Popiežiaus katechezės

Spalio 12-osios, trečiadienio, rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje susitikęs su Šventųjų Gailestingumo metų piligrimais, popiežius Pranciškus kalbėjo apie Jėzaus mums paliktus nurodymus, kaip liudyti Dievo gailestingumą. Bažnyčia juos yra sudėjusi į du gailestingumo darbų kūnui ir sielai sąrašus.

„Kaip liudyti gailestingumą? Viešpats mums nurodo paprastą kelią, susidedantį iš mažų darbų, kurie jo akyse yra labai vertingi, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Tie darbai tokie svarbūs, kad pagal juos mes būsime teisiami“. Pasak Šventojo Tėvo, 25-asis Evangelijos pagal Matą skyrius, kuriame kalbama apie Paskutinįjį teismą, tam tikra prasme, – Jėzaus mums paliktas testamentas. „Jėzus sako, kad kiekvieną kartą, kai mes pamaitiname alkstantį žmogų ar duodame atsigerti ištroškusiam, kai apengiame nuogą, priimame svetimšalį, aplankome ligonį ar kalinį, Jam tai padarome. Bažnyčia šiuos gestus pavadino „gailestingumo darbais kūnui“, kuriais mes patenkiname žmonių materialinius poreikius“.

„Tačiau yra ir kiti septyni „gailestingumo darbai sielai“, kurie yra atsakas į ne mažiau svarbius poreikius, ypač šiais laikais, paliečiančius žmogaus vidų ir dažnai sukeliančius daug skausmo“. Popiežius priminė, kas yra tie gailestingumo darbai sielai: tai, visų pirma, – kantriai pakelti nuoskaudas ir atleisti įžeidimus, pamokyti nemokančius, patarti abejojantiems, paguosti liūdinčius, sudrausti tuos, kurie blogai elgiasi, ir melstis už gyvus ir mirusius. „Tai – kiekvienos dienos darbai, – sakė popiežius Pranciškus. – Abejingai nepraeinu pro kitą žmogų, sustoju, išklausau, paguodžiu, suprasdamas, kad tai darau ne tik jam, bet ir jame esančiam Jėzui“.

Bendrojoje spalio 19-osios, trečiadienio, katechezėje, kurią popiežius Pranciškus skaitė Šv. Petro aikštėje, prieš tai apsukęs pasisveikinimo ratą tarp tūkstančių maldininkų, dar kartą pažvelgta į gailestingumą: tai – ne žodžiai, tai – konkretūs veiksmai.

Viena iš vadinamosios „gerovės“ pasekmių yra, pasak popiežiaus Pranciškaus, žmonių pastūmėjimas užsidaryti savyje, padarant juos nejautrius kitiems. Viskas daroma, kad jie liktų iliuzijoje, pristatant laikinus gyvenimo modelius, kurie išnyksta per kelerius metus, tarsi mūsų gyvenimas būtų sekimas mada ir keitimasis pagal sezoną. Taip nėra. Į tikrovę reikia įsiklausyti ir atitinkamai reaguoti, taip pat susiduriant su skubiu poreikiu. Todėl tarp gailestingumo darbų atrasime paminėtus troškulį ir badą: duoti maisto išalkusiam, o tokių yra daug, pagirdyti ištroškusį. Žiniasklaida mus informuoja apie žmones, kurie kenčia dėl maisto ir vandens trūkumo, kokios sunkios pasekmės, ypač vaikams.

Susidūrusi su kai kuriomis naujienomis ir ypač vaizdais viešoji nuomonė yra paliečiama ir kartkartėmis prasideda pagalbos kampanijos, kurios skatina solidarumą. Dosniai aukojama ir tokiu būdu palengvinama daugybės kančia. Ši artimo meilės forma yra svarbi, bet neįtraukia mūsų tiesiogiai. Bet kai eidami gatve sutinkame stokojantį žmogų arba kai vargšas pasibeldžia į mūsų duris, tai visai skirtinga, nes nesame prieš vaizdinį, bet esame įtraukti pirmuoju asmeniu. Nebėra jokio atstumo tarp jos ar jo, o kreipiamasi tiesiogiai. Abstraktus skurdas mus paskatina mąstyti, apgailestauti, bet nekalba tiesiogiai, kaip tada, kai savo akimis matome skurdą vyro, moters, vaiko kūne. Todėl kartais įprantame išvengti stokojančiųjų, nepriartėti prie jų, užtušuoti jų tikrovę su madingais įpročiais, kad jie taip ir liktų toli. Bet kai sutinkame stokojantį kryžkelėje, nebėra distancijos tarp mūsų. Kokia būna reakcija tokiais atvejais? Nusukame žvilgsnį kitur ir žengiame toliau? Sustojame ir pasidomime jo būkle? Ir taip padarius, bus, kas pasakys: „Jis yra kvailas, nes kalba su vargšu“. Ar stengsimės kažką dėl jo padaryti ar kuo greičiau išsilaisvinti? O galbūt jis prašo tik to, kas būtina, – maisto ir vandens. Pagalvokime, kiek kartų sukalbame „Tėve mūsų“, tačiau iš tiesų neįsiklausome į žodžius: „Kasdienės duonos duok mums šiandien“.

Biblijos psalmė tvirtina, kad Dievas yra tas, kuris duoda „duonos kiekvienam gyvajam“ (136, 25). Bado patirtis yra sunki. Apie tai žino tas, kuris išgyveno karo ar katastrofų dienas. Ir ši patirtis vis pasikartoja, ji gyvuoja greta pertekliaus ir švaistymo. „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“, – priminė svarius apaštalo Jokūbo žodžius popiežius Pranciškus. Visada, anot jo, bus alkstančių ir ištroškusių, kuriems reikia mūsų. Negalima to deleguoti kitiems. Šiam vargšui reikia mūsų, mūsų pagalbos, mūsų žodžių, mūsų įsipareigojimo. Tai galioja visiems.

Tai – ir Jėzaus mokymas tame Evangelijos puslapyje, kuris pasakoja apie tai, kaip Jėzus, matydamas pavargusią žmonių minią, klausia savo mokinių, kur nupirkti jiems duonos. O kai mokiniai atsako, kad tai neįmanoma, verčiau tegu žmonės išsivaikšto, Jėzus nurodo jiems patiems išdalinti kelis turimus duonos gabaliukus ir žuvį, įvykdydamas padauginimo stebuklą. Tai yra svarbi pamoka mums, sakanti, kad ir tie maži dalykai, kuriuos turime, atiduoti į Jėzaus rankas, gali tapti didele gausybe.

Pabaigoje popiežius Pranciškus paminėjo popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“, kurioje pabrėžiama, kad pasotinti alkaną nėra vien etinis imperatyvas. Teisė į mitybą ir vandenį išgyvenimui turėtų būti pripažinta žmogaus teise, greta kitų visuotinių teisių.

*

Popiežiaus Pranciškaus katechezės santrauka ar kelios jos mintys buvo perskaitytos prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų, lenkų, slovakų, olandų kalbomis, pačiam Pranciškui priduriant keletą sveikinimo žodžių piligrimams, kurie atvyko iš šiomis kalbomis kalbančių kraštų ar bent jau supranta jas. Bendrąją audienciją šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus užbaigė kreipdamasis į jaunuolius, ligonius ir jaunavedžius.

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“