2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežiaus žinia Gavėniai

„Gavėnia – nauja pradžia, kelias, vedantis į patikimą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Gavėnios metas – garsiai skambantis kvietimas atsiversti: krikščionis kviečiamas sugrįžti visa širdimi pas Dievą, nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, brandinti draugystę su Viešpačiu“. Šiais žodžiais prasideda popiežiaus Pranciškaus žinia šių metų Gavėniai. Gavėnia – tinkamas metas atidaryti duris stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą. Popiežius Pranciškus savo žinioje primena apaštalo Pauliaus įspėjimą: „Visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6,10). Pinigas gali užvaldyti žmogų, tapti stabu. Užuot buvęs įrankiu, kuriuo naudojamės, darydami gera ir liudydami solidarumą su kitais žmonėmis, pinigas gali mus ir visą pasaulį pajungti egoizmo logikai, kurioje nelieka vietos meilei ir kuri kenkia taikai. Meilė pinigui ir godumas kursto tuštybę. Turtuolis rūpinasi savo išore, puikuojasi prieš kitus tuo, ko kiti negali sau leisti. Tačiau iš tiesų jis šitaip tik dangsto savo vidinę tuštumą. Jo gyvenimas – tik rūpinimasis išore, tik tuo, kas paviršutiniška ir neesminga. Dar žemesnis sugedimo laiptelis yra išdidumas. Turtuolis dėvi prabangius rūbus tarsi būtų karalius, jo laikysena – kaip dievybės, nors iš tiesų jis yra paprastas mirtingasis. Matydami šį veikėją, – sakė Popiežius, – suprantame, kodėl Evangelija taip kategoriškai smerkia meilę pinigui“. Evangelijos palyginimas apie turtuolį ir vargšą Lozorių mums padeda gerai pasiruošti artėjančioms Velykoms. Pelenų trečiadienio liturgija mus kviečia išgyventi panašią patirtį, kokią dramatiškai teko išgyventi turtuoliui. Kunigas, užberdamas pelenų ant galvos, kartoja žodžius: „Atsimink, kad dulkė esi ir dulke virsi“. Turtuolis ir vargšas miršta ir pagrindinė palyginimo veiksmo dalis vyksta po mirties. Abu veikėjai staiga supranta „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7). Gavėnia yra tinkamas metas atsinaujinti sutinkant gyvąjį Kristų jo Žodyje, sakramentuose ir kitame žmoguje“, – sako Pranciškus. Šventoji Dvasia teveda mus tikro atsivertimo keliu, kad atrastume Dievo Žodžio dovaną, kad atsikratytume mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume Kristui, kuris yra stokojančiuose broliuose.

Kovo 5-oji – Maldos už lietuvius pasaulyje diena

Brangūs lietuviai, jau ketvirtą kartą pirmąjį kovo sekmadienį kartu melsimės už lietuvius visame pasaulyje. Jūs, lietuviai, pasklidę po visą pasaulį, esate svarbi ir labai reikalinga Lietuvos dalis.

Kviesdamas melstis vieniems už kitus, noriu atkreipti Jūsų dėmesį į garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kurio metus šiemet paskelbė Lietuvos vyskupai. Praėjusio amžiaus kankinys arkivyskupas Teofilius gerai pažinojo Lietuvos vaikų visame pasaulyje dalią ir rūpesčius. Tris kartus kalintas sovietiniuose kalėjimuose, persekiotas ir tremtas kunigas rūpinosi su juo esančiais žmonėmis, sielų gerove. Dvasininkas tarnavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Rusijoje, kur stengėsi atsiliepti žmonėms ta kalba, kuria jie kalba. Tapęs vyskupu aplankė lietuvių parapijas JAV, liudydamas giliausią pasitikėjimą Viešpačiu, ir jį išlaikė didžiausių kančių metu kalėjimuose. Vėliau vyskupas vėl buvo įkalintas. Susitikimuose su lietuviais JAV vyskupas Teofilius kvietė neapleisti bažnyčios ir dažnai artintis prie Sakramentų, tam ruošti vaikus, išlaikyti savo tautybę ir rūpintis tautos reikalais. Vyskupas daug kalbėjo apie lietuviškų mokyklų ir šeimos svarbą išeivijoje. Tad kviečiu visus melstis, kad kuo daugiau lietuvių, pasklidusių po pasaulį, pažintų Dievą, puoselėtų meilę Lietuvai savo darbais ir veiksmais, kurtų šeimas ir jose perduotų vaikams meilę Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai.

