Žmogus ir laisvė

Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena, mūsų nacionalinė šventė. 1918 metais šią dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbiantis, kad atkuriama nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir ta valstybė atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Šiandien Vasario 16-oji mums siejasi ne tik su ryžtu atkurti Lietuvos valstybę, bet ir su slaptu šios dienos šventimu, su didžiuliu laisvės siekiu partizanų žeminėse, kalinių sielose, išeivių minėjimuose, visų dorų Lietuvos žmonių širdyse. Laisvės troškimas vedė daugelį žmonių. Daug jų žuvo, patyrė persekiojimų, kalėjimų, tremčių, represijų. Melsdamiesi juos visus prisimename. Laisvės troškimas suvienija. Juk laisvė pasiekiama ne sau, o Tėvynei, visiems jos žmonėms.

Per kelis dešimtmečius įpratome, kad laisvė mums yra lyg duotybė, savaime suprantamas dalykas, kuriuo gyvename, kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Kyla pavojus tinkamai jos neįvertinti, manyti, kad nieko nereikia daryti, kad laisvė išliktų. Nesusimąstome apie tai, panašiai, kaip negalvojame, kad reikia kvėpuoti – juk tai savaime suprantama. Dėmesį atkreipiame tik tada, kai oro pradeda trūkti.

Vasario 16-oji tegul bus minima su dabarties troškimais ir ateities siekiais. Neužtenka vien konstatuoti – švenčiame svarbią datą. Prasmingas šventimas veda į priekį, kuria ateitį arba liks tik seno praeities įvykio paminėjimas, o ne tikra šventė.

Šiandien mūsų troškimai kitokie kaip Nepriklausomybės Akto signatarų, kaip partizanų ar kitų sovietmečio ujamų žmonių. Bet visada išlieka svarbus žmogus ir laisvė: žmogaus orumas, pagarba kiekvienam žmogui, jo gyvybei, kaip didžiausiam slėpiniui, šeimai, kaip svarbiausiai visuomenės ląstelei; ir laisvei, galimybei netrukdomai kurti savo šalies gyvenimą, kultūrą, puoselėti ir perduoti savo tradicijas.

Nepriklausomybę reikia saugoti ir ginti nuo svetimųjų okupacijos, nuo kolonializacijos. Kas ji yra? Žodynas aiškina, jog tai – svetimos šalies užgrobimas, pavertimas kolonija. Tikrai to nenorime. Nė viena šalis to nenorėtų. Suklusti verčia popiežiaus Pranciškaus nuolat minima kolonializacijos grėsmė – ne vien Lietuvai, bet ir daugeliui kitų valstybių ir jų žmonių. Popiežius dažnai kalba apie ideologinę kolonializaciją. Tai svetimo ir griaunančio požiūrio, mąstysenos primetimas, protų ir sielų okupacija. Kai protai užvaldyti, nesunku perimti ir šalies kontrolę.

Kaip kitaip, jei ne kolonializacija, pavadinti nuoseklias pastangas griauti šeimą, santykius tarp vyrų ir moterų, iškreipti žmogus prigimtį. Prieš šimtmetį Rusijos revoliucija siekė sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių pastatyti naują. Žinome, koks buvo tas „naujas pasaulis“ – su milijonais be kaltės nužudytų žmonių, ištremtomis tautomis, sunaikinta kultūra. Šiandien kyla kitų grėsmių, ir popiežius Pranciškus perspėja dėl jų: „Moderni šiuolaikinė kultūra atvėrė naujas erdves, naujas laisves ir naujas gelmes, praturtindama vyro ir moters skirtingumo suvokimą, tačiau atnešė taip pat daug abejonių ir skepticizmo. Pvz., klausiu, ar vadinamoji gender teorija nėra frustracijos ir nusivylimo išraiška, siekianti panaikinti lyčių skirtingumą, nes nebesugeba jų priimti? Taip rizikuojame žengti atgal. Skirtingumo panaikinimas yra problema, o ne sprendimas“.

Popiežius Pranciškus priminė Benedikto XVI įvertinimą, kad „dabar yra nuodėmės prieš Dievą Kūrėją epocha“, ir pakomentavo: „Išmintingai pasakyta. Dievas sukūrė vyrą ir moterį; Dievas šitaip sukūrė pasaulį, o mes darome priešingai“.

Pradžios knygoje pasakojama apie tvaną, kylantį sugriovus žmogaus ir Dievo Kūrėjo ryšį. Tai supurto visą kūriniją, veda ją į pražūtį. Išsigelbėja tik Nojus. Šiandien skaitinyje girdėjome, kaip Dievas laimina nuo tvano išsigelbėjusį Nojų, sudaro su juo sandorą ir duoda jam ženklą – vaivorykštės lanką danguje. Tai – taikos ir sutarimo, sėkmės ir palaimos ženklas. Kai žmogus gyvena klausydamas Dievo, Jo palaima lydi žmogų. Ko kito galėtume šiandien melsti sau ir Lietuvai, jei ne Dievo palaimos, kylančios iš to ryšio, kuris tarsi vaivorykštės juosta jungia su Juo?

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas VIRBALAS

Homilija pamaldose Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje minint Vasario 16-ąją

© 2017 „XXI amžius“