Pašnekesys su provincijos klebonu

Kun. Egidijus KAZLAUSKAS: „Kaimuose yra labai daug nuoširdumo“

Šešuolių, Šešuolėlių ir Zibalų klebonas kun. Egidijus Kazlauskas

Šešuolių Šv. Juozapo bažnyčia

Kaišiadorių vyskupijos Šešuolių Šv. Juozapo, Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, ir Zibalų Šv. Jurgio parapijų klebonas kun. Egidijus KAZLAUSKAS šiemet minėjo gyvenimo 35-erių ir kunigystės 10 metų sukaktis. Su juo kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Papasakokite apie kiekvieną savo parapiją. Kiek yra parapijiečių, kokia dalis jų sekmadieniais lankosi bažnyčioje? Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Šešuolių parapijoje, kurioje gyvenu, yra apie 500 parapijiečių. Jie pakankamai aktyvūs, 10–15 procentų parapijiečių dalyvauja šv. Mišiose. Šešuoliuose yra sena ir labai jauki bažnyčia, išgražinta prieš mane klebonu dirbusio mons. Juozapo Dabravolsko. Kadangi neturime vargonininko, joje gieda tik choristai. Vaikai, kurie rengiasi priimti sakramentus, patarnauja šv. Mišioms. Pavyzdžiui, Šešuolių bažnyčioje praėjusį sekmadienį buvo 6 patarnautojai. Ir kitų parapijų vaikus, jaunuolius ir jaunuoles kviečiu patarnauti šv. Mišioms, ypač jeigu jie rengiasi priimti sakramentus.

Mažesnėje Zibalų Šv. Jurgio parapijoje priskaičiuoju iki 390 gyventojų (mat lankydamas rašausi, kiek yra sodybų, kiek jose gyvenančių žmonių). Šiemet bažnyčia jau turi savų patarnautojų, o ilgus metus nebuvo. Praėjusio sekmadienio šv. Mišioms patarnavo trys, o kartais patarnautojų būna net septyni. Zibalų parapija – netoli Širvintų miesto, ji išsiskiria bendruomeniškumu, savo Gyvojo Rožinio maldininkų grupele, asmenine malda. Nors ji neturi šalia gyvenančio kunigo, gegužės ir birželio mėnesiais kiekvieną dieną renkasi į pamaldas. Išskirtinis parapijos bruožas – jos aktyvumas, geranoriškumas.

Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, parapija yra viena mažiausių Kaišiadorių vyskupijoje ir turi apie 200 žmonių. Sekmadieniais bažnyčioje tikinčiųjų būna 20, kartais ir daugiau, o švenčių metu – dar daugiau. Kaip kaimo vietoje, 10–15 proc. lankančių bažnyčią, yra daug. Kai kada toks lankomumo procentas pasiekiamas net žiemą.

Šešuolių parapija turi 60 Gyvojo Rožinio draugijos narių, Šešuolėlių ir Zibalų parapijos – po vieną Gyvojo Rožinio maldininkų grupelę.

Visos minėtų parapijų bažnyčios yra nešildomos.

Kuo kiekviena parapija yra išskirtinė?

Artimiausia mano svajonė – Šešuolių parapijoje įrengti vietinės reikšmės muziejų. Tam tiktų varpinė, stovinti atskirai nuo bažnyčios. Muziejuje būtų galima išstatyti senuosius arnotus, kapas, kitus liturginius reikmenis. Tai būtų vertinga pamatyti ir parapijiečiams, ir į Šešuolius užsukantiems svečiams. Turime išsaugotą arkivyskupo Jurgio Matulaičio, paskelbto Palaimintuoju, kai Šešuoliai dar buvo Vilniaus arkivyskupijoje, užrašą-dekretą.

Nors Šešuolėlių parapija ir maža, bet yra pakankamai savarankiška. Čia stovinti Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, bažnyčia yra graži, gotikinio stiliaus. Daugiau nei prieš 100 metų dvarininkai ją statė kaip mauzoliejų sau. Dabar šventovę vadina mažuoju gotikos šedevru. Gaila, kad bažnyčia stovi šiek tiek toliau nuo Šešuolėlių. Bet įdomu, kad toliau nuo bažnyčios gyvenantys parapijiečiai tampa vis aktyvesni. Yra kelios šeimos, kurios savo dalyvavimu, giedojimu, skaitinių skaitymu stipriai palaiko Bažnyčią, parapiją. Ten retai kada kunigui tenka skaityti skaitinius.

