2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kardinolas šventė 80-metį

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje 2014 metais

Vasario 1-ąją Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis minėjo 80 metų jubiliejų. Išvakarėse kardinolą sveikino Lietuvos vyskupai, o jubiliejaus dieną kardinolas leido su Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujančiais kunigais. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčioje jis aukojo šv. Mišias. Vėliau ganytoją sveikino ir už ilgametį tėvišką rūpestį dėkojo kunigai, kurių nemaža dalis kunigystės šventimus priėmė iš kardinolo rankų.

Pamokslo metu kardinolas prisiminė žmones, kurie lydėjo gyvenimo kelyje: tėvelius, kunigus, paskatinusius ir įkvėpusius rinktis kunigystę, dvasios vadovus, kurių patarimu visada kliovėsi. Kardinolas sakė, kad ėjo ten, kur siuntė Bažnyčia. Jis dėkojo kunigams, kurių apie šimtą susirinko kartu švęsti ir dėkoti už kardinolo gyvenimo tarnystę. Jubiliatas priminė, kad visi kunigai yra jungiami vienos kunigystės, kuri yra Kristaus, ir kvietė gaivinti savyje tą dovaną, kurią rankų uždėjimu kunigai gavo per šventimus. Jis patikino, kad nepaliauja melstis už kunigus, kuriuos teko įšventinti ar sutikti gyvenimo kelyje.

Viduklėje įamžintas monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Skulptoriaus iš Telšių Osvaldo Neniškio bareljefas mons. Alfonsui Svarinskui

Sausio 26-ąją Viduklėje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje, buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, Jonas Kauneckas bei trylika aplinkinių parapijų klebonų ir kunigų bičiulių. Prisiminta, kad būtent tą dieną 1983 metais trečią kartą buvo suimtas šios parapijos klebonas mons. Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17).

Arkiv. L. Virbalas įžangoje priminė, jog šią dieną Bažnyčia mini kankinius šv. Timotiejų ir Titą. Prieš 34 metus suimtas iškilus Bažnyčios sūnus mons. A. Svarinskas irgi nuolat kvietė būti tokiais tikėjimo liudytojais, kokie buvo šie iškilūs Bažnyčios žmonės.

Arkiv. Sigitas Tamkevičius pamoksle sakė: „Šiandien susirinkome pagerbti buvusį Viduklės kleboną ir Lietuvos sūnų. Lygiai prieš 34 metus jis buvo trečią kartą areštuotas. Kalėjime išbuvo 22 metus. Būsimasis palaimintas arkiv. Teofilius Matulionis – tik 15 metų. Verta prisiminti ir kitus kunigus ir pasauliečius, kurie ėjo Golgotos keliu“. Arkivyskupas priminė, kad Abezės lageryje kunigu A. Svarinską pašventino vysk. Pranciškus Ramanauskas. Grįžęs iš lagerio ištikimai tarnavo Bažnyčioje. 1958 metais vėl areštuotas ir nuteisiamas šešeriems metams. Bekalint Aukščiausiasis teismas už akių jį pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Neleido grįžti į Lietuvą ir eiti kunigo pareigų, turėjo priverstinai įsidarbinti. Tik po dvidešimties mėnesių leido dirbti Kudirkos Naumiestyje, vėliau – Igliaukos klebonu. 1976 metais buvo paskirtas į Viduklę. Čia uoliai atliko tai, kas jam buvo pavesta, rūpinosi blaivybe, jaunimo ugdymu, dėl to užkliūdavo sovietinei valdžiai. 1983 m. sausio 26 d. kunigas Alfonsas trečią kartą areštuotas ir nuteistas septyneriems metams lagerio ir trejiems tremties. Bausmę atliko Permės srities lageryje nr. 36. Dabar tame lageryje įrengtas Genocido muziejus. Bekalint Permės lageryje, sovietinė valdžia norėjo suniekinti kunigą ir pastatė filmą apie jį „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ Tačiau žiūrovai matė jame nepalaužtą kunigą ir lietuvį. „Minėdami monsinjorą, prašykime Viešpaties, kad visi būtume pareigos žmonės, pilnai ištikimi Kristui ir jo Evangelijai“, – kalbėjo ganytojas.