Seserys benediktinės kviečia į Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčioje Kaune

Garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, sugrįžęs į Lietuvą, nuo 1936 iki 1943 metų tarnavo Kauno arkivyskupijoje. Tuomečio Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko pavedimu vysk. T. Matulionis vizitavo parapijas (Kėdainių, Krakių, Žeimių, Veliuonos, Skirsnemunės ir kitas), buvo Kauno arkivyskupijos tribunolo oficiolas, Lietuvos Respublikos kariuomenės kapelionas. Arkivyskupas Teofilius kėlė mintį apie Šiluvos šventovės atnaujinimą įrengiant čia sakralią aikštę. Jis dalyvavo Lietuvos I Eucharistiniame kongrese, šventinant kertinį Kristaus Prisikėlimo bažnyčios akmenį, kartu su kitais dvasininkais pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį planuota įdėti į altorių pastatytoje tautos šventovėje. Jo dėka Švč. Jėzaus Širdies titulas suteiktas Šančių bažnyčiai. Kauno arkivyskupo J. Skvirecko paskyrimu 1936 metais tapęs Kauno seserų benediktinių kapelionu, svajojo Šv. Mikalojaus bažnyčią paversti Švenčiausiojo Sakramento adoracijos šventove, kurioje nuolat būtų meldžiamasi už Tėvynę Lietuvą ir jos žmones. Čia jis įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. Prisimindamos šią iniciatyvą, Kauno seserys benediktinės, minint arkivyskupo T. Matulionio metus, kviečia tikinčiuosius į Švč. Sakramento adoraciją už Lietuvą. Ji rengiama pirmąjį kiekvieno mėnesio pirmadienį 20 val. Šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnyčioje (Kauno senamiestyje, Benediktinių g. 8). Be to, šioje bažnyčioje Švč. Sakramento adoracija vyksta ir kasdien nuo 9 iki 18 val. bei sekmadieniais 11.40–18 val.

Kalbėkime apie tikrąsias smurto priežastis

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas „Marijos radijo“ laidoje „Aktualijos“ kalbėjo apie smurtą mūsų visuomenėje, jo priežastis, šeimos vaidmenį ir atkreipė dėmesį, kad dažnai kaip pagrindinė smurto priežastis yra įvardijamas nesupratimas, kas yra smurtas, kylantis iš to, jog suaugę žmonės patys vaikystėje yra gavę lupti ir nesupranta, kodėl tai blogai. „Taip, tai – tiesa, kad žmonės, patyrę smurtą, patys dažnai smurtauja, – sakė arkivyskupas. – Bet per mažai kalbama apie kitus svarbius mūsų visuomenės faktorius, kurie lemia smurtavimo problemą. Vienas iš svarbiausių tokių faktorių yra girtuoklystė. Jei pažiūrėsime į šeimas, kuriose smurtaujama, labai dažnai šios šeimos turi problemų dėl alkoholio, narkotikų ar kitų priklausomybių. Dėl to žmogus nebegali savęs suvaldyti, drausminimas virsta smurtavimu – tėvai prieš vaikus ar tėvai vienas prieš kitą. To šaknys labai dažnai yra priklausomybė nuo alkoholio“.

Lietuvos valstybė priklauso Lietuvos žmonėms

Šiandien minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Vasario 16-ąją buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Žodis „Nepriklausomybė“ yra brangus kiekvienam lietuviui. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, lankydamasis Amerikoje, kalbėjo: „Dėkokite Aukščiausiajam už laimę gyventi laisvėje. Nes laisvės vertę gali pilnai įkainoti tik tas, kuriam teko būti nelaisvėje“. Ne iš pamokymų, o iš patirties Lietuvos žmonės žino laisvės kainą ir brangina bei didžiuojasi savo valstybės Nepriklausomybe.

Vertai brangindami Nepriklausomybę turime nepamiršti, kad ją skelbdami – ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją – mes taip pat paskelbėme ir Lietuvos priklausomybę. Paskelbėme, kad Lietuvos valstybė priklauso Lietuvos žmonėms – mes esame atsakingi už jos šiandieną ir už jos ateitį. Valstybė, kuri nepriklauso niekam, būtų beprasmė. Namai, kurie niekam nepriklauso, sugriūva. Brangindami Lietuvos Nepriklausomybę nuo kitų šalių valdymo, turime vienodai branginti jos priklausomybę nuo mūsų. Mes esame susaistyti su Lietuva atsakomybės ryšiais.