Ir Zibalų bažnyčioje neatsimenu, kada esu skaitęs skaitinius sekmadienio šv. Mišiose. Dar turime mažąjį zakristijoną, bene jauniausią Lietuvoje, jam 8 metai.

Turbūt visų bažnyčių lankymas sekmadieniais priklauso ir nuo to, ar vyresnius žmones iš nuošalesnių kaimų yra kam į ją atvežti. Kaip yra jūsų parapijose?

Gerai, kai savo tėvus dar atveža jų vaikai. Jie čia dar jaučia tokią pareigą – atvežti tėvus, senelius, vyresniuosius brolius. Būna, kad kartais savo sutuoktinius atveža bažnyčios nelankančios jų antrosios pusės. Kai kurie jaučia pareigą pavežėti kaimynus. Štai neseniai lankiau Vyšniūnų kaimą. Jame gyvena iš Vilniaus atvykęs žmogus. Jis man sakė: „Reikia pačiam važiuoti ir kitus pavežti, kol dar yra, ką vežti, ir yra norinčių, kad pavežtų. Ateis laikas, kai nenorės ir nebus, ką vežti“. Jaučiantys pareigą sekmadieniais pavežti kaimyną į bažnyčią atlieka šventą darbą.

O kaip pasiekti, kad kaimynai neliktų abejingi ir kaimyną pavežėtų?

Jeigu kaimynai normaliai bendrauja tarpusavyje, susirinkę pasišnekučiuoja, išgeria kavos ar arbatos, tai kaip ir senaisiais laikais sugeba vieni kitų paprašyti padėti nudirbti ūkio darbus, sekmadieniais nuvežti į bažnyčią. Jeigu žmonės nebendrauja, nesugeba kartu net arbatos puodelio išgerti, tada nekalbama apie svarbesnius dalykus, taigi ir apie tai, kad turintieji automobilį vienas kitą pavežtų į bažnyčią.

Supratau, kad kalėdojate? Kaip sekasi?

Per Adventą lankau Šešuolių, po Trijų Karalių – Zibalų, po Grabnyčių, vasario 2-osios, – mažiausiąją, Šešuolėlių, parapiją. Lankydamas parapijiečius neišskiriu nė vieno turinčio kokią ydą ar mėgstančio skystimėlį su laipsniais. Atėjęs į parapijiečių namus pasimeldžiu, pakviečiu juos gyventi krikščioniškai, o turinčius ydų – palikti tą senąjį įprotį. Nemoralizuoju, bet kviečiu. Senuosius parapijiečius stengiuosi, kiek įmanoma, raminti, sakydamas, kad jie parapijai labai svarbūs, kad iš jų dėl amžiaus niekas nesišaipo, mat kai kam taip atrodo. Mano svajonė yra tokia, kad kur didesnis kaimas, kažkokia bendruomenė, kur yra biblioteka, kažkokia salytė, vieną kartą per mėnesį, bet ne sekmadienį, būtų šv. Mišios. Tai labai tiktų vyresnio amžiaus žmonėms, jiems būtų lengviau atvykti. Gražus pavyzdys yra Liaušių gyvenvietė. Ten yra kultūros namai ir juose kas antrą ketvirtadienį vyksta šv. Mišios.

Kokius darbus dirba Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės? Kokie jų rūpesčiai?

Didelė bedarbystė kaime. Kas turi darbus, važinėja į Ukmergę ar Širvintas. Ir vietoje yra šiek tiek darbo vietų. Didelis žmonių rūpestis – susisiekimas. Bet, mano manymu, didžiausias yra širdies rūpestis: skyrybos, neturėjimas normalių santykių šeimoje, nebendravimas, vaikų išvažiavimas į miestus ir emigracija į užsienį. Kai lankau šeimas ir klausiu, ar po vieną švenčia Kūčias, retas atsako, kad būna vienas. Skelbiu parapijiečiams, kad nė vienas neliktų Kūčių vakarą vienas. Tai – irgi mano svajonė. Tikiuosi, kad ją mano parapijiečiai įgyvendina. Vienas kunigas visko padaryti negali.