Po daugiau kaip metų pertraukos vėl prasidėjo vizitai „Ad limina“

Nuo 2015 metų gruodžio iki 2016 metų lapkričio, švenčiant Gailestingumo jubiliejų, buvo sustabdyti vyskupų vizitai „Ad limina“. Dabar šie periodiški ataskaitiniai vyskupų susitikimai su Popiežiumi vėl sugrąžinami ir pirmieji sausio 15–24 dienomis Romoje lankėsi Airijos vyskupai.

Terminu „Limina apostolorum“ katalikiškoje bažnytinėje tradicijoje vadinami Romoje esantys apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Romos mieste saugomos apaštalų relikvijos nuo seno yra piligriminių kelionių tikslas. Jei eiliniai tikintieji leidžiasi į tokias piligrimystes asmeninio pamaldumo skatinami, tai vyskupams – vietinių Bažnyčių ganytojams – piligrimystė į Romą ir malda prie apaštalų kapų irgi yra jų vienybės su Romos Bažnyčia liudijimas.

Vyskupų lankymosi Romoje paprotys institucinį pavidalą įgavo XVI amžiuje. Popiežius Sikstas V nustatė, kad visi vyskupai privalo periodiškai apsilankyti Romoje ir duoti savo veiklos atskaitą. Dabartinį pavidalą vizitai „Ad limina“ įgavo XX amžiaus pradžioje. 1917 metais išleistas Kanonų teisės kodeksas nustatė, kad Europos vyskupai vizitus „Ad limina“ privalo atlikti kas penkeri metai, o kitų žemynų vyskupai – kas dešimt metų. Galiausiai šv. Jono Pauliaus II 1983 metais reformuotas Kanonų teisės kodeksas panaikino tarp Europos ir kitų žemynų buvusius periodiškumo skirtumus ir nustatė, kad vizitas „Ad limina“ visiems vyskupams privalomas kas penkeri metai. Vis dėlto, praktiškai tas periodiškumas nepastovus, derinamas prie Popiežiaus veiklos kalendoriaus. Paskutinis Lietuvos vyskupų vizitas „Ad limina“ vyko 2015 metų vasario pradžioje.

Pašvęstojo gyvenimo dienos intencijos: dėkoti, pažinti ir atsinaujinti

Popiežius Pranciškus su seserimis vienuolėmis

Vasario 2 dieną Bažnyčia švenčia Kristaus paaukojimo šventę. Jau du dešimtmečius kasmet vasario 2-ąją švenčiama ir Dievui pašvęstojo gyvenimo diena, meldžiamasi už vyrus ir moteris, davusius klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus, pasirinkusius įvairias kontempliatyvaus ir apaštališkojo gyvenimo formas. Vienuolinis gyvenimas Bažnyčioje žinomas nuo pat pirmųjų amžių. Žinome, kad ir prieš krikščionybės pradžią Šventojoje Žemėje gyveno atsiskyrėlių bendruomenės, atsidėjusios asketiškam gyvenimui, maldai ir Šv. Rašto studijoms. Taip pat ir Kristus, prieš pat savo viešos veiklos pradžią, keturiasdešimčiai dienų buvo pasitraukęs į dykumą melstis ir pasninkauti. Krikščionybės pradžioje pirmieji vienuoliai buvo atsiskyrėliai asketai. Vėliau vienuolystė įgavo labiau sunormintas formas. Dar vėliau greta asketinių kontempliatyvių vienuolijų atsirado naujos, Kristaus sekimo ir evangelinių klusnumo, neturto ir skaistumo dorybių vykdymą derinančios su krikščioniška socialine, karitatyvine ir švietėjiška veikla.

Kasmet po du tūkstančius atsisako vienuolystės

Jaunos amerikietės šv. Cecilijos seserys dominikonės. Ši vienuolija švenčia 800 metų jubiliejų

Per pastaruosius dvejus metus kasmet po maždaug 2,3 tūkst. vienuolių paliko savo ordinus ir kongregacijas, pranešė Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivysk. Chosė Rodrigesas Karbaljas (José Rodrķguez Carballo) Vatikano dienraščiui „l’Osservatore Romano“ duotame interviu. Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad vienuolinio gyvenimo atsisako vyrai ir moterys, kurių amžius nuo 30 iki 50 metų, tai yra palyginti jauni ir patys pajėgiausi.

