Kasmet po du tūkstančius atsisako vienuolystės

Jaunos amerikietės šv. Cecilijos seserys dominikonės. Ši vienuolija švenčia 800 metų jubiliejų

Per pastaruosius dvejus metus kasmet po maždaug 2,3 tūkst. vienuolių paliko savo ordinus ir kongregacijas, pranešė Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivysk. Chosė Rodrigesas Karbaljas (José Rodrķguez Carballo) Vatikano dienraščiui „l’Osservatore Romano“ duotame interviu. Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad vienuolinio gyvenimo atsisako vyrai ir moterys, kurių amžius nuo 30 iki 50 metų, tai yra palyginti jauni ir patys pajėgiausi.

Kai kurie vyrai vienuoliai – kunigai, paliekantys ordinus ar kongregacijas, – prašo būti inkardinuoti vyskupijose. Pernai tokių atvejų buvo 141. Kai kuriais atvejais prašoma atleisti nuo gyvenimo klauzūroje ir leisti pereiti į apaštališkąją kongregaciją. Tačiau dauguma atvejų – visiškas pasitraukimas iš vienuolystės. 225 asmenys, kurie pernai atsisakė vienuolystės, savo sprendimą paaiškino pašaukimo neturėjimu, nes po ilgo svarstymo jie galiausiai suvokė, kad tos priežastys, dėl kurių įstojo į savo vienuolijas, iš tiesų nebuvo tikras pašaukimas.

Arkivyskupas sakė, kad šiai problemai buvo skirta sausio pabaigoje vykusi Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos plenarinė asamblėja. Sausio 28 dieną jos dalyvius priimdamas audiencijoje, popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie vienuolių pasitraukimo problemą, panaudojo žodį „nukraujavimas“. Pasak arkivyskupo Ch. Rodrigeso, toks terminas kai kuriose situacijose, deja, taikliai apibūdina dabartinę nelinksmą padėtį. Tai ypač svarbu moterų vienuolijoms.

Atsakydamas į klausimą, ką daryti, kad vienuolynų tuštėjimo tendencija būtų sustabdyta, arkivyskupas visų pirma paminėjo gilios dvasinės įžvalgos svarbą pašaukimo atpažinimo procese, be to, geros nuolatinės formacijos būtinumą. Pirmu atveju reikia, kad ir pats kandidatas, ir atsakingieji už priėmimą labai atidžiai pasvertų visus motyvus, dėl kurių žmogus ryžtasi Dievui pašvęsti savo gyvenimą. Svarbu ir tikėjimas, ir intelektinis pajėgumas, ir suvokimas, kas yra skaistumas bei sugebėjimas jo laikytis. Vienuolijų vyresnieji neturi pasiduoti kiekybės pagundai, nes juk, kaip sakė popiežius Pranciškus, „pašvęstasis gyvenimas skirtas ne visiems ir ne visi sukurti pašvęstajam gyvenimui“. Kalbėdamas apie formaciją Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius sakė, kad ji turi būti pastovi; pradinę formaciją, suteikiamą stojant į vienuolinę bendruomenę, vėliau turi lydėti nuolatinė formacija visą vienuolio gyvenimą.

Reikia pripažinti, kad kai kurie palieka vienuolijas po ligų mąstymų nuoširdžiai supratę, kad neturėjo pašaukimo. Tačiau kiti laikui bėgant praranda ištikimybę. Neretai taip atsitinka vos keleriems metams praėjus nuo įžadų davimo. Kas gi dedasi? Pasak popiežiaus Pranciškaus, vienas pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos vienuolių ištikimybei, yra bendras dabartinis socialinis kontekstas. Gyvename fragmentiškumo laikais. Dabartinėje kultūroje visada reikia turėti „atsargines duris“, atviras kitoms galimybėms. Konsumizmas užgožia paprasto ir santūraus gyvenimo grožį. Paplitęs praktinis reliatyvizmas viską matuoja pagal asmeninės savirealizacijos kriterijus, kurie yra labai nutolę nuo Evangelijos vertybių. Prie šių sociokultūrinių veiksnių reikia pridurti ir dabartinio jaunimo gyvenimo situaciją. Netrūksta dosnaus, geranoriško ir solidaraus jaunimo, kuris angažuojasi į visuomeninę veiklą ir religinį gyvenimą. Tačiau labai daug jaunų žmonių tapo supasaulėjimo aukomis. Jiems svarbu tik sėkmė bet kokia kaina, lengvai pasiekimai pinigai ir malonumai. Trečios rūšies neigiama įtaka ištikimybei kyla iš pačių pašvęstųjų, kai kurių iš jų duodamo blogo pavyzdžio. Rutina, nuovargis, vadovavimo struktūroms našta, vidinė nesantaika, karjerizmas – duoda liudijimą, kenkiantį pašaukimams ir pačių pašvęstųjų ištikimybei.

Kaip į visa tai atsiliepti? Pašaukimas ir tikėjimas yra panašus į lobį moliniame puode, kurį reikia saugoti kaip brangiausią dalyką. Pasak popiežiaus, reikia rūpintis brolišku bendruomeniniu gyvenimu, nes niekas kitas neturi tokios įtakos pašaukimams, kaip duodamas geras pavyzdys. Be jo negalios taisyklė „ateikite ir pamatysite“. Priešinantis ištikimybės mažėjimui ir atsimetimui, reikia daugiau dėmesio ir jėgų skirti palydėjimo tarnystei. Sunku ištikimai keliauti vienam. Reikia mums brolių ir seserų, kurie, išmanydami Dievo kelius, galėtų kitiems broliams ir seserims padėti taip, kaip Kristus padėjo Emauso mokiniams. Visiems mums reikia dvasinės ir žmogiškosios pagalbos. Reikia dvasinės įžvalgos, kuri padėtų suprasti Dievo valią, daryti tai, kas patinka Viešpačiui.

Pagal Vatikano radiją
Nuotrauka iš nashvilledominican.org

© 2017 „XXI amžius“