Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. kovo 3 d., Nr. 5 (272)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

35 metai Plokščiuose

Kun. Antanas Urbanavičius džiaugėsi
jam visų parodytu dėmesiu

Parapijiečiai ir svečiai
gieda padėkos maldą

Kun. Antanas Urbanavičius
ir kun. Artūras Sederevičius SJ

Klebonas kun. Vytautas
Antanas Matusevičius

Plokščių seniūnijos vardu sveikina
Rimanta Šukienė ir Ingrida Bendikienė

Vasario 19-ąją į šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje atėjo daugiau žmonių negu eilinį sekmadienį. Įvykis buvo neeilinis – prie altoriaus atėjo trys kunigai. Šv. Mišių aukai vadovavo 1982–2016 metais šioje parapijoje klebonavęs, o dabar altaristas kun. Antanas Urbanavičius, koncelebravo dabartinis klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius ir iš šios parapijos Voniškių kaimo kilęs Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Artūras Sederevičius SJ. Įžangoje kun. A. Urbanavičius sakė šiose šv. Mišiose melsiąsis ne tik už parapijiečius, bet ir už save, dėkodamas už 70 savo gyvenimo metų, iš kurių pusę – 35-erius – praleido Plokščiuose, ir dėkodamas Dievui už tai, ką šioje parapijoje pavyko gero nuveikti, bei prašydamas gailestingumo už tai, kad gerų darbų nepadarė daugiau, nors galbūt galėjo padaryti. Be to, kunigai irgi esą žmonės, todėl ir jie padaro klaidų – taigi už jas irgi turime prašyti Dievo gailestingumo. Kunigas Antanas homilijoje teigė, kad pasaulis pilnas nuodėmių, jos tampa vis labiau paslėptos, ne visiems pastebimos. Vis dėlto, nors ir nesame šventi, bet vieni turi gerą valią, o kiti jos neturi. Čia kunigas priminė Vasario 16-osios Akto signatarus, kurie buvo skirtingų pažiūrų, bet turėjo gerą valią ir vieningai sutarė dėl Nepriklausomybės. Pasak kunigo, mūsų gyvenimas būtų daug geresnis, jei turėtume gerą valią ir gyventume santarvėje. „Matome, kad pasaulio valdovai gudrauja, siekia sukaupti kuo daugiau turto ir atrodyti turintys teisę valdyti. Bet juk koks turtingas bebūtum, to turto į aną pasaulį nenusineši“, – homilijoje sakė kun. A. Urbanavičius. Tos dienos Evangelijoje sakyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 38–48). Taigi šio pasaulio išmintis skiriasi nuo dieviškojo pasaulio išminties. Meilė priešams yra kelias į tokį gyvenimą, kur visai nebus priešų. Evangelijoje sakyta: „Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį ir dantis už dantį“. O aš jums sakau: „Nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“. Todėl kunigas Antanas, prisiminęs vaikystę, kai jam atrodė, jog pasaulis gražus ir visi žmonės geri, kaip kalba Evangelija, dabar gali pasakyti, kad pasaulis klastingas, o žmonių yra visokių, geram žmogui labai sunku nepalūžti, nepasiduoti blogųjų įtakai. Kunigas linkėjo parapijiečiams nepalūžti.

Po šv. Mišių bažnyčioje sveikinimą kunigui Antanui pradėjo Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos mokytoja Sandra Juškaitė. Ji kreipėsi kraštietės Vilmos Isevičiūtės-Grigonienės Plokščiams skirto eilėraščio „Palytėjimai“ posmais: „Sugerkit, akys, / aukštą ryto dangų, / prie žemės prismeigtą bažnyčios bokštu, / kai pasistiebęs – / tarsi lauktų ir žvalgytųs, / ar garlaiviu tik niekas neatplaukia, / jis varpo dūžiais Dievo skverno griebias. / Sugerkit, akys, / kelią tą – / nuo kalno – / kurs tekinas panemuniais nubėga, / paskui ir vėl – / su kaimo moterėlėm – / Šventaduobėn, / ar tyliai pasimelsti – / lėtai lėtai bažnyčios linkui kopia. / Sugerkit, kojos, / akmenėlių vėsą, / kai Vaiguva, / ištroškusi per sausrą, / visai nuoga, / padžiovus pievoj suknią, / galvos netekusi į Nemuną įpuola / ir jo glėby nurimsta palaimingai. // Sugerkit, rankos, / motinų švelnumą, / lankoj pražydusių ramunių šilką, / žmonių kančias, / į akmenis sudėtas, / kad niekad jau – / kad niekad – / jos negrįžtų, / o širdyse netrūktų meilei vietos. // Sugerkit, širdys, / praeitį – lyg maldą – / kad ne muziejuose, / į staltieses įausta, / o kožną dieną – / su visais – / prie stalo – / kaip buvo mums Kudirkos prisakyta – / garbingoj vietoj išdidi sėdėtų“. Plokštiečiai puikiai suprato, ką autorė išsakė šiuose žodžiuose. Kunigas Antanas irgi per tris dešimtmečius Plokščiuose keliais ir takeliais, kalneliais, slėniais abipus Vaiguvos, kur kadaise lankydavosi Vincas Kudirka, ir Nemuno pakrante išvaikščiojęs, puikiai pažįsta savo parapijiečius, žino apie jų džiaugsmus ir vargus, puikiai supranta, kuris jam pačiam prireikus padės, kuo galima pasitikėti, o kuris gali apgauti. Labiausiai parapijiečius žavėjo kunigo paprastumas, mokėjimas su kiekvienu pasikalbėti. Be to, jis nebuvo brangininkas, niekada nesakydavo, kiek reikia aukoti už patarnavimus, galbūt todėl pas jį dažnai net iš toliau atvykusieji užsisakydavo šv. Mišias už mirusius.