Kai kurie vyrai vienuoliai – kunigai, paliekantys ordinus ar kongregacijas, – prašo būti inkardinuoti vyskupijose. Pernai tokių atvejų buvo 141. Kai kuriais atvejais prašoma atleisti nuo gyvenimo klauzūroje ir leisti pereiti į apaštališkąją kongregaciją. Tačiau dauguma atvejų – visiškas pasitraukimas iš vienuolystės. 225 asmenys, kurie pernai atsisakė vienuolystės, savo sprendimą paaiškino pašaukimo neturėjimu, nes po ilgo svarstymo jie galiausiai suvokė, kad tos priežastys, dėl kurių įstojo į savo vienuolijas, iš tiesų nebuvo tikras pašaukimas.

Šventojo Tėvo maldos intencija – „Stokojančius priimti“

Popiežius kviečia vasarį maldose atminti stokojančiuosius, ypač gyvenančius miestų paribiuose, kviečia jų neapleisti, bet svetingai priimti. Šventojo Tėvo maldos intencijos tema – „Stokojančius priimti“. Maldų intenciją pristato pats popiežius video žinioje, kuri netrukus pasirodys su titrais lietuvių kalba. Ji jau išplatinta devyniomis kalbiomis. Popiežius kalba ispaniškai, jo kalba išversta į anglų, kinų, arabų, vokiečių, olandų, prancūzų ir portugalų kalbas.

Maldos intencijos video žinioje Šventasis Tėvas sako:

Gyvename miestuose, kurie stato bokštus, prekybos centrus ir vykdo daug nekilnojamo turto sutarčių, tačiau dalį palieka apleistą pakraščiuose, paribyje.

Dėl tokios padėties labai daug gyventojų yra atmetama ir išstumiama, lieka be darbo, be prošvaisčių, be išeities.

Pašaukimus ugdo malda ir geras pavyzdys

„Plačiai atverti bažnyčių ir parapijų duris, melstis, visada išklausyti jaunimą, negailėti jam savo laiko, duoti jaunimui asmeninio gyvenimo liudijimą“, – tai, pasak popiežiaus Pranciškaus, – raktai į sėkmingą pašaukimų ugdymą. Apie tai popiežius kalbėjo sausio pradžioje Vatikano Pauliaus VI audiencijų salėje susitikęs su 800 vyskupų, kunigų ir pasauliečių, dalyvavusių Italijos Vyskupų konferencijos surengtame nacionaliniame pašaukimų sielovados suvažiavime.

„Svarbūs ir suvažiavimai, tokie kaip šis, kuriame dalyvavo visų Italijos vyskupijų atstovai, – sakė Popiežius, – tačiau toks formalus pašaukimų sielovados programavimas neturi atstoti nuoširdaus ir atviro bendravimo bei liudijimo“. Popiežius pajuokavo, kad jam beeinant į susitikimo su italais, pašaukimų sielovados suvažiavimo dalyviais, kažkas pasakęs: „Užuot rengę suvažiavimus, geriau jie daugiau pasimeldžia už pašaukimus“. Ir iš tiesų, pasak popiežiaus Pranciškaus, jei pritrūktų maldos ir jei mūsų bažnyčių durys būtų uždarytos, tuomet neturėtų jokios prasmės ir suvažiavimai.

Ar egzistuoja „po to“?