Žmogus ir laisvė

Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena, mūsų nacionalinė šventė. 1918 metais šią dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbiantis, kad atkuriama nepriklausoma, demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir ta valstybė atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Šiandien Vasario 16-oji mums siejasi ne tik su ryžtu atkurti Lietuvos valstybę, bet ir su slaptu šios dienos šventimu, su didžiuliu laisvės siekiu partizanų žeminėse, kalinių sielose, išeivių minėjimuose, visų dorų Lietuvos žmonių širdyse. Laisvės troškimas vedė daugelį žmonių. Daug jų žuvo, patyrė persekiojimų, kalėjimų, tremčių, represijų. Melsdamiesi juos visus prisimename. Laisvės troškimas suvienija. Juk laisvė pasiekiama ne sau, o Tėvynei, visiems jos žmonėms.

Dešimtoji Šv. Valentino diena KITAIP

Šv. Valentino dienos džiaugsmu su kauniečiais ir miesto svečiais, suvažiavusiais iš įvairių Lietuvos vietų, vasario 14-ąją dalijosi Kauno arkivyskupija, vėl pakvietusi į didžiausią Baltijos šalyse Kauno „Žalgirio“ areną. Įvairaus amžiaus žmonės, šeimos su vaikais ir, žinoma, daugiausia jaunimas pilnutėlėje arenoje su profesionalių muzikos atlikėjų, drąsių ir uždegančių tikėjimo liudijimų programa tą vakarą šventė ypatingą Šv. Valentino dieną KITAIP. Šiemet ji, pavadinta „Krisk į meilę“ (plg. tėvą jėzuitą P. Arupą (P. Arrupe)), buvo atšvęsta dešimtąjį kartą. Nuo 300 jaunų žmonių arkivyskupijos salėje per dešimtmetį šventė išaugo iki renginio, tūkstančius žiūrovų per porą valandų panardinančio į bendrystės džiaugsmo jūrą ir kalbinančio visiems suprantama – meilės – kalba.

„Tikėjimo ir Šviesos“  bendruomenių Šviesos šventė

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis su grupe Šviesos šventės dalyvių

Vasario 11-ąją su kauniečiais savo kasmetinės Šviesos šventės džiaugsmu pasidalijo „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės, jų bičiuliai (taip vadinami jų nariai – žmonės, turintys proto negalią), artimieji, vadovai, draugai (savanoriai) ir kapelionai – bemaž 200 dalyvių iš visos Lietuvos ir netgi Latvijos, kur ši bendruomenė kuriasi. Šventėje dalyvavo ir „Arkos“ bendruomenės Lietuvoje – iš Vilniaus „Betzata“ ir iš Kauno „Kauno arka“.

Gausiai susirinkę Kauno Arkikatedroje visi buvo pasveikinti kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Su bendruomenes lydinčiuoju kardinolu Eucharistiją drauge šventė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, „Tikėjimo ir Šviesos“ šalies kapelionas Tomašas Levickis OFM Conv., bendruomenių kapelionai kunigai Saulius Bužauskas, Erastas Murauskas, Ramūnas Mizgiris OFM. Kartu meldėsi Vilniaus bendruomenės draugas diakonas Arūnas Kalpakovas. Kardinolas atkreipė dėmesį, jog tądien minima Lurdo Mergelė Marija, o Pasaulinė ligonių diena primena Bažnyčiai misiją tarnauti ligoniams, kenčiantiems, silpnesniems broliams, gal išstumtiems į paribius, galbūt pažemintiems, tiems, kurių gal kartais nenorime matyti, į kuriuos galbūt žvelgiame nepatikliai, kurie mums gali atrodyti ne tokie patrauklūs. Homilijoje kardinolas sakė, jog Lurdas neįsivaizduojamas be ligonių, ir trumpai priminė jo istoriją – Mergelės Marijos apsireiškimą gausios ir vargingos šeimos mergaitei Bernadetai. Kaip gražiai šioji kalbasi su Marija, „gražiąja ponia“, kaip gražiai per šiuos paprastus pokalbius Marija perduoda jai prašymą melstis, atgailauti, sugrįžti į tikėjimo kelią! Lurdas, pasak kardinolo, susietas su vandeniu, kuris yra atgailos ir susitaikymo simbolis. Lurdas padeda žmonėms sustiprinti tikėjimą, priimti savo negalias.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės – birželio 25-ąją

Arkiv. Teofilius Matulionis

Su džiaugsmu pranešame, kad Šventasis Tėvas Pranciškus paskyrė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – datą. Iškilmės vyks 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje. Apeigoms vadovauti popiežius Pranciškus siunčia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą (Angelo Amato) SDB. Tai – išskirtinis istorinis įvykis, nes skelbimo palaimintuoju apeigos Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Beatifikacija – skelbimas palaimintuoju – yra ne tik asmens dorybių pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas. Juk kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai mums tampa spindinčiais Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais.

