Popiežiaus kelionė po Italiją

Popiežius Pranciškus atvyksta aukoti šv. Mišių į Monzos parką

Milane

Popiežius Pranciškus kovo 25-osios, šeštadienio, ryte atvyko į Milaną ir kelionę į miesto centrą pradėjo nuo pakraščių. Pirmasis jo sustojimas buvo vadinamųjų „Baltųjų namų“, netoli Linate oro uosto esantis priemiesčio kvartalas. Skirtingai nuo puošnaus ir rūmais nusėto Milano centro čia buvo galima pamatyti ekonominės statybos daugiaaukščius su nušiurusiais fasadais. Dauguma gyventojų negali pasigirti didesniu uždarbiu, į kvartalą keliasi ieškantys pigesnio pragyvenimo italai, migrantai, tarp kurių nemažai musulmonų, romų. Kvartale aktyviai veikia „Carito“ savanoriai, nes darbo jiems netrūksta. Atviras popiežiaus Pranciškaus automobilis važiavo kvartalo gatvėmis, Šventasis Tėvas sveikino gausiai susirinkusius kvartalo gyventojus, kelis kartus išlipo iš automobilio, sveikinosi, laimino, užėjo į vieną butą. Kvartale buvo įrengta nedidelė scena, iš kurios įvairių grupių ir institucijų atstovai tarė sveikinimo žodžius, pasidalijo mintimis, maldos žodžiais, ant jos vėliau buvo pakviestas ir popiežius Pranciškus. „Dėkoju už jūsų priėmimą, tokį šiltą! Jūs mane pasitikote prie Milano vartų, man didelė dovana įžengti į miestą, sutikti šeimas, bendruomenę“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis kalbėjo apie dvi dovanas, kurios jam buvo įteiktos, – viename kvartalo socialiniame centre nuaustą ir išsiuvinėtą kunigišką juostą stulą ir milanietišką Dievo Motinos atvaizdėlį. „Nenupirkote šios stulos jau pabaigtos, ji buvo sukurta čia, nuausta kai kurių iš jūsų rankų darbu. Tai ją padaro daug vertingesnę ir primena, kad kunigas krikščionis yra išrenkamas tautos ir tarnauja tautai. Mano kunigystė kaip ir jūsų klebono ir kitų čia dirbančių kunigų yra Kristaus dovana, bet yra „nuausta“ jūsų, žmonių, jūsų tikėjimo, nuovargio, maldų, ašarų. Tai matau stulos ženkle. Kunigystė yra Kristaus dovana, bet „nuausta“ jūsų, tai matau šiame simbolyje“, – sakė Šventasis Tėvas. Atsisveikindamas su „Baltųjų namų“ kvartalo gyventojais jis paprašė melstis už jį ir pakvietė kartu sukalbėti „Sveika, Marija“ maldą. Paskui Popiežius susitiko su vieno didžiausių Italijoje Milano „San Vitorre“ kalėjimo kaliniais, su jais papietavo.

Kita jo stotelė buvo Milano širdis – garsioji katedra, vienas iš Italijos ir visos krikščioniškosios Europos simbolių. Čia jis susitiko su Milano arkivyskupijos kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis, nuolatiniais diakonais.

Po bendros Švenčiausiojo Sakramento adoracijos ir šv. Karolio Boromiejaus pagerbimo popiežius Pranciškus pasidalijo mintimis su maždaug keturiais tūkstančiais klausytojų, atsakė į klausimus.

Tiesa, kad išgyvename svarbius epochos pokyčius, tačiau nereikia to bijoti: reikia stengtis būti „gyvais ženklais“, pavieniui ir bendruomeniškai žvelgti atviromis akimis ir širdimis, nepaverčiant tikėjimo ideologija. Bažnyčia yra vieninga neneigdama skirtingumo ir turi atskleisti evangelizavimo džiaugsmą. Krikščioniškas tikėjimas turi persmelkti žmogiškus procesus, tačiau juose neištirpti. Labai svarbu praktikuoti ir ypač jaunimą išmokyti atsirinkti, nes dabartinė pertekliaus kultūra skatina nuolatinei kaitai, tačiau joje nėra gylio.

Popiežius Pranciškus kovo 25-osios, šeštadienio, popietę Monzos parke, dalyvaujant maždaug milijonui žmonių, su Milano arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomene šventė Viešpaties Apreiškimo iškilmės šv. Mišias. Eucharistiją Popiežius aukojo pagal ambrazietiškas vietos Bažnyčios apeigas. Jono Krikštytojo apreiškimas įvyko šventykloje. Jėzaus Apreiškimas – tolimoje Galilėjos vietoje, periferiniame ir ne kokios reputacijos mieste, anonimiškame vienos jaunuolės, vardu Marija, name. Pasak Šventojo Tėvo, tai – reikšminga priešprieša, mums skelbianti, kad naujoji Dievo šventykla, naujasis Dievo susitikimas su savo tauta įvyks ten, kur paprastai nelaukiame: paribiuose, periferijoje. Dievas pats nusprendžia būti su mumis taip, kaip su Marija, jis ateina į mūsų namus, į mūsų kasdienes kovas, kupinas baimės ir troškimų. Ir būtent mūsų miestuose, mūsų mokyklose ir universitetuose, aikštėse ir ligoninėse įgyvendina patį gražiausią apreiškimą, kokio tik galime laukti. Kaip tada, taip šiandien, Dievas ieško sąjungininkų, ieško tikinčių vyrų ir moterų, menančių praeitį, kurie jaustųsi kaip jo tautos dalis, kad bendradarbiautų su Šventąja Dvasia. Dievas ir šiandien eina mūsų miestų gatvėmis, jis veržiasi į kiekvieną vietą, kad surastų širdžių, gebančių išgirsti jo kvietimą, ir jį paverstų kūnu čia ir dabar. Dievas ir šiandien ieško širdžių kaip Marijos, gebančių tikėti net visai neįprastomis sąlygomis. Viešpats teišaugina mumyse šį tikėjimą ir šią viltį.