Italo kardinolo knyga apie mirtį ir krikščionišką viltį

Kardinolas Kamilijus Ruinis

Žymus italų teologas kardinolas Kamilijus Ruinis (Camillo Ruini) neseniai išleido knygą apie mirtį. „Ar egzistuoja „po to“? Mirtis ir viltis“. Kaip pratarmėje rašo jis pats, 2012 metais užbaigęs savo ankstesnę knygą, jau nebegalvojo apie kitą, nes sulaukus 81 metų atrodė, kad jau nebėra laiko imtis kitos. Bet privačiame susitikime popiežius Benediktas XVI jį paragino perduoti savo sukauptą patirtį svarbiu klausimu ir jau kitą rytą, pasak kardinolo, jis pagalvojo, kad tai galėtų būti mirties klausimas, apie kurį šiuolaikinėje visuomenėje dažnai nekalbama, kartais net ir per laidotuves. Su šiuo klausimu jis buvo susidūręs daug kartų ir įvairiais būdais: kaip žmogus, iš pradžių išlydėjęs senelius, po to tėvus, kitus artimuosius, daug draugų, kaip kunigas, dvasiškai lydėjęs sunkiai sergančius ar vadovavęs mirusiųjų laidojimo apeigoms, kaip teologas, svarstęs Dievo Bažnyčiai perduotą tikėjimo tiesą apie susitikimą su Dievu po mirties, kaip filosofijos ir kultūros tyrinėtojas, susidūręs su įvairiomis doktrinomis apie mirtį, ir kaip senas žmogus, kuris pats netrukus turės žengti per šį slenkstį.

80 merų Vatikane kalbėjo apie pabėgėlius, kaip mūsų brolius

Praėjusiųjų metų pabaigoje Vatikane, Mokslų akademijos rūmuose „Casina Pio IV“, surengta Europos miestų merų konferencija: „Europa: pabėgėliai yra mūsų broliai“. Dviejų dienų konferencijoje dalyvavo apie aštuoniasdešimt Europos Sąjungos ir kai kurių Šiaurės Afrikos kraštų miestų merai. Iš Baltijos šalių dalyvių sąraše minimas Rygos meras Nils Ušakovs.

Konferencija siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į pasaulio stabilumui gresiantį augantį pabėgėlių skaičių, kuris šiuo metu yra daugiau kaip 125 milijonai. Visiems jiems reikia skubios humanitarinės pagalbos. Žmonės verčiami apleisti savo žemes dėl karų, bado ir gamtos stichijų, kurių per kelerius pastaruosius metus padaugėjo ir kelia didesnį pavojų. Trys ketvirčiai visų dabartinių humanitarinių krizių yra tiesioginė karo pasekmė. Niekas kitas nepadėtų efektyviai sumažinti pabėgėlių skaičiaus kaip visų ginkluotų konfliktų užbaigimas, karų prevencija. Taip vienu mostu būtų pašalinta pagrindinė masines pabėgėlių bangas sukelianti priežastis.

Mafija yra mirties kultūros dalis

Sausio 23 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Italijos nacionalinės Antimafijos ir antiterorizmo valdybos narius. Ši valdyba pirmiausia persekioja tris dideles kriminalines organizacijas ir jų tinklus Italijoje. Jos, pasak Popiežiaus, išnaudodamos ekonominius, socialinius ir politinius trūkumus, realizuoja nusikalstamus planus. Kita Valdybos darbo sritis – terorizmo prevencija.

„Trokštu išreikšti, kaip vertinu ir drąsinu jūsų darbą, sunkų ir rizikingą, – sakė popiežius Pranciškus, – bet labai būtina išlaisvinti iš kriminalinių asociacijų, nevengiančių prievartos ir susitepimo krauju, galios“. Anot Šventojo Tėvo, visuomenei labai reikia išgyti nuo korupcijos, reketo, nelegalios prekybos kvaišalais ir ginklais, prekybos žmonėmis, net vaikais, paverstais vergais. Tai – tikros visuomeninės rykštės ir kartu globaliniai iššūkiai, kuriuos tarptautinė bendruomenė turi ryžtingai spręsti. Popiežius akcentavo prekybos žmonėmis reiškinį ir jo blogį, ragindamas jį mažinti ir padėti aukoms, kaip ir dera šalyse, kurios save vadina civilizuotomis. Tiesioginis kovos su nusikalstamumu darbas turi būti papildomas, anot popiežiaus Pranciškaus, plačiu ugdymu, ypač jaunųjų kartų, šeimose, mokyklose, parapijose, sporte ir kultūroje, kreipiant link sąžiningo ir teisę gerbiančio gyvenimo būdo, blogį po truputį įveikiant ir tiesiant kelią gėriui. „Reikia pradėti nuo sąžinės, – pabrėžė Popiežius. – Mafijai, mirties kultūros išraiškai, reikia priešintis ir su ja kovoti“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tai radikaliai priešinga tikėjimui ir Evangelijai, skelbiantiems gyvenimą. „Kristaus mokiniai siekia taikos, brolybės, teisingumo, svetingumo ir atleidimo. Tokio tikėjimo vaisiai matomi ir elgesyje tų, kurie iš tiesų gyvena pagal Evangeliją.