Šiltus žodžius buvusiam klebonui išsakė mokiniai Austėja Urbonavičiūtė ir Milda Masaitytė, o vieną dainą, grodami smuiku ir akordeonu, kunigui skyrė Modesta Domeikaitė ir Remigijus Poderis iš Zyplių dvaro kapelos. Mokytoja S. Juškaitė priminė, kad kun. Antanas Urbanavičius gimė 1947 m. vasario 18 d. Riečių parapijos Grinkiškių kaime, Simno apylinkėje, Alytaus ir Marijampolės rajonų sankirtoje, prie Žuvinto ežero pelkių. Turėjo du brolius (vienas mirė būdamas 7 metų, kitas – nesulaukęs nė 50-ies). Baigęs Verebiejų (Alytaus r.) septynmetę mokyklą, mokėsi Alytaus 1-ojoje vidurinėje, o kartu – ir Vaikų muzikos mokykloje. Ten išmoko groti akordeonu. Dažnai lankydavosi Simno bažnyčioje, kur klebonavo kun. Juozas Žemaitis (dabar – Vilkaviškio vyskupas emeritas). Jo pavyzdžio paskatintas pasirinko kunigystę, todėl baigęs vidurinę pirmiausia tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs įstojo į Kauno kunigų seminariją, o ją baigęs 1973 m. balandžio 17 d. vyskupo Juozo Matulaičio-Labuko buvo įšventintas kunigu. Drauge įšventintas ir dabartinis Raguvos bei Traupio klebonas kan. Juozas Janulis, Dieveniškių klebonas kun. Domas Valančauskas, Baltarusijoje dirbantis kun. Kazimieras Mindaugas Žilys ir Nasrėnų senelių namuose gyvenantis kun. Klemensas Puidokas. Šeštasis tą pačią dieną įšventintas kun. Jonas Algirdas Narušis mirė 2000 m. vasario 5 d. Kunigystės pradžioje kun. A. Urbanavičius vikaravo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Šiaulių Šv. Jurgio ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus (dabar – Katedra), Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiose. Į Plokščius kun. A. Urbanavičius buvo paskirtas 1982 m. gegužės 28 d., pakeitęs 10 metų čia klebonavusį politinį kalinį kun. Juozą Frainą SDB (1911 04 25–1939 07 02–1987 02 14), bet radęs altaristą, dar anksčiau čia klebonavusį iš šios parapijos kilusį irgi politinį kalinį kun. Juozą Adomaitį (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03). Su juo drauge gyveno dar metus iki šio mirties.

