tūkstančius žmonių. Šiandien kažin ar du tūkstančiai bebus. O lanko bažnyčią beveik vien pensinio amžiaus žmonės. Jaunieji, priėmę Pirmąją Komuniją, daugiau nesirodo.

Parapijoje yra ir šešios koplyčios – Ančiškyje, Deikiškiuose, Jasiuliškyje, Kupriuose, Lamokėliuose, Šukionyse. Kokios buvo jų atsiradimo priežastys, kokia jų būklė šiandien?

Paminėta gyvūnų globėjo Šv. Pranciškaus diena

Kun. Pranciškus Čivilis su savo globotiniu Rūtos AVERKIENĖS nuotrauka

Pirmąjį spalio šeštadienį Kauno pilies teritorija prisipildė pačių įvairiausių gyvūnų šurmulio, vaikų juoko ir smagaus šventiško klegesio. Ketvirtus metus iš eilės čia iškilmingai paminėta Šv. Pranciškaus, gyvūnų globėjo, diena, kurią organizuoja Kauno Senamiesčio bendruomenė.

„Džiausiuosi, kad šventė kasmet plečiasi. Daugėja renginių, auga dalyvaujančių organizacijų ir gyvūnų mylėtojų skaičius. Tai – nuostabi diena visai šeimai. Tai – puiki tradicinė šventė, kuri nuo pat savo ištakų puoselėja ir sakralumo tradicijas“, – sakė „Kauno senamiesčio draugijos“ vadovė Aistė Grybauskienė, kurią šventėje lydėjo vakarų škotų baltasis terjeras.

Jau tapo įprasta gyvūnų dienos šventę pradėti šv. Mišiomis. Jas Šv. Jurgio (Pranciškonų) bažnyčioje aukojo Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). „Kaip rūpinamės ir kovojame dėl žmonių teisių, taip turime kovoti ir dėl gyvūnų teisų. Ir neužtenka pasirūpinti tik mūsų pačių augintiniais. Svarbus kiekvienas sutvėrimas – nesvarbu, ar jis ganosi pievose, miškuose ar auga bute, o gal glaudžiasi daugiabučių kieme“, – sakė apaštališkasis nuncijus. Kartu su broliais pranciškonais jis laimino susirinkusiuosius ir jų augintinius, kartu dalyvavo ir tradicinėje eisenoje. Vėliau gyvūnų mylėtojų minia pasklido po Kauno pilies prieigas, kur jų laukė įvairūs renginiai, gyvūnų pasirodymai, konkursai, konsultavo veterinarijos klinikos ar veislynų atstovai.

Įdomiausios Lietuvos bažnyčios – kiekvienas atranda savąją

Prof. dr. Laima Šinkūnaitė Vytauto TAMOLIŪNO nuotrauka

Bažnyčia – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Joje ieškome ramybės, atjautos ir supratimo. Leidykla „Terra Publica“ išleido knygą „Įdomiausios Lietuvos bažnyčios“, kurioje aprašyta net 111 bažnyčių, o kiekviena iš jų užfiksuota iš paukščio skrydžio. Yra bažnyčių, kur kas įdomesnių už kitas, turinčių ypatingą aurą. Tai – istorija, vertybės ir paveldas viename leidinyje. Šios knygos sudarytoja – prof. dr. Laima Šinkūnaitė – kelių monografijų, keliolikos knygų ir daugybės mokslinių straipsnių autorė bei bendraautorė ir žinoma menotyrininkė. Su ja kalbamės apie bažnyčią ir naująją knygą.

Kaip manote, ką žmogui reiškia bažnyčia? Ar tai – tik maldos vieta?

Veikiausiai kiekvienas atsakytų skirtingai. Klausiate manęs? Atsakyčiau paprastai – juk Bažnyčia kildinama iš Šventosios Dvasios veikimo... Kita vertus, konkrečią bažnyčią suprantame ir kaip pastatą, kuriame meldžiamės, ir kaip Keliaujančią Bažnyčią su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis.

Olimpinės čempionės dopingas – Jėzus

Gimnastė amerikietė Simona Bails

Neseniai Brazilijoje, Rio de Žaneire, baigėsi Olimpinės žaidynės. Netrukus vyko ir parolimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo įvairias negalias turintys sportininkai. Turbūt pastebėjome, kad dalis sportininkų, būdami pamaldūs krikščionys, nesidrovėdami tai pademonstravo prieš startą ar finišavę persižegnodami, o kai kurie dar ir pabučiuodavo ant kaklo kabantį kryželį.

Bene viena ryškiausių Olimpinių žaidynių žvaigždė, geriausia pasaulio gimnastė devyniolikmetė Simona Bails (Simone Biles), Rio de Žaneire laimėjusi keturis aukso medalius, tvirtai išpažįsta katalikų tikėjimą. Kai nedalyvauja varžybose, ji kiekvieną sekmadienį su šeima lanko Springo (Teksaso valstija, JAV) Šv. apaštalo Jokūbo parapijos bažnyčią, o savo rankinėje visada nešioja ją užauginusios motinos dovanotą rožinį. Parapijos klebonas kun. Čarlzas Semperis (Charles Semper) sako, kad Simonos tėvai dažnai prašo kunigus ir bendruomenę pasimelsti už dukters sėkmę sporte ir tai, matyt, turi įtakos jos rezultatams.

