2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežiaus kelionė po Italiją

Popiežius Pranciškus atvyksta aukoti šv. Mišių į Monzos parką

Milane

Popiežius Pranciškus kovo 25-osios, šeštadienio, ryte atvyko į Milaną ir kelionę į miesto centrą pradėjo nuo pakraščių. Pirmasis jo sustojimas buvo vadinamųjų „Baltųjų namų“, netoli Linate oro uosto esantis priemiesčio kvartalas. Skirtingai nuo puošnaus ir rūmais nusėto Milano centro čia buvo galima pamatyti ekonominės statybos daugiaaukščius su nušiurusiais fasadais. Dauguma gyventojų negali pasigirti didesniu uždarbiu, į kvartalą keliasi ieškantys pigesnio pragyvenimo italai, migrantai, tarp kurių nemažai musulmonų, romų. Kvartale aktyviai veikia „Carito“ savanoriai, nes darbo jiems netrūksta. Atviras popiežiaus Pranciškaus automobilis važiavo kvartalo gatvėmis, Šventasis Tėvas sveikino gausiai susirinkusius kvartalo gyventojus, kelis kartus išlipo iš automobilio, sveikinosi, laimino, užėjo į vieną butą. Kvartale buvo įrengta nedidelė scena, iš kurios įvairių grupių ir institucijų atstovai tarė sveikinimo žodžius, pasidalijo mintimis, maldos žodžiais, ant jos vėliau buvo pakviestas ir popiežius Pranciškus. „Dėkoju už jūsų priėmimą, tokį šiltą! Jūs mane pasitikote prie Milano vartų, man didelė dovana įžengti į miestą, sutikti šeimas, bendruomenę“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis kalbėjo apie dvi dovanas, kurios jam buvo įteiktos, – viename kvartalo socialiniame centre nuaustą ir išsiuvinėtą kunigišką juostą stulą ir milanietišką Dievo Motinos atvaizdėlį. „Nenupirkote šios stulos jau pabaigtos, ji buvo sukurta čia, nuausta kai kurių iš jūsų rankų darbu. Tai ją padaro daug vertingesnę ir primena, kad kunigas krikščionis yra išrenkamas tautos ir tarnauja tautai. Mano kunigystė kaip ir jūsų klebono ir kitų čia dirbančių kunigų yra Kristaus dovana, bet yra „nuausta“ jūsų, žmonių, jūsų tikėjimo, nuovargio, maldų, ašarų. Tai matau stulos ženkle. Kunigystė yra Kristaus dovana, bet „nuausta“ jūsų, tai matau šiame simbolyje“, – sakė Šventasis Tėvas. Atsisveikindamas su „Baltųjų namų“ kvartalo gyventojais jis paprašė melstis už jį ir pakvietė kartu sukalbėti „Sveika, Marija“ maldą. Paskui Popiežius susitiko su vieno didžiausių Italijoje Milano „San Vitorre“ kalėjimo kaliniais, su jais papietavo.

Jeruzalėje baigtas Šventojo Kristaus kapo restauravimas

„Tai – dovana ne tik Šventajai Žemei, bet visam pasauliui“, – sakė Jeruzalės stačiatikių patriarchas Teofolis III, apibendrindamas įvykį, kuris tos dienos rytą Šventojo Kapo bazilikoje subūrė tikinčiųjų minią, civilinę valdžią ir įvairių krikščionių bendruomenių atstovus. Ekumeninės pamaldos užbaigė pirmąją Jėzaus kapo pastato sutvirtinimo ir rekonstrukcijos darbų fazę. Darbai truko dešimt mėnesių, buvo vykdomi bendrai sutarus katalikų, graikų-stačiatikių ir armėnų katalikų bendruomenėms“, – praneša laikraštis „L‘Osservatore Romano“. Ekumeninėse pamaldose dalyvavo įvairių Bažnyčių atstovai: Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos vadovas kun. Frančeskas Patonas (Francesco Patton), Jeruzalės armėnų patriarchas Nurhanas Manugianas (Nourhan Manougian), Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus, Jeruzalės lotynų patriarchato apaštalinis administratorius arkivyskupas Pierbatistas Picabala (Pierbattista Pizzaballa) ir kiti. Apaštalinis delegatas Jeruzalėje ir Palestinoje arkivyskupas Džiuzepė Lacarotas (Giuseppe Lazzarotto) perskaitė Rytų Bažnyčių kongregacijos prefekto kardinolo Leonardo Sandrio (Leonardo Sandri), laišką, kuriame kardinolas pabrėžia, jog mirties kapas visai Bažnyčiai ir žmonijai tapo gyvenimo įsčiomis, šviesos, džiaugsmo, pergalės šaltiniu, kuris nušviečia milijonų piligrimų širdis ir kviečia gyventi su viltimi tarp daugybės skausmų.

Kovo 11-ąją minėjome Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šiandien „Katalike“ spausdiname Lietuvos arkivyskupų tą dieną aukotose šv. Mišiose pasakytas homilijas.