Nuo žemės drebėjimo nukentėjusiame regione

Balandžio 2 dieną, sekmadienį, popiežius Pranciškus lankėsi šiaurinės Italijos Emilijos Romanijos regione. Vizitas prasidėjo Karpio miestelyje 9.30 val. Atskridęs iš Romos straigtasparniu Popiežius į miestelį atvažiavo papamobiliu, pakelyje sveikinamas džiugios minios, lydėjusios Šventąjį Tėvą iki pat Karpio centrinės Kankinių aikštės, kurioje jis aukojo penktojo Gavėnios sekmadienio šv. Mišias su visais regiono vyskupais. Pagrindinis vizito tikslas į Karpį ir gretimą Mirandolos miestelį po pietų buvo aplankyti žemės drebėjimo prieš penkerius metus stipriai nuniokotas vietoves. Nors jau daug atlikta, šalinant stichijos pasekmes, jos akivaizdžios. Karpio katedrą prieš savaitę šventino popiežiaus Valstybės sekretorius, kardinolas Pietras Parolinas ( Pietro Parolin), o Mirandolos katedra tebėra tvarkoma ir todėl uždaryta.

Popiežius lankėsi Karpyje savo pirmtako pėdomis: Benediktas XVI aplankė Karpio vyskupiją 2012 metais tuoj po žemės drebėjimo. Popiežius ragino tikinčiuosius nebijoti būti Jėzaus prikeliamus taip, kaip Jėzaus pašauktas jo bičiulis Lozorius, kurio mirties žinia pribloškė ir giliai nuliūdino Jėzų. „Prie Lozoriaus kapo įvyko ypatingas susitikimas, kartu ir susipriešinimas. Esame prislėgti gilaus nusivylimo, žemiško gyvenimo trapumo, paženklinto mirties baimės, kartais suklumpame, išgyvename vidinę tamsą, kuri gali atrodyti neįveikiama. Iš vienos pusės – kapas, žlugimas, tačiau iš kitos – viltis, kuri nugali mirtį ir blogį, kuri turi vardą. Vilties vardas yra Jėzus! Jis neatneša šiek tiek gerovės ar būdą, kaip prailginti gyvenimą, bet paskelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Todėl jis tvirtai ištarė: „Nuriskite akmenį!“ ir galingu balsu sušuko Lozoriui: „Išeik!“ (Jn 11, 43). Brangūs broliai ir seserys, ir mes esame kviečiami rinktis, kurioje pusėje būti, kapo pusėje, ar Jėzaus pusėje, vieni užsidaro liūdesyje, kiti atsiveria vilčiai. Kai kas lieka gyvenimo griuvėsių spąstuose, o kiti su Dievo pagalba keliasi iš griuvėsių ir kantriai atkuria viltį. Jėzus nori atverti gyvenimo kelią, kuriame laukia susitikimas su Juo. Su Jėzumi džiaugsmas apsigyvena širdyje, atgimsta viltis, skausmas pavirsta ramybe, baimė – pasitikėjimu, išbandymas – meilės auka. Ir šiandien Jėzus mums sako: „Nuriskite akmenį!“ Kad ir kokia būtų praeitis, sunki nuodėmė ar didelė gėda, niekuomet neužtverkime kelio Viešpačiui ateiti. Nuriskime nuo savęs tą akmenį, kuris neleidžia jam įeiti. Dabar tinkamas metas pašalinti mūsų nuodėmes, mūsų prieraišumą pasaulio tuštybėms, pasididžiavimą, kuris užblokuoja sielą, tarpusavio priešiškumą, šeimose... Dabar tinkamas metas pašalinti visus šiuos dalykus“.

Po pietų Karpio vyskupijos kunigų seminarijos koplyčioje įvyko popiežiaus Pranciškaus susitikimas su vietos kunigais. Popiežius bendravo su kunigais, atsakinėjo į jų klausimus. Paskui Šventasis Tėvas apsilankė gretimame Mirandolos miestelyje, kurio katedra irgi nukentėjo nuo žemės drebėjimo, tačiau skirtingai negu Karpyje Mirandolos katedroje dar neaukojamos Mišios. Prie restauruojamos katedros popiežius Pranciškus susitiko su nuo žemės drebėjimo prieš penkerius metus nukentėjusiais žmonėmis. Užbaigdamas vienos dienos vizitą, popiežius Pranciškus padėjo gėlių prie paminklo, pastatyto 2012 metų žemės drebėjimo aukoms atminti.

Pagal Vatikano radiją

© 2017 „XXI amžius“