Ar dar likę čia mokyklų? O gal gyvena beveik vien senukai?

Jeigu norėsi, aplinkui matysi vien senukus. Mokykla yra mano aptarnaujamoje Zibalų parapijoje. Joje mokosi apie 50–60 vaikų. Šešuoliuose prieš metus, nors ir gaila, mokyklą uždarė. Bet tai – turbūt visų kaimo mokyklų ir jų filialų problema. Kai nelieka mokyklos, tai ir tikimybė, kad kaimo tuoj nebebus, padidėja kokius tris kartus. Bet vaikai turi didelius pasirinkimus. Vykstančius į Želvą, kuri yra maždaug už 10 km, paima mokyklinis autobusiukas, tiems, kas pasiekia Ukmergę, – gal kiek kitaip.

Kada aptarnaujamoje parapijoje paskutinį kartą gyveno vietinis klebonas?

Zibalų parapijoje – maždaug prieš 40 metų. Šešuolėlių parapijoje paskutiniai trys klebonai buvo kun. Vladislovas Avižienis, dirbęs nuo 1980 03 22 iki 1987 04 15, kun. Zigmas Stančiauskas (1921 02 19–1946 06 16–1999 11 10), dirbęs nuo 1987 04 15 iki 1988 07 30, kun. Zigmas Červokas (1915 07 22–1942 12 19–2000 12 18), dirbęs nuo 1988 10 12 iki 1990 04 26. Vėliau parapija tapo aptarnaujama Kiauklių ir Širvintų klebonų. Dabar į Šešuolėlius vykstu aš.

Papasakokite apie eilinį savo sekmadienį. Kada ir kurioje bažnyčioje pradedate aukoti šv. Mišias, kokiu maršrutu važiuojate į kitą bažnyčią ir kada ten būna šv. Mišios? Kiek kilometrų sekmadieniais nuvažiuojate? Gal ką nors į šv. Mišias irgi pavežėjate?

Sekmadienį 10 val. šv. Mišias aukoju Šešuolių bažnyčioje, 12 val. – Zibalų, o iš ten vykstu į Šešuolėlius. Žmonės žino šv. Mišių laiką. Pasitaiko, jog susirenka ir motociklininkų, 15–20 žmonių grupė. Tada aš irgi sėdu ant motociklo, ir visi vykstame į kitą bažnyčią, kur turiu aukoti šv. Mišias. Šiaip sekmadienį automobiliu nuvažiuoju apie 35–40 km. Dar nemačiau pakelėje stabdančių, bet jeigu pamatyčiau prašantį pavežėti, būtinai paimčiau.

Ar aptarnaujamose parapijose turite pagalbininkų, patarnaujančių šv. Mišioms, vargonininkų, giesmininkų? Gal juos turite atsivežti iš pagrindinės, didesnės parapijos?

Laikausi tradicijos, kad negalima jų vežtis iš pagrindinės parapijos. Aptarnaujama parapija pati tuo turi pasirūpinti. Taigi dirbtinai tų parapijų palaikyti nereikia. Kviečiu, kad patys parapijiečiai įsijungtų į giedojimą. Vargonininkę turime Zibaluose ir Šešuolėliuose, ji labai pastiprina tuos mūsų chorus. Tai – dvasinga, labai pamaldi moteris. Ji vyksta giedoti ir į šv. Mišias Pivašiūnų, Aušros Vartų šventovėse.

Džiaugiuosi pasišventusiais mūsų Bažnyčios tarnais: Aušrine Bačėnaite – Šešuoliuose, kitais pagalbininkais, Nijolė Jurkevičienė gražiai dirba Zibaluose, Danutė Braškytė – Šešuolėliuose.

Širvintų dekanato dieną Pivašiūnuose giedojo Zibalų, Šešuolėlių ir Šešuolių bažnyčių chorai, o mūsų patarnautojai patarnavo, skaitė skaitinius, nešė atnašas. Po to jomis dalijosi su visais piligrimais, atvykusiais į Pivašiūnų šventovę. Šiemet į Pivašiūnus buvo nuvykę daugiau kaip 60 mūsų parapijų žmonių.

Ar aptarnaujamose parapijose surinktos rinkliavos pakanka kelionės išlaidoms?

Parapijų žmonės yra nuoširdūs, pasidalinantys savo geru, priimantys kunigą ir lankymo metu. Jie supranta savo pareigą išlaikyti visą Bažnyčią, visą parapiją, ne tik kunigą. Tai labai jaučiasi mažose parapijose.

Ar aptarnaujamų parapijų žmonės nenukenčia dėl to, kad gyvenate ne šalia?

Aptarnaujamos parapijos yra pusiau savarankiškos, kunigas prašomas atvyksta. Šiais laikais susirasti kunigą nėra sunku, tam yra telefonas.

Kaip suderinate pamaldas per Didžiąją savaitę, Velykas, Kalėdas, Devintines, Žolinę, per atlaidus, kai būna ilgesnės apeigos? Ar visose vietose jas švenčiate vienodai?

Aptarnaujamos parapijos, jeigu jos turi zakristijoną, patarnautojus ir jie sugeba surengti procesiją, viskas vyksta šventiškai. Labai daug kas priklauso nuo parapijiečių pasirengimo ir aktyvumo.

Kaip didesnėms šventėms padeda rengtis parapijiečiai, galbūt valdžios atstovai ar dar kas?

Daugiau priklauso nuo parapijiečių. Gražiai bendradarbiaujama su Šešuolių seniūnija. Paklausia manęs, kuo man, kaip kunigui, ruošiantis šventėms galėtų padėti, nepalieka to vien parapijų darbininkams, gerosioms moterims, bet įsipareigoja gražinti, tvarkyti bažnyčią. Man vos atvykus čia dirbti ir paskambinus seniūnei, jos telefonas tylėjo. Bet netrukus ji pati atvyko ir klausė, kuo galėtų padėti. Jaučiama seniūnijos parama ne tik rengiantis atlaidams, bet ir sprendžiant buitinius reikalus, skiriant darbininkus šventoriaus priežiūrai. Gražūs bažnyčios ryšiai ir su Zibalų seniūnija. Tačiau, kaip minėjau, pats didžiausias yra parapijiečių vaidmuo.

Kiek krikštų, santuokų ir laidotuvių buvo pagrindinėje Jūsų parapijoje ir aptarnaujamose pernai?

Parapijiečių dar nesumažėjo ar sumažėjo minimaliai. Mažėja parapijos, bet ne dėl laidotuvių, o dėl jaunų šeimų nesikūrimo. Tėvams, seneliams, kurie čia gyveno, mirus, namai lieka tušti.

O kaip rengiama Pirmajai Komunijai? Kiek vaikų jos eina? Pavyzdžiui, kiek buvo pernai ir šiemet?

Šešuolių parapijoje Pirmajai Komunijai rengiasi 8, Zibalų – 4 ir Šešuolėlių – 2 vaikai. Esu įsitikinęs, kad vaikai, kurie rengiasi sakramentams, privalo ateiti patarnauti šv. Mišioms. Tuomet neiškiltų klausimas apie patarnautojus. O priėmę šį sakramentą jie dažniausiai lieka parapijoje.

Pavasarį pasitarus su Želvos gimnazijos tikybos mokytoja katechete Lina Monkevičiene, kilo mintis rengti katalikiškus spektaklius. Tai įgyvendinti padėjo vaikų ir jaunimo renginių režisierė Birutė Šimkūnaitė-Golubeva, mano ilgametė bendradarbė, kai vikaravau Širvintose. Šį mėnesį turi įvykti spektaklio pristatymas. Vaikai, grįžę iš pamokų Želvoje ar Ukmergėje, ne tik ruošia pamokas, bet ir turi popamokinės veiklos. Ateina gal dešimt 6–12 metų vaikų. Jų dalyvavimas spektaklyje – ir kultūros ugdymas, ir augantis kūrybiškumas.

Dėl per mažo žmonių skaičiaus Lietuvoje vos ne kasmet panaikinama po kelias parapijas. Kas bus toliau? Kas gali išgelbėti, palaikyti ir papildyti mažų parapijų gyvybingumą?

Išeitis yra grupių pastoracija. Mieste būtų sunku aprėpti vienokias ar kitokias grupes, o kaimas gali tai pasiūlyti ir pakviesti žmones burtis. Mūsų vyskupijoje neteko girdėti apie naikinamą parapiją. Nemanau, kad imtų ir uždarytų, pavyzdžiui, Šešuolėlių parapiją. Ji po truputį alsuoja daug metų. Taip ir toliau alsuos.

Kaimas iš tiesų gali daug ką pasiūlyti, tik jame gyvenantys žmonės dažnai linkę patys save nuvertinti. Manau, jog jie turėtų didžiuotis, kad gyvena kaime.

Kokią Jūs pats asmeniškai matote aptarnaujamų ir kitų mažesnių parapijų ateitį po 30–50 metų?

Apie savo asmeninį gyvenimą negaliu tiek toli numatyti. Matau ateitį gal tik po 5–10 metų. Daugiau nelabai gali matyti, nes nė vienas pasaulio išminčius negalėtų tiek. Kiek leidžia galimybės, reikia stengtis džiaugtis, gražinti savo aplinką. Manau, kad visų pirma reikia nebijoti kartu su kaimynu išgerti arbatos, kaip taikos gėrimo. Kviesčiau tai dažniau daryti. Kokiame Lietuvos kaime begyventum, būtina su kaimynais palaikyti taikų ryšį, pasiimti vienas iš kito tai, kas gražiausia, vieniems iš kitų pasimokyti, nepritrūkti gerumo, draugiškumo. Kviečiu per „Tėve mūsų“ maldą visose parapijose ištiesti rankas ir jomis susikabinti su greta esančiu. Kviesdamas palinkėti ramybės, siūlau ne tik linktelėti galva, bet ir kaimynui paspausti ranką, pajausti jos šilumą, artumo ryšį su kitu. O kaime bus gera gyventi tada, kai neliks nė vieno tuščio namo.

O iš kur esate pats kilęs? Juk dažnai būna, kad miestiečiui darbas nuošaliame kaime atrodo esąs kaip bausmė, o jei jis ilgai čia dirba, tai gali pasirodyti, kad labai aukojasi?

Esu kilęs iš Kaišiadorių, bet visi mano savaitgaliai prabėgdavo pas močiutę kaime, kuri yra dviejų kunigų, mano dėdžių, motina. Taigi kaimo katalikiškos tradicijos man nėra svetimos. Mano mama, vargonininkė, kurios neturiu jau 6 metai, bažnyčiose giedojo daugiau kaip 25 metus. Mano tėvas buvo iš to paties Palomenės kaimo. Manau, kad reikia džiaugtis gyvenimu ten, kur esi „pasodintas“. Jeigu į jį žiūrėsi kaip į nutrėmimą, tai ir matysi. Jeigu žiūrėsi ir matysi džiaugsmą, tai jį ir pamatysi. Visur gali jaustis ir būti vienišas. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvos miestuose yra vienišų žmonių. Geriau būti vienam kaime, nei vienišam mieste. Kada esi vienas ir vienišas, tai – vienas dalykas, o kada esi ne vienas, bet vienišas, tai jau labai blogai. Kiekvienas atlikime tai, ką galima padaryti. Parapija nėra tik vien bažnyčios pastatas. Bažnyčia – bendruomenė. Paskutinį rugsėjo sekmadienį Šešuoliuose švenčiama vairuotojų ir keliautojų diena. Čia buvo palaiminti važiuojantieji dviračiais. Šešuoliuose gimė mano projektas „Suk rankeną“. Čia netrūksta įvairių švenčių. Šešuoliai gali didžiuotis savo didinga praeitimi, darbščiais žmonėmis, gražiomis apylinkėmis, taigi smagu čia gyventi.

Kas per projektas „Suk rankeną“?

Projekto „Suk rankeną“ užuomazga atsirado pernai lapkritį man dalyvaujant Kunigų dienoje ir klausantis vyskupo žodžių, jog 2016 metų balandžio 4-ąją minėsime vyskupijos įkūrimo 90-metį. Pagalvojau, jog tokiai sukakčiai reikėtų kažką vertingo padaryti. Vyskupijos 90-metis buvo paminėtas Molėtų ir Širvintų dekanatų piligriminiu žygiu dviračiais į Kaišiadorių Katedrą. Prisiminiau, kaip pernai, rugsėjo 25 dieną, sukvietus motociklininkus ir dviratininkus, minėjome Vairuotojų ir keliautojų dieną. Ir tai vyko kaime. Taigi man sėdint klebonijos antro aukšto kambarėlyje atėjo išganinga idėja suburti motociklininkus. Projekto „Suk rankeną“ kūrimas pareikalavo daug darbo, bet jis buvo įdomus ir širdžiai mielas. Pats mėgau keliones motociklu, bet retai važiuodavau vienas. Keliauti vienam nėra saugu. Balandį vienu metu suvažiavo net 90 motociklų, dar atvežusių  apie 25–30 keleivių. Iš viso galėjo būti 120 keliaujančiųjų motociklais. Vėliau kiekvieną mėnesį organizavau tokias keliones. Motociklininkai, kaip krikščionys, dalyvaudavo šv. Mišiose, aplankydavo gražiausias vietas, fotografuodavosi, užmegzdavo ryšį su vienokia ar kitokia bendruomene. Gegužę aplankė Gelvonų mokyklos bendruomenę, pasimeldė Zibalų bažnyčioje. Birželį, pasimeldę Molėtų šventovėje, išklausę sakralinį koncertą, vyko į Anykščius. Ten aplankė vaizdingiausias vietovės, iš bažnyčios bokšto grožėjosi miesto panorama. Tada atvažiavo prie Šešuolių ežero, čia juos sutikau su savo parapijiečiais. Buvo 20 motociklų, atvežusių tiek pat savo artimųjų, kelionės dalyvių. Keletą valandų vyravo pakili nuotaika. Vieną liepos šeštadienį motociklininkų kelionė prasidėjo nuo Kauno Prisikėlimo Bazilikos ir pratęsta Panemune. Pasigrožėję piliakalniais, persikėlę į kitą Nemuno upės pusę, grįžome į Kauną. Taigi nemenką Nemuno atkarpą apvažiavome iš abiejų pusių. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje dalyvavome šv. Mišiose, nuo jos stogo apžvelgėme miesto panoramą. Rugpjūtį motociklininkų laukė kelionė į Pivašiūnų šventovę. Čia mus sutiko ir pasveikino mūsų vyskupas, keletą minučių pabendravo su mumis. Dar aplankėme Jiezno šventovę, susipažinome su pluoštinių kanapių ūkio veikla. Rugsėjį Šešuoliuose minėjome Vairuotojų ir keliautojų dieną. Spalį projektas „Suk rankeną“ nuvedė į sostinę. Lapkritį, po rinkimų į šalies parlamentą, nemaža grupė motociklininkų pabuvojo Seime. Jo Kovo 11-osios salėje sugiedojome Lietuvos himną, išskleidę projekto „Suk rankeną“ vėliavą ir plakatą. Pasimeldėme ir Arkikatedros Bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje. Šv. Mišias čia aukojo Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Jis yra jaunimo pastoracijos pirmininkas.

Kaip tapote toks „kietas“ motociklininkas?

Mano a. a. tėvui vienas kunigas padovanojo motociklą. Aš jį visada mačiau stovintį garaže. Tėvas pasakodavo, kaip juo veždavo kunigą į Palangą ir kitur. Būdamas 16 metų pradėjau motociklą ardyti ir vėl surinkinėti, kad jis būtų važiuojantis. Būdamas 17 metų įsigijau motociklininko teises. Mano bendraamžiai važiuodavo į Vilnių, į baikerių sezono atidarymą. Turėjau didžiulę svajonę patekti į tokią šventę, kur susirinkdavo apie 500 motociklininkų. Mano motociklas jos neįgyvendino. Gal tik porą kartų juo teko pavažiuoti. Bet noro tapti baikeriu tai neužgesino. Esu toks dabar, koks esu.

Kas jums motociklas – susisiekimo priemonė ar ištikimas draugas?

