Pašnekesys su provincijos klebonu

Kun. dr. Nerijus VYŠNIAUSKAS: „Laisvoje Lietuvoje neišsiugdėme tikinčios, mylinčios Dievą ir Tėvynę kartos“

Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas

Kun. dr. Nerijus Vyšniauskas Kavarsko bažnyčios šventoriuje

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Ar kunigas, kilęs iš miesto ir perkeltas dirbti iš miesto į kaimą, nesijaučia kaip žuvis, išmesta į krantą? Ar jis čia nesijaučia vienišas, kas jį dvasiškai atgaivina ir pakylėja? Apie tai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbasi su kun. dr. Nerijumi VYŠNIAUSKU, Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, dirbančiu tiktai pusmetį ir dar aptarnaujančiu Kurklių Šv. Jurgio ir Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos parapijas.

Turite aptarnauti kelias parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kiek yra parapijiečių, kiek jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Turiu tris – Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo, Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos ir Kurklių Šv. Jurgio – parapijas. Kavarske gyvena apie 500 žmonių, mažiau – Kurkliuose ir apie 80 – Užunvėžiuose. Aišku, ne visi ateina į bažnyčią. Bažnyčios lankomumas yra kaip ir visoje Lietuvoje, apie 5–7 proc. Tai yra natūralu. Patys ištikimiausieji šv. Mišių dalyviai – mano vadinamos močiutės. Aktyviausieji yra vyresnio amžiaus žmonės, jie lanko iš tradicijos ir gilaus pamaldumo. Tai jiems yra įskiepiję tėvai, senosios kartos kunigai. Sekmadieniais, aišku, ateina didesnė dalis pagyvenusių žmonių, jaunimo nebūna daug, kadangi mažesni miesteliai, turime pripažinti, nyksta. Mažėja ir jaunimo. Daug kas išvažiuoja studijuoti į Vilnių, Kauną. Retas grįžta, ten ir pasilieka, nes jaunam žmogui sunku rasti darbo miestelyje ar kaime.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones yra kam į ją atvežti. Turintiems automobilius tai nėra svarbu, bet neturintiems ir gyvenantiems toliau svarbu, ar sekmadienį važinėja visuomeninis transportas? Kaip yra čia? O gal geri kaimynai pavežėja?

Per Kavarską važiuoja tarpmiestinis autobusas, žmonės į bažnyčią juo ir atvyksta. Praktiškai visi miesteliuose turi savo automobilius, o senyvo amžiaus žmonės, kurie neturi, vieni kitus į bažnyčią pavežėja. Užunvėžių parapijoje dalis pagyvenusiųjų į bažnyčią ateina pėsčiomis.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai?

Parapijose yra ūkininkų, ne visi stambūs. Dauguma parapijiečių gyvena iš pensijų. Jeigu dirba mokykloje ar medicinos įstaigoje, tai gyvena iš atlyginimo. Jeigu kaime dar stengiasi turėti karvių ir jų pieną pristatyti į surinkimo punktus, tai viską griauna gaunantys pašalpas. Gavę jas prageria, tokių ir į darbus nenuvarysi. Tikra bėda, kai veltui dalijamos pašalpos miesteliuose ir kaimuose. Tai – didžiausia valstybės yda, klaida, nes tos pašalpos padaro žmones tinginiais.

Ar kalėdojate?

Trumpai šiame krašte klebonauju. Kalėdojimą pradėjau Užunvėžių parapijoje, važinėjau po vienkiemius ir kaimus. Matėsi, kad žmonės laukia kunigo, nori, kad pašventintų jų namus. Kalėdodamas galėjau artimiau susipažinti su žmonėmis, ateinančiais į bažnyčią. Kartu tai buvo ir nuoširdus pabendravimas prie kavos ar arbatos puodelio, pasikalbėjimas apie visas aktualijas, problemas. Kas nebegali ateiti į bažnyčią, įgijo teisę gauti Ligonio patepimą, priimti Komuniją. Kalbėjomės dėl jų vaikų, gyvenančių mieste, santuokos, krikštynų. Gyvenantys susidėję, be Santuokos sakramento bijo apie tai prisipažinti kunigui, nes esą jis gali apšaukti, aprėkti. Visada padrąsinu, kad to nebijotų, čia ne ta vieta, kada ant jų rėkiama.

Ar yra čia mokyklų, kitų valdiškų įstaigų? O gal telikę beveik vien senukai?

Kavarske veikia daugiafunkcis centras, kuriame yra ir mokykla. Bet liūdina tendencija, kad mokinių skaičius kiekvienais metais vis mažėja. Jeigu 1983 metais Kavarsko vidurinėje mokykloje buvo daugiau kaip 1000 mokinių, tai šiandien jų – tik 150. Tiek vaikų susirenka iš visų uždarytų aplinkinių mokyklų. Padėtis labai prasta. Valstybė nykstančius miestelius turėtų gaivinti, kurti darbo vietas, steigti valstybines įstaigas, kad žmonės gautų algą, palaikytų miestelio ekonomiką, būtų didesnė jų perkamoji galia. Viskas tik Vilniuje ir lyg Lietuvoje daugiau nieko nebūtų.

Kada aptarnaujamoje parapijoje paskutinį kartą gyveno vietinis klebonas?

Užunvėžio parapijoje klebonas gyveno gal prieš 40–50 metų. Prieš karą čia buvo labai stipri parapija. Šiandien, kai joje liko 80 gyventojų, klebonas mirtų iš bado arba jam reikėtų turėti ūkį. Kurklių parapiją 15–20 metų aptarnauja Kavarsko klebonas. Reikia tikėtis, kad Kavarsko parapija netaps aptarnaujama.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Ką patiriate keliaudamas? Gal ką į šv. Mišias pavežėjate?

Anksčiau šv. Mišios pirmiausia būdavo aukojamos 8.30 val. ir iki 10 val. klebonas būdavo tolimiausioje – Užunvėžių – parapijoje, paskui vykdavo į Kavarską. Ten 12 val. būdavo šv. Mišios, o 13.30 val. pradėdavome šv. Mišias Kurkliuose. Bevažinėjant susidarydavo apie 80 km. Tai būdavo toks lėkimas, skubėjimas, kad nei su žmonėmis pabendrausi, nei jų priimsi. Dabar šią tvarką pakeičiau. Pirmiausia 10–12 val. meldžiamasi Kavarske,13.30 val. – Kurkliuose ir tik po to – Užunvėžiuose. Sutrumpėjo kelias ir sutaupoma laiko. Tuo labai apsidžiaugė pagyvenusios Užunvėžių moterys, sakydamos, kad bijodavusios žiemą eiti tamsoje, nes turėdavusios anksti keltis.

Man patinka Anykščių rajono gamta, važiuodamas galiu ja grožėtis, pamatau įvairių paukščių, stirnų, briedžių, lapių. Tai labai džiugina. Kam reikalinga, būtinai pavežu, bet dažniausiai atvykęs jau randu susirinkusius į pamaldas.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Kavarsko parapija turi vargonininką, kuris kartu atlieka ir zakristijono pareigas. Jis yra ir visų trijų parapijų vargonininkas, todėl kartu keliaujame į Kurklius ir Užunvėžius. Nebūtų tikslinga turėti atskirus vargonininkus, verčiau didesnė kapeika vienam negu ubagystė trims. Zakristijonas šiokiadieniais viską sutvarko Kavarsko bažnyčioje. Kurkliuose yra atskiras zakristijonas. Užunvėžiuose jo nėra, bet turime pročkelę, kuri nuoširdžiai tvarko, puošia bažnyčią. Kavarske yra choras, Kurkliuose – chorelis, Užunvėžiuose kartais gieda 2–3 moterys.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Dėl rinkliavų pasakysiu taip: kas ateina, tas ir išeina. Reikia mokėti algą vargonininkui, Kurkliuose – zakristijonui. Jeigu Užunvėžių parapijoje į šv. Mišias ateina 5–10, žiemą – 3 žmonės, ką iš jų surinksi. Kai sekmadieniais reikia nuvažiuoti apie 80 km, trys žmonės nepadengs tokių išlaidų.

Gyvenate vienoje parapijoje, o į kitas tik sekmadieniais atvykstate ar dar kokiais nors kitais specialiais atvejais. Ar įmanoma tada vienodai rūpintis visomis parapijomis, jų bažnyčiomis, ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia? Ar jiems  nėra sunkumų prireikus Jus susirasti?