Aplink kunigai vis keitėsi, bet kun. A. Urbanavičius klebonavo čia 34 metus ir tik pernai, 2016-ųjų vasarą, dėl pašlijusios sveikatos liko tik šios parapijos altaristu. Kunigas vis juokauja, kad tiek metų Plokščiuose išbuvo todėl, kad čia dirbdamas nepadarė didesnių klaidų, taigi nebuvo priežasties iškelti. Galbūt įrašai parapijos knygose paliudytų, kiek kunigas pakrikštijo, sutuokė, palaidojo ne vien parapijiečių, bet ir atvykusių į tėviškę ar amžinam poilsiui parvežtų iš kitur. Gaila, kad šiais laikais tenka laidoti jau ir Nepriklausomos Lietuvos emigrantus... Jau pakrikštytųjų vaikai ateina krikštyti savo vaikus, atsiveda į bažnyčią ruoštis pirmajai išpažinčiai ar Komunijai. Tarybų valdžios metais pakrikštyti ar susituokti į šią nuošalesnę vietą atvykdavo žmonių ir iš kitur. Gaila, kad tuštėja parapijos kaimai, išmirė ir keli kaimynai, į jų namus vaikai retai beparvyksta. O kiek parapijoje tuščių sodybų!? Daugelyje jų klebonavimo Plokščiuose pradžioje virė gyvenimas, čia gyvenę žmonės sekmadieniais būdavo bažnyčioje. Taigi ir dėl jų netekties bažnyčia sekmadieniais jau gerokai tuštesnė, o pradžioje po dvejas šv. Mišias būdavo. Per didžiuosius Porciunkulės atlaidus Bažnyčios gatve iki Šventaduobės žmonės eidavo nenutrūkstamu srautu, visose šv. Mišiose būdavo pilna bažnyčia, o per Sumą – ir šventorius. Dabar jau gerokai mažiau susirenka. Bet parapija gyva, gal energingas naujasis klebonas padarys kažką naujo, kas atves į bažnyčią ir atvėsusius žmones. Beje, kiekvienam klebonui džiaugsmas, kai iš jo parapijos kas nors pasirenka kunigystę. Paskutinės Primicijos Plokščių bažnyčioje buvo 1996 m. balandžio 14-ąją – jas aukojo minėtasis kun. A. Sederevičius. Iš šios parapijos yra dar kilę kunigai: iš Vaiguviškių – dr. Jonas Matusas (1899 10 26–1924 08 31–1962 06 26), iš Pašilių – jau minėtasis buvęs klebonas Juozas Adomaitis, iš Jotyškių – Jonas Sprainaitis (1912–1940 09 15–1976 08 16).

Kun. A. Urbanavičius 1990–2005 metais dar aptarnavo ir Sutkų parapiją, rūpinosi tęsti prieš karą pradėtos Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčios statybą. Kiek leidžia jėgos, ir toliau patarnauja parapijiečiams bei svečiams.

Kun. A. Urbanavičių su 70-mečiu sveikino bažnyčios choro vardu Tomas Striūpaitis (jis kartu su gimtadieniu pasveikino ir ilgametę vargonininkę Stasę Piliutienę), „Carito“ vardu Gražina Kazarian ir Nijolė Mikuckienė, seniūnijos vardu Ingrida Bendikienė ir Rimanta Šukienė, Panemunių ambulatorijos vardu Genovaitė Duobienė ir Lina Rimkūnaitė, Plokščių seniūnijos bendruomenių vardu Tautvydas Šukys ir Renata Bastienė, Bizierių krašto žmonių vardu Briedžių bendruomenės atstovės Dalija Černeckienė ir Asta Grigaitienė, Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Nijolė Bitinienė. Rajono savivaldybės sveikinimą ir padėką už 35 darbo metus Plokščiuose ir Sutkuose bei angelo statulą įteikė laikinai savivaldybės mero pareigas einantis savivaldybės tarybos narys Juozas Puodžiukaitis ir mero pavaduotojas Edgaras Pilypaitis (šv. Mišiose grojęs vargonais ir giedojęs). Pabaigoje klebonas kun. V. A. Matusevičius kunigui Antanui dėkojo už tai, kad jis kadaise, kai Viešpats pakvietė, pasirinko kunigystę. „Apie kunigus dažnai girdime tik bloga, juos vis kritikuoja, dažnai nepelnytai. O mes šiandien pamatėme nuoširdžiai išreikštą pagarbą ilgamečiam savo klebonui. Dėkoju, kad jam tokią gražią šventę suorganizavote, daug gėlių, dovanėlių ir žodžių jam padovanojote. Jie nepasimirš“, – sakė klebonas ir pakvietė visiems atsistojus pagiedoti padėkos maldą. „Iš tiesų jaučiau Dievo pašaukimą ir į jį atsiliepiau, bet stodamas į seminariją protestavau prieš tų laikų ateizmą“, – sakė kunigas Antanas. Šiltas bendravimas su parapijiečiais baigtas agape klebonijoje. Daug dėmesio ruošiant šventę ir visiems susirinkusiesiems parodė Pastoracinės tarybos ir „Carito“ nariai.

Beje, išvakarėse, jo gimtadienio dieną, kun. A. Urbanavičių pasveikino būrelis jo bendraklasių, visi kartu su seserimis vienuolėmis pasimeldė už mirusius bendraklasius ir buvusius mokytojus. Pagarbą ilgamečiam klebonui parodė Plokščių ir Voniškių žemės ūkio bendrovių vadovai Martynas Miliūnas ir Henrikas Braškys bei buvęs Plokščių bendrovės vadovas Vytautas Bitinas.

Romas BACEVIČIUS

Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija