Kiekvienas žmogus jam buvo Dievo atvaizdas

Šventojo Tėvo sprendimas, atveriantis kelią skelbti kankinį arkiv. Teofilių Matulionį palaimintuoju – visų pirma ilgai laukta gera žinia Kaišiadorių vyskupijai. Kalbamės su jos ganytoju vysk. Jonu Ivanausku.

Tai – visų pirma didelė dovana, didelis džiaugsmas. Norėčiau padėkoti popiežiui Pranciškui. Jis sakė, kad Gailestingumo metai pasibaigė, bet neš savo vaisių. Tad manau, kad tai yra Dievo Gailestingumo dovana mūsų kraštui, Bažnyčiai, tautai, visiems žmonėms ir Visuotinei Bažnyčiai, nes šventieji yra su mumis, yra kartu Dievo artumoje ir kartu išlieka per visą Bažnyčios istoriją.

Noriu padėkoti daugybei žmonių – pirmiausia Šventųjų skelbimo kongregacijai, visiems jos darbuotojams. Daug darbo buvo įdėta rengiant bylą pirmiausia vyskupijoje. Dėkoju vyskupui Juozui Matulaičiui, kuris pradėjo šią bylą, ją baigė vyskupijos lygmeniu, labai rūpinosi jos eiga Romoje. Dėkoju visiems postulatoriams, ypač nuncijui daugelyje šalių, arkivyskupui Jonui Bulaičiui; kunigui Mindaugui Saboniui, kuris buvo paskutinis postulatorius; monsinjorui Algirdui Jurevičiui ir visiems, kurie dirbo.

Gilus vyskupo Juozo Matulaičio tikėjimas, pastangos, rūpinimasis pradėjus bylą, duodant jai eigą, iš tikrųjų buvo svarbiausi dalykai, nes tuo metu dar buvo gyvų liudininkų ir buvo galimybė apklausti pasauliečius ir kunigus. Jis dėjo pastangas, kad byla judėtų į priekį, kad būtų atlikti visi procesui reikalingi veiksmai, kad ji nukeliautų į Romą. Taigi, tikrai labai nuoširdžiai dėkoju vyskupui Juozui Matulaičiui, visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo rengiant šitą bylą.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis pripažintas kankiniu, bet jis kartu paliko ir labai vertingą gyvenimo liudijimą.

Žinoma, šventieji visuomet kalba savo gyvenimu. Taigi jei kalbame apie arkivyskupą Teofilių Matulionį, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į jo maldos gyvenimą. Tai – ir visiškas pasitikėjimas Dievu, ir ištikimybė Evangelijai ir Bažnyčiai. Kita vertus, tai – visuotinumo dimensija. Didelė jo kunigystės dalis prabėgo Sankt Peterburge, tuometinėje carinės Rusijos sostinėje, kur gyveno įvairių tautų ir kalbų žmonės. Jam nebuvo skirtumo, kur tikinčiųjų daugumą sudarė lenkų, rusų, vokiečių ar kitų tautų žmonės. Kiekvienas žmogus, net ir tie, kurie jį tardė, jam buvo Dievo atvaizdas. Tai – ir Šventosios Mišios, ir dėmesys Švč. Sakramento adoracijai, kurių gyvas palikimas ir liudijimas yra Kauno seserų benediktinių bažnyčioje, pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį ir Dievo Motiną Mariją bei sesers Faustinos skelbto Dievo gailestingumas. Tik porai metų praėjus nuo Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymo Vilniuje, jis užsakė jo kopiją, kuri buvo jo asmeninėje koplyčioje. Vėliau jį atsivežė į kuriją ir dabar šis paveikslas yra Kaišiadorių Katedroje, Gailestingumo koplyčioje.

Vatikano radijas
Ričardo Šaknio nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“