Motociklas padeda atsipalaiduoti psichologiškai. Jis priverčia negalvoti apie tai, kokie rūpesčiai slegia. Kai važiuoji, negalvoji, kas bus, nuvažiavus pas savo draugus ar kaimynus, o galvoji apie artimiausius 100, 500 metrų ir kaip juos nuvažiuosi. Kas bus, jeigu tavo kelyje pasitaikys akmuo? Kas bus, jeigu tu nepamatei duobės ir ar sugebėsi tada išlaikyti motociklą? Turi būti labai atsakingas už save. Mane sužavėjo motociklininkų bendruomeniškumas. Gal dėl to ir į seminariją nuėjau. Man patinka būti su žmonėmis. Nuo penkerių metų buvau šv. Mišių patarnautojas, ne namisėda, o vis norėdavęs eiti bendrauti. Lankiau ir muzikos mokyklą. Savo noru atėjau į aviamodeliavimo būrelį. Norėjau daryti tai, ko kiti nedaro. Mano klasės draugai negalvojo apie kunigystę, gal ir tai mane paskatino – jeigu jie nenori, tai aš noriu.

Ne vien motociklas Jus pakerėjo, matau ir stovintį dviratį...

Vieną dieną bičiulis sako: „Važiuojame pas monsinjorą Vytautą Kazimierą Sudavičių, klebonaujantį Aukštadvaryje“. Patariau jam važiuoti vienam, tačiau ten susitikti. Sumečiau, kad 96 kilometrus galiu nuvažiuoti ir dviračiu. Jeigu kas atsitiks, sustosiu pas draugus Širvintose arba Kernavėje sulauksiu pagalbos pas vienuoles, neliksiu bėdoje Vievyje ir Semeliškėse. Maždaug kas 20 km galėčiau gauti prieglobstį ar kažkokią paramą. Iki Aukštadvario dviračio pedalus myniau 4 valandas ir 10 minučių. Tiesa, buvau sustojęs papietauti pas draugus motociklininkus. Dviratį ir mane namo automobiliu atgal iš Aukštadvario parvežė monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius.

Ar taip įsivaizdavote savo kunigystę? Ar ją rinkdamasis nujautėte, kad gali tekti turėti tokią didelę aptarnaujamų parapijiečių teritoriją skirtingose parapijose su tiek palyginti mažai žmonių?

Neįmanoma turėti kunigystės įvaizdžio mokantis kunigų seminarijoje. Dar pradėjus dirbti vikaru Širvintų parapijoje, 2006 metais teko aptarnauti Bagaslaviškio ir Krikštėnų, vėliau – Zibalų ir Šešuolėlių parapijas. Taigi jau tada buvau įpratęs kažką aptarnauti. Dirbdamas Punske, aptarnavau Vidugirių koplyčią, vieną kartą per mėnesį lankiau Suvalkų lietuvius. Kai buvau vikaru Molėtuose, mano nemaža širdies dalis buvo Videniškių Šv. Lauryno parapijoje, kurioje yra apie 800 parapijiečių. Man nesudaro sunkumų aplankyti parapijas. Norisi matyti jų skirtumus, iš jų mokytis. Kaimuose yra labai daug nuoširdumo, tik reikia su žmonėmis kalbėtis. Jie trokšta tos bendrystės. Kiek leidžia galimybės, reikia lankyti parapijiečius, su jais bendrauti, važiuoti pas ligonius. Vasario 11-ąją visus ligonius aplankau.

Kokią įtaką klebonaujant kaime turi Jūsų dėdės – Saldutiškio klebonas kun. Jurgis Kazlauskas ir Molėtų klebonas ir dekanas mons. Kęstutis Kazlauskas?

Mano dėdė ir krikštatėvis monsinjoras Kęstutis Kazlauskas tikrai mane palaiko, yra daug gerų dalykų dovanojęs. Aš čia jaučiuosi savarankiškas. Ir dėdės kunigai man to linki. Stengiuosi, kad mūsų kaimas būtų besidžiaugiantis. Jis turi savo potencialą ne žmonių skaičiumi, bet įsijungimu į Bažnyčios gyvenimą, savo gyvybingumu.

Dėkodamas už pokalbį, linkiu gero kelio Jums važiuojant automobiliu, palankaus vėjo keliaujant dviračiu ir motociklu, sėkmės ir Dievo palaimos atliekant sielovados darbus. Šviesių Jums artėjančių Šv. Kalėdų.

Šešuoliai, Ukmergės rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“