Šiais laikais, kada išvystytos komunikacijos priemonės, praktiškai net močiutės turi mobiliuosius telefonus netgi vienkiemiuose. Visi žino manojo telefono numerį. Kartu su parapijos kalendoriumi gauna mano kontaktus. Jeigu ko reikia, žino, kad drąsiai gali skambinti man nelaimei ištikus ar laimei apsilankius. Esu visada telefonu pasiekiamas. Esame sukūrę Kavarsko parapijos tinklapį Kavarskobaznycia.lt., ten nurodytos visos naujienos, netgi Bažnyčios tarnų kontaktai. Dėl to nenukenčia parapijos. Aišku, į aptarnaujamas vykstu sekmadieniais, bet jeigu atsiranda norinčių atskirų šv. Mišių, visada jos aukojamos sutartu laiku.

Kaip suderinate pamaldas  per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Kadangi Kavarske dirbu dar neseniai, tai neturėjau Didžiosios savaitės, Velykų, Kalėdų, Devintinių. Žolinę šventėme visose parapijose, buvo pamaldos kaip sekmadienį. Visos pagrindinės šventės bus švenčiamos visose trijose mano parapijose vienodai iškilmingai ir vienodai pamaldžiai.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai, galbūt valdžios atstovai ar dar kas nors?

Ruošiantis šventėms, bėdų nebūna nė vienoje parapijoje, tuo pasirūpina tų bažnyčių tarnai. Su Kurklių ir Kavarsko seniūnijų, kurių teritorijose yra parapijos, vadovais esu susipažinęs, jie yra geranoriški ir laukiami bažnyčioje. Kiek išgali (juk patys pinigų nespausdina), paremia tvarkant bažnyčių aplinką, nušienaujant žolę, sugrėbiant lapus.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo pagrindinėje Jūsų parapijoje ir aptarnaujamose pernai?

Man dirbant Kavarsko klebonu, buvo gal dvi santuokos, nesiekė 10 krikštų, o laidotuvių kartais ir tris savaites nebūdavo, o kartais ir per savaitę – net po dvi. Jeigu mirtų kas savaitę, Užunvėžių parapijoje per vienerius metus neliktų žmonių.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Kiek žinau, pernai Pirmajai Komunijai buvo paruošta apie 10 vaikų, tiek pat ir šiemet. Jai rengiama Kavarske.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kažkada tėvų, senelių ar prosenelių statytos bažnyčios tuštėja, tampa nebereikalingos, šv. Mišios sekmadieniais čia retai beaukojamos, o dažniau per laidotuves. Taigi „gyvuoja“ tik kapinės. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti tokių parapijų gyvybingumą? Galbūt jei į aptarnaujamų parapijų bažnyčias sekmadieniais ateina nors 10 žmonių, reikia stengtis jas dar palikti? Juk tie žmonės turi vienintelę galimybę švęsti sekmadienį.

Kaimo bažnyčias uždaryti galima greitai. Valstybei uždarius paštą, medicinos punktą, mokyklą, kas belieka kaimo žmogui? Uždarius bažnyčią, kas jam beneštų tikėjimą, viltį, kultūrą? Tokiu atveju visi kraunamės daiktus ir važiuojame į Londoną...

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Nieko nedarant, Lietuvos kaimo laukia liūdna ateitis. Per ketvirtį amžiaus laisvoje Lietuvoje neišsiugdėme tikinčios, mylinčios Dievą, ir Tėvynę kartos. Jeigu emigravusiems į užsienį nereikia Dievo, nereikia bažnyčios, kodėl pokariu visi vežami į Sibirą buvo tikintys?! Turime įvairių katekizacijos ruošimo programų, bet tie dalykai neveikia. Reikia kardinaliai peržiūrėti ir pagalvoti, kaip sužadinti žmogaus tikėjimą. Jeigu to nebus, teks uždaryti ne tik kaimo, bet ir miesto bažnyčias. Taip yra atsitikę Vokietijoje, Olandijoje, kada iš bažnyčių padaromos kavinės ar restoranai. Taip yra Europoje.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė ir jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu kilęs iš Kauno, krikštytas Katedroje, ten patarnavau šv. Mišioms, buvau klierikas, diakonas, vikaras. Gali kažkas sakyti, kad kaimas yra bausmė kunigui. Gali sėdėti mieste, bet tavo širdis ir namai bus kaime. Gali sėdėti kaime, bet tavo širdis ir namai bus mieste. Kaimo klebonai nešė kultūrą, šviesą. Pas tėvą Stanislovą į Paberžę važiavo visa Lietuva. Kun. Antanas Mackevičius iš tos pačios Paberžės vedė vyrus į mūšį.