35 metai Plokščiuose

Kun. Antanas Urbanavičius džiaugėsi jam visų parodytu dėmesiu

Vasario 19-ąją į šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje atėjo daugiau žmonių negu eilinį sekmadienį. Įvykis buvo neeilinis – prie altoriaus atėjo trys kunigai. Šv. Mišių aukai vadovavo 1982–2016 metais šioje parapijoje klebonavęs, o dabar altaristas kun. Antanas Urbanavičius, koncelebravo dabartinis klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius ir iš šios parapijos Voniškių kaimo kilęs Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Artūras Sederevičius SJ. Įžangoje kun. A. Urbanavičius sakė šiose šv. Mišiose melsiąsis ne tik už parapijiečius, bet ir už save, dėkodamas už 70 savo gyvenimo metų, iš kurių pusę – 35-erius – praleido Plokščiuose, ir dėkodamas Dievui už tai, ką šioje parapijoje pavyko gero nuveikti, bei prašydamas gailestingumo už tai, kad gerų darbų nepadarė daugiau, nors galbūt galėjo padaryti. Be to, kunigai irgi esą žmonės, todėl ir jie padaro klaidų – taigi už jas irgi turime prašyti Dievo gailestingumo. Kunigas Antanas homilijoje teigė, kad pasaulis pilnas nuodėmių, jos tampa vis labiau paslėptos, ne visiems pastebimos. Vis dėlto, nors ir nesame šventi, bet vieni turi gerą valią, o kiti jos neturi. Čia kunigas priminė Vasario 16-osios Akto signatarus, kurie buvo skirtingų pažiūrų, bet turėjo gerą valią ir vieningai sutarė dėl Nepriklausomybės. Pasak kunigo, mūsų gyvenimas būtų daug geresnis, jei turėtume gerą valią ir gyventume santarvėje. „Matome, kad pasaulio valdovai gudrauja, siekia sukaupti kuo daugiau turto ir atrodyti turintys teisę valdyti. Bet juk koks turtingas bebūtum, to turto į aną pasaulį nenusineši“, – homilijoje sakė kun. A. Urbanavičius. Tos dienos Evangelijoje sakyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 38–48). Taigi šio pasaulio išmintis skiriasi nuo dieviškojo pasaulio išminties. Meilė priešams yra kelias į tokį gyvenimą, kur visai nebus priešų. Evangelijoje sakyta: „Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį ir dantis už dantį“. O aš jums sakau: „Nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“. Todėl kunigas Antanas, prisiminęs vaikystę, kai jam atrodė, jog pasaulis gražus ir visi žmonės geri, kaip kalba Evangelija, dabar gali pasakyti, kad pasaulis klastingas, o žmonių yra visokių, geram žmogui labai sunku nepalūžti, nepasiduoti blogųjų įtakai. Kunigas linkėjo parapijiečiams nepalūžti.

Mirė Airijos kardinolas

Kardinolas Desmondas Konelas

Vasario 21 dieną Airijoje mirė kard. Desmondas Konelas (Desmond Connell), buvęs Dublino arkivyskupas. Jis buvo gimęs 1926 m. kovo 24 d. Airijoje, Dublino arkivyskupijoje. Baigęs vidurinę mokyklą Airijos sostinėje, įstojo į kunigų seminariją ir pradėjo studijas Dublino universitete. Kunigo šventimai jam suteikti 1951 metais. Paskui tęsė studijas Liuveno katalikų universitete, jas užbaigė filosofijos doktoratu. Grįžęs į Airiją dėstė Dublino universitete ir tarnavo kapelionu moterų klauzūros vienuolynuose. 1988 m. sausio 21 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Dublino arkivyskupu, o 2001 metų konsistorijoje – kardinolu. Kaip Airijos Bažnyčios atstovas dalyvavo keliose Vyskupų Sinodo sesijose. 2004 metais, būdamas jau 78 metų, pasitraukė iš Dublino arkivyskupijos ganytojo pareigų, tačiau 2005 metais dar dalyvavo konklavoje, išrinkusioje popiežių Benediktą XVI.