Netektys

A†A kun. Petras Girčius

(1923 07 16–1949 03 12–2016 09 22)

Rugsėjo 22 dieną mirė Šilutės Šventojo Kryžiaus parapijos rezidentas kunigas jubiliatas Petras Girčius. Laidotuvių šv. Mišios už velionį buvo aukojamos rugsėjo 24 d., šeštadienį, 13 val. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo 14 kunigų, liturgijoje patarnavo du diakonai. Šv. Mišiose dalyvavo nemažas būrys tikinčiųjų bei mirusiojo kunigo giminaičių. Šv. Mišių pradžioje vyskupas pakvietė visus melstis už į amžinybę išėjusį kunigą ir priminė svarbią intenciją – melstis už naujus pašaukimus į kunigystę. Pamoksle vyskupas priminė velionio nueitą gyvenimo kelią.

Petras Girčius gimė 1923 m. liepos 16 d. Švėkšnos parapijoje, Varniškių kaime, prie Ašvos upelio. Užaugo supamas dar trijų brolių ir trijų seserų (viena sesutė mirė dar kūdikystėje). Jo mama buvo ištekėjusi du kartus, nes pirmasis vyras žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Petras gimė antrojoje moters santuokoje ir buvo vyriausias iš sūnų. Girčių šeimos ūkio būta didelio – 30 ha, todėl vaikystėje būsimasis kunigas tėvams padėdavo nudirbti įvairius darbus. Tėvelis, norėdamas daugiau užsidirbti, vaikų talkinamas laukuose rinkdavo akmenis ir veždavo juos parduoti prie Šilutės – Klaipėdos plento. Kartą nugabenti akmenis tėvas pasiuntė jį vieną, dar visai vaiką. Važiuodamas į Šilutę arkliais kinkytu vežimu, berniukas pasuko ne per Saugas, bet kitu keliu, ir su visu kinkiniu įstrigo smėlėtame kelyje. Tuomet vaikui vienam teko akmenis iš vežimo iškrauti, o vėliau, arkliams išjudėjus, sudėti atgal. Dar paskutinėse Švėkšnos gimnazijos klasėse P. Girčius nusprendė pasukti tarnystės Dievui keliu. Jo pasirinkimą lėmė bičiulystė su kun. Augustinu Steigvila, Švėkšnos parapijos kunigai bei namų aplinka. Petras anksti pradėjo skaityti namuose turėtą religinę literatūrą: laikraščius „Žvaigždė“, „Varpelis“, vienuolių jėzuitų leistas knygeles.

1943 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją. 1944 metų rudenį išvyko į Vokietiją ir Aichšteto kunigų seminarijoje tęsė filosofijos studijas. Nuo 1945 metų rudens gyveno Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir studijavo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1949 m. kovo 12 d. Laterano Šv. Jono bazilikoje arkivyskupas Luigi Traglia įšventino P. Girčių kunigu. Jis daug keliavo, išmoko prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, italų, lotynų kalbas. Iki 1951 metų vasario gyveno Šv. Kazimiero kolegijoje ir padėjo pastoracijoje Romoje ir apylinkėse. 1951 metais kun. P. Girčius išvyko į Vokietiją, iš pradžių ėjo kapeliono pareigas Vasario 16-osios gimnazijoje, dėstė tikybą ir lotynų kalbą, patarnavo pabėgėlių stovyklose, rūpinosi Vokietijoje gyvenančių lietuvių sielovada, buvo labai atsidavęs savo pareigoms, garsėjo uolumu ir punktualumu. Dėl savo malonaus būdo ir nuoširdumo žmonių mylėtas, draugų mėgtas ir visų brangintas. Jis skaitė ir platino lietuvišką spaudą, brangino lietuvišką giesmę ir dainą.

Kun. P. Girčius daugiau kaip 40 metų gyveno Vokietijoje, du kartus lankėsi Amerikoje, Kanadoje, yra išvažinėjęs Angliją, Olandiją, Belgiją. Tačiau gyvendamas užsienyje visą laiką jautė troškimą grįžti į gimtinę. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kun. P. Girčius susitiko su Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi, kuris kvietė grįžti. „Kadangi jaunystė prabėgo Lietuvoje, tai tėvynės meilė, tėviškės bei namiškių prisiminimai išliko. Svetimame krašte, nors ir gerų žmonių buvo, bet vis tiek jautiesi svetimas, kaip penktas ratas prie vežimo. Savo tėvynėje esi savo namuose“, – prieš trejus metus laikraščiui „Šilutės naujienos“ sakė kun. P. Girčius. Taigi po keturių dešimtmečių darbo Vokietijoje 1992 metais kun. P. Girčius grįžo Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose. Buvo paskirtas dėstytoju kunigų seminarijoje. Pablogėjus sveikatai teko šių pareigų atsisakyti. Kadangi Šilutėje gyveno sesuo Elena, nusprendė, kad jam čia bus geriausia, ir nusipirko butą, kuriame kartu su ja gyveno. Kun. P. Girčius buvo paskirtas Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos rezidentu.

Telšių vyskupas J. Boruta SJ pamoksle kalbėjo apie didžiulį kunigo Petro troškimą, net ir silpstant regėjimui, aukoti šv. Mišias, o kai dėl sveikatos tai padaryti jau nebegalėjo, jam kartą per savaitę Šv. Komuniją į namus atnešdavo Šilutės parapijos kunigai. Vyskupas kalbėjo apie būtinybę stiprintis Eucharistija kuo dažniau, nes tai – gyvenimo duona, suteikianti jėgų ir gyvenime, ir ligoje. Pamokslininkas priminė sovietinius laikus, kai ligoninėse nebuvo galima suteikti dvasinių patarnavimų, nes to meto valdžia pavydėjo žmonėms ir žemiškosios, ir amžinosios laimės. Ganytojas ragino laidotuvių dalyvius branginti ryšį su Viešpačiu – ir Šv. Mišias, ir Eucharistiją, ir Ligonių patepimo sakramentą. Žmogui reikia stiprybės gyvenimo kelionėje ir velionio pavyzdžiu jos esame turime semtis iš Eucharistijos.

Po šv. Mišių žemiškieji mirusiojo kunigo palaikai atgulė naujosiose Šilutės kapinėse, šalia artimųjų.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam kunigui, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

© 2016 „XXI amžius“