Apie mokymąsi duoti dovanai

Įvairių socialinių akcijų, raginimo aukoti ar kitaip pagelbėti nepasiturintiesiems kontekste dažnai pasigirsta klausimas, kodėl turėčiau kažkam kažką duoti ar daryti. Atsakymas aiškus – neturėtum. Tikrai. Tik tada reikia sutikti su realybe, kad ir kitas poreikio akivaizdoje nieko neturi tau duoti – laiko, jėgų, pinigų... Juk visi norėtume, kad, ištikus nelaimei, mums ar mūsų artimiesiems būtų suteikta pagalba, bet, pavyzdžiui, kraujo donorų pertekliaus Lietuvoje tikrai nėra.

Kodėl baisu ką nors duoti kitam be atlygio? Nes dėl visuomenės spaudimo visur išsunkti naudą, baisu būti nekonkurencingam, neversliam? Baisu būti tiesiog geram, be išskaičiavimo? Tenka girdėti suaugusiųjų pasisakymų, koks egoistiškas ir nejautrus yra jaunimas. Visgi atrodo, kad būtent mes jį tokį išugdėme, – eilinis paauglys pats dar nėra sukūręs naujų dalykų, jis sampratą ir elgesio modelius perima iš suaugusiųjų. Nes tiek mokyklos, tiek visuomenės modelis kreipia į tai, kad turi pirmauti ir visus kitus palikti toli už savęs, iš esmės neugdo jautrumo ir neskatina pasilenkti prie silpniausio (dviejų paauglių mama, kuri daug laiko ir jėgų skiria patarnauti silpnesniems, sako, kad iš esmės tai daro dėl savo vaikų, kad jie išmoktų). Su jaunimu pildėme kalėdines vaikų svajones, pirkome striukę ir batus (man kažkas susijaukia viduje suvokus, kad vaiko svajonė yra batai), tai jie labai uoliai kitiems aplinkiniams paaugliams siūlė nepirkti traškučių ir tą pinigą įmesti į dovanos dėžutę ir taip prisidėti prie batraiščių. Mat prisiėmė atsakomybę, kad tikrai nenormalu, jog vaikas neturi batų, ir, jei mes galime jam padėti, turime tai padaryti. Ir tai daro ne iš pertekliaus, ne iš to, kad per daug turi ir atlieka. Viena mergina paprašė mamos nedovanoti jai kalėdinės dovanos, o padovanoti nepažįstamam vaikui batus, nes turi drąsos, ryžto apsiriboti, atsisakyti kažko dėl kito ir ne todėl, kad „apsimoka“, kad sulauks padėkos (gali būti, kad ir nesulauks) tiesiog mano, kad teisinga dalintis su tais, kurie turi mažiau.

Sukrečia dažnai aplinkui tvyranti baimė daryti ką nors gera, nes taip išsiskirsi, būsi kitoks, keistas. Net nieko niekam duoti nereikia – baisu ir šiaip tvarkingai elgtis. Su sutvirtinamaisiais diskutavome, kodėl toks apšnerkštas miestas ir ką galime dėl to padaryti. Kitų priversti nešiukšlinti negalime, bet, jei kasdien visi po vieną šiukšlę pakeltume, labai pagerėtų padėtis. Kai kurie net pakraupo nuo tos minties – tai kaip jie atrodytų ir ką apie juos pagalvotų kiti?! Aišku, gali jaustis ir kvailas, ir keistas (ypač, jei esi su vienuolės skarele ir iš vidurio parko neši į šiukšlinę alaus „bambalį“ – mat, spendžiant iš prišalimo, jis ten guli bent tris dienas, ir visiems gražu), bet negi per sunku pakelti nuo žemės vidury prekybos centro gulintį ryžių pakelį? Daugelis nesame nieko labai sugadinę visuomenėje, bet šį tą pataisyti, sukurti šiek tiek geriau, negu radome, tikrai galime.

Neįtikina tokios spekuliacijos: „Man niekas nieko nedavė, viską savo jėgomis pasiekiau, ir nieko niekam neturiu duoti“. Duoti tikrai neturi, bet visgi reikia pripažinti, kad daug esame gavę neatlygintinai – gyvenimo dovaną, laiką, jėgas, sveikatą, gebėjimus, galimybes... Ir to kitam neduoti, nesidalinti su juo – apiplėšti save patį, nuskurdinti savo esmę, parduoti ir išduoti savo panašumą prieš tą, kuris duoda dosniai ir be saiko, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“, nes taip pasirinko iš meilės.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Bernardinai.lt

© 2017 „XXI amžius“