Popiežius apie žemdirbius

Popiežius Pranciškus neseniai priėmė Tarptautinės katalikiškos kaimo asociacijos delegaciją. Jai priklauso kelios dešimtys mažesnių katalikiškų asociacijų iš Europos, Afrikos, Šiaurės ir Lotynų Amerikos, Azijos, veikiančių žemės ūkio srityje.

Žemdirbio darbas, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra sunkus, priklausantis nuo sezonų, kupinas sunkumų, kurie dar didesni dėl žmogaus nerūpestingumo. Kita vertus, tai – darbas dėl kitų ir gerai iliustruoja biblinį priesaką pratęsiant Dievo kūrybą žmonėms saugoti ir įdirbti „žemės sodą“. Pasak Šventojo Tėvo, paradoksalu, kai žemės ūkis nebėra vadinamas pirminiu ekonominiu sektoriumi, tačiau aiškiai svarbus vystymuisi, maisto saugumui ar jo trūkumui, kaimo vietovių bendruomenių gyvenimui. Yra geografinių zonų, kur vystymasis žemės ūkio srityse yra vienintelis atsakas į skurdą ir maisto trūkumą. Dažnai tokios situacijos liudija tinkamų politikų trūkumą, institucijų abejingumą ar priklausymą nuo spekuliacinių metodų. Šventasis Tėvas kritiškai įvertino rinkos dominavimą, kai „reikalai“ verčia aukoti viską: žemdirbio gyvenimo ritmą, netenkant poilsio ar laiko su šeima. Be to, dažnas, gyvenantis kaime, gali paliudyti, kad vystymasis ne visiems yra vienodas, neretai atrodo, kad darbas laukuose yra žemesnės vertės, o krikščioniškoje perspektyvoje žemdirbio tikrovėje stengiamasi išsaugoti žmogiško ir šeimyninio matmens reikšmę. Susibūrimas į tarptautinę asociaciją leidžia apie tai kalbėti nacionalinėse ir tarptautinėse institucijose, siūlyti tinkamus sprendimus.

Tikiu Dievu ir sąžine

Kun. Oskaras Petras VOLSKIS

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“ Tai buvo jo gyvenimo devizas ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet, visų nuostabai, jie prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl ir nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu. Tačiau vėliau taip gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Abejingumas altorių šešėly

Tomas Taškauskas

Kristaus Karaliaus liturgine iškilme užbaigti jubiliejiniai Gailestingumo metai. Tada Bažnyčia kvietė visus tikinčiuosius labiau atsiverti dieviškajam gailestingumui ir aktyviau praktikuoti gailestingumo darbus savo kasdienybėje. Jubiliejiniams metams pasibaigus popiežius Pranciškus ragina ir toliau intensyviai gyventi gailestingumu, nes tai ir yra pagrindinė Bažnyčios misija – perteikti Dievo gailestingumą žmonėms. Tačiau kiek šios misijos įgyvendinimas virsta kasdienybe mūsų bendruomenėse?

Rašytojas Povilas Šklėrius neseniai išleistame romane „Ko negalima sakyti merginai bare“ aprašo gluminančią sceną. Veiksmas vyksta Vilniuje žiemą. Pagrindinis veikėjas vardu Povilas, ką tik išsiskyręs su mergina, sureaguoja labai emocingai. Pravirkęs ir per ašaras vos matydamas kelią jis patraukia Rotušės link. Ten stabtelėjusio Povilo žvilgsnį patraukia Aušros Vartai. Patraukęs ton pusėn jis susiranda kažkokią bažnyčią, į kurią įėjęs atsisėda paskutiniame suole ir sėdi, negalėdamas nustoti verkti. Praašarojęs visas Mišias ir net ilgiau, išvysta priešais ateinantį kunigą. Susigėsta, kad šis mato jį tokį silpną ir bejėgį... Povilas tikisi, kad kunigas ims kamantinėti, kas gi jam nutiko. Bet tas tik keistai pažvelgia ir pasako: „Mes jau uždarome, prašytume išeiti“.