Įamžinkime tikėjimo kankinę

Adelės Dirsytės tėviškėje prie buvusio namo įkaltas kuolas, ant jo – apvožtas kibiras

Šėtos parapijoje, Promislavos vienkiemyje, gimė ir augo Dievo tarnaitė, kankinė Adelė Dirsytė (1909–1955). Ji garsi visame pasaulyje, nes Sibire parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus!“, kuri dabar išversta į daug pasaulio kalbų ir išleista dideliais tiražais. Ji yra perspektyviausia kandidatė į palaimintuosius iš Kauno arkivyskupijos (daugiau apie ją – http://kaunoarkivyskupija.lt/adele-dirsyte/).

Deja, jos gimtinė apleista, namai nugriauti, nėra jokio paminklinio ženklo. Prie buvusio namo įkaltas kuolas, ant jo – apvožtas kibiras. Negi taip turi būti pagerbta mūsų tautos karžygė, Dievo tarnaitė, kankinė?

Esu gavęs Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ pritarimą ir pavedimą rūpintis jos gimtinės įamžinimu – koplytstulpio statyba. Todėl šiuo metu menininkai, tautodailininkai, architektai kviečiami pateikti savo siūlymus, o geros valios žmones prašome paaukoti koplytstulpio pagaminimui ir pastatymo darbams (daugiau informacijos – tel. 8 347 35139). Visiems, kurie savo lėšomis prisidės prie šio projekto įgyvendinimo, nuoširdžią padėką reiškia ir savo palaiminimą teikia arkiv. L. Virbalas.

Kviečiame jungtis prie Pompėjos novenos už Lietuvą

Nuo spalio 7 dienos, penktadienio, Švč. Mergelės Marijos Rožančinės dienos, kviečiame visus jungtis prie Pompėjos novenos už Lietuvą.

Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios tradicinės liturgijos bendruomenė „Benedictus“ ragina visus šalies katalikus 54 dienas melstis už Lietuvą, už tai, kad

– atgimtų Lietuvos šeimos,

– liautųsi masinė emigracija,

– lietuvių tauta vėl atsigręžtų į Dievą.

Pompėjos noveną, kaip ypatingą dvasinį ginklą, nurodė pati Švč. Mergelė Marija, 1884 metais pasirodžiusi Neapolio gubernatoriaus dukrai Fortunatai Agrelli. 1887 metais ši pamaldumo praktika oficialiai patvirtinta popiežiaus Leono XIII.

Kaip kalbėti

Netektys

A†A kun. Petras Girčius

(1923 07 16–1949 03 12–2016 09 22)

Rugsėjo 22 dieną mirė Šilutės Šventojo Kryžiaus parapijos rezidentas kunigas jubiliatas Petras Girčius. Laidotuvių šv. Mišios už velionį buvo aukojamos rugsėjo 24 d., šeštadienį, 13 val. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 14 kunigų, liturgijoje patarnavo du diakonai. Šv. Mišiose dalyvavo nemažas būrys tikinčiųjų bei mirusiojo kunigo giminaičių. Šv. Mišių pradžioje vyskupas pakvietė visus melstis už į amžinybę išėjusį kunigą ir priminė svarbią intenciją – melstis už naujus pašaukimus į kunigystę. Pamoksle vyskupas priminė velionio nueitą gyvenimo kelią.

Petras Girčius gimė 1923 m. liepos 16 d. Švėkšnos parapijoje, Varniškių kaime, prie Ašvos upelio. Užaugo supamas dar trijų brolių ir trijų seserų (viena sesutė mirė dar kūdikystėje). Jo mama buvo ištekėjusi du kartus, nes pirmasis vyras žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Petras gimė antrojoje moters santuokoje ir buvo vyriausias iš sūnų. Girčių šeimos ūkio būta didelio – 30 ha, todėl vaikystėje būsimasis kunigas tėvams padėdavo nudirbti įvairius darbus. Tėvelis, norėdamas daugiau užsidirbti, vaikų talkinamas laukuose rinkdavo akmenis ir veždavo juos parduoti prie Šilutės – Klaipėdos plento. Kartą nugabenti akmenis tėvas pasiuntė jį vieną, dar visai vaiką. Važiuodamas į Šilutę arkliais kinkytu vežimu, berniukas pasuko ne per Saugas, bet kitu keliu, ir su visu kinkiniu įstrigo smėlėtame kelyje. Tuomet vaikui vienam teko akmenis iš vežimo iškrauti, o vėliau, arkliams išjudėjus, sudėti atgal. Dar paskutinėse Švėkšnos gimnazijos klasėse P. Girčius nusprendė pasukti tarnystės Dievui keliu. Jo pasirinkimą lėmė bičiulystė su kun. Augustinu Steigvila, Švėkšnos parapijos kunigai bei namų aplinka. Petras anksti pradėjo skaityti namuose turėtą religinę literatūrą: laikraščius „Žvaigždė“, „Varpelis“, vienuolių jėzuitų leistas knygeles.