Ar dirbti ištuštėjusiame kaime nenuobodu, ką čia klebonui, be sielovados reikalų, dar galima veikti? Kas Jus atgaivina, dvasiškai pakylėja?

Aš tikrai nesakyčiau, kad dirbti kaime nuobodu. Nors esu kaunietis, bet turėjau senelius Dzūkijoje. Mano visos vasaros bėgo ten, gamtoje, tarp pušynų, kaime – ne tame prasigėrusiame, bet tikrame lietuviškame, aukštos kultūros ir tikėjimo. Kada panašios kultūros žmones sutinku savo parapijose, ima džiaugsmas, kad ne visas kaimas yra prasigėręs. Džiaugiuosi sutikęs kaimo inteligentus. Užunvėžiuose kadaise veikė mokykla, nors ten dabar viskas sugriauta. Sutikus buvusį tos mokyklos mokytoją, parapijos šviesuolį, kalbantį ta ypatinga lietuvių kalba, malonu matyti, kad yra žmonių, įnešusių ir nešančių šviesą į parapijos gyvenimą, praturtinančių kunigą savo gyvenimo patirtimi.

Stengiuosi susipažinti su parapijų žmonėmis. Važiuodamas sustoju ir juos pakalbinu. Mėgstu pasportuoti, kad kūne būtų sveika siela. Knygų studijos, bendravimas atgaivina mane. Esu labai sociali būtybė, tad reikia bendravimo. Aš ištisai kalbu telefonu, turiu daugybę draugų tarp kunigų. Šiais laikais atstumai nėra kliūtis pasišnekėti ir su užsienyje esančiais savo draugais.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti didelę aptarnaujamų parapijų teritoriją ir palyginti mažai žmonių?

Nesakyčiau, kad ta teritorija labai didelė. Realybė galbūt kitokia, bet svarbu visada turėti sveiką mąstymą ir sveiką požiūrį į gyvenimą. Kadaise veikė Telšių vyskupijos licėjus, jame teko garbė mokytis, studijuoti. Seminarijoje buvo tokia tvarka, kaip romane „Altorių šešėly“ aprašyta. Dvasios tėvas kun. Jonas Kauneckas, vėliau tapęs Panevėžio vyskupu, klierikams sakydavo: „Seminarija – ne rojaus oazė, bet vieta, kada, atrodo, suklupsi, padarysi kažką ne taip ir būsi kaip musė iš barščių išmestas. Atsiminkite: tokia realybė, toks gyvenimas“. Kai realiai žiūri į tuos dalykus, negyveni kažkur padangėse, todėl nemanau, kad reikia kažkuo nusivilti. Gali nusivilti, jeigu nieko neveiki, lauki, kad tau kažkas kažką atneš į kleboniją. Aišku tuomet ištiks depresija. Bet kada eini pas žmones, kažką darai, stengiesi, – jau kitas dalykas.

Jūs esate ir lietuvių bendruomenės Danijoje kapelionas. Kaip juo tapote? Ar tokios pareigos  netrukdo Jūsų tiesioginiam darbui parapijose? Kaip išvykstate į šią šalį?

Į šias pareigas mane paskyrė dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, kuomet dirbau Kauno Vilijampolės parapijos vikaru. Į Daniją važiuoju per pagrindines šventes arba kai ten tikrai to pageidauja. Padedu lietuvių sielovadoje, aukoju šv. Mišias. Darau tai, kas žmonėms aktualu. Prieš išvykdamas, stengiuosi iš anksto susitarti su kokiu nors kunigu, kuris galėtų čia mane pakeisti tuo laiku.

Kokia ta lietuvių bendruomenė Danijoje?

Tai – žmonės iš tos kartos, kuri yra atitolusi nuo tikėjimo, nuo Bažnyčios. Atsirado keli, pradėję organizuoti kultūrinius renginius, pasikviesti kunigą aukoti šv. Mišias. Po to būna kažkoks susirinkimas, koncertas, kartu tai – galimybė pabendrauti. Tai vyksta nedidelio Vailės miesto katalikų parapijos namuose. Kopenhagoje meldžiamasi skirtingose vietose, kartais vienoje iš katalikų bažnyčių, kartais – katedroje. Apie 97 proc. Danijos gyventojų yra liuteronai. Su lietuvių bendruomenės reikalais esu supažindinęs Kopenhagos vyskupą.

Dėkoju už pokalbį.

Kavarskas, Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“