Būti Lietuvos ir pasaulio taikos sargybiniais

Kovo 11 dieną pasakytas pamokslas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje

Šiandien švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Negalima pamiršti, kaip Aukščiausiosios Tarybos salėje sovietinio herbo vietoje kilo Lietuvos Trispalvė. Tą momentą mes įsipareigojome Lietuvos valstybei. Tačiau šis įvykis buvo įmanomas tik todėl, kad Nepriklausomybę nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios savo rankomis atnešė daugybė jai įsipareigojusių žmonių. Ypač svarbi auka tų, kurie sovietmečiu ėmė Nepriklausomybę kaip savo naštą ir ją nešė, kad galėtų perduoti kitiems. Tai – partizanai, disidentai, slaptos spaudos leidėjai. Tai – tie, kurie prieš 45 metus išleido pirmąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį. Tai – sovietų persekioti vyskupai, kunigai, vienuolės ir pasauliečiai. Tai – kiekviena slapta sakramentams ruošusi kaimo mokytoja, mokiusi vaikus tiesų, kurios gimdo žmogaus širdyje laisvę.

Tikrieji Tėvynės kūrėjai

Kovo 11 dieną pasakyta homilija Kauno Arkikatedroje Bazilikoje

Mums brangios ir reikšmingos Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventės kelia pasididžiavimą savo Tėvyne, tais jos vaikais, kurių dėka gyvename laisvėje. Šiandien trokštame, kad Lietuva būtų klestinti, kad visiems joje būtų gera ir saugu gyventi, kad ir mes apsispręstume už savo Tėvynę, nelaikydami jos tik įrankiu savo asmeninei gerovei, o bendru džiaugsmu, rūpesčiu, namais, be kurių liktume našlaičiais.

Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdėjome Mozės žodžius savo tautai: Viešpats „nori tave iškelti aukščiau už visas jo sutvertas tautas – ir garbe, ir šlove, ir didybe“. Tai išgirdus tikriausiai kils mintis apie tos tautos pretenzijas didžiuotis ar laikyti save neprilygstama kitiems. Būkime atviri – visiems kyla tokių troškimų: laikyti save išskirtiniais, žvelgti į kitus iš aukšto ar net su panieka.

Klausykla – ne valykla; reikia gėdytis nuodėmių

„Gauti atleidimą ir atleisti – slėpinys, kurį nelengva suprasti; reikia maldos, atgailos, gėdos“, –kalbėjo popiežius Pranciškus kovo 21-osios, antradienio, rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Pirmasis šios dienos skaitinys kalba apie nuliūdusią, susigraudinusią, savo nuodėmes apgailinčią tautą. Priešingą laikyseną matome Evangelijoje. Jėzus pasakoja apie prasiskolinusį karaliaus tarną, kurio karalius pasigaili ir dovanoja jam skolą. Tačiau jis, kuriam buvo daug dovanota, yra kietas ir negailestingas savo skolininkams. Jis nesuprato, ką reiškia gailestingumas.

„Jei aš jūsų klausiu: „Ar visi esate nusidėjėliai?“, atsakote: „Taip, tėve, visi“. „O ką darote, kad gautumėte atleidimą?“ „Einame išpažinties“. „Kaip tu atlieki išpažintį?“ „Einu, pasakau savo nuodėmes, kunigas man suteikia atleidimą, liepia sukalbėti tris „Sveika, Marija“ ir esu ramus“. Tu nesupratai! Tu nuėjai prie klausyklos taip tarsi eitum tvarkyti reikalų į banką ar į kitą įstaigą. Tu nuėjai nesigėdydamas dėl to, ką esi padaręs. Tu pamatei kelias dėmeles savo sąžinėje ir manai, kad klausykla – valykla, kur tas dėmeles išima. Tu nesugebi gėdytis savo nuodėmių“.

Paminėjo arkivyskupą

Kovo 5 dieną Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, švenčiant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus, svečiavosi Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas ir vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius. Jie aukojo šv. Mišias, koncelebravo klebonas kun. Virginijus Kazaitis. Paskui Šeduvos kultūros ir amatų centre buvo rodomas Daliaus Ramanausko dokumentinis filmas „Palaimintasis kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupą Teofilių Matulionį“. Po filmo parapijiečiai bendravo su Kaišiadorių vyskupu. Beje, arkiv. T. Matulionis paskutiniuosius gyvenimo metus praleido ištremtas Šeduvoje, čia jis ir mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d.

Netektys

A†A kun. Petras Tavoraitis
(1924 09 20–1948 10 31–2017 03 12)

Kovo 12 dieną Ukmergėje mirė Kauno arkivyskupijos kunigas jubiliatas Petras Tavoraitis. Jis gimė 1924 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio apskrityje, Pakriaunių kaime, Obelių parapijoje, valstiečių Tavorų šeimoje ir buvo vyriausias iš trijų sūnų šeimoje. Jau vėliau, 1964 metais, jis pasirinko Tavoraičio pavardę. Tavorų šeima laikėsi visų katalikiškų tradicijų, todėl ir Petras, dar būdamas vaikas, uoliai lankė bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišiose. Atrodo, kad tuo metu brendo ir jo kunigiškasis pašaukimas. Pradžios mokyklą mažasis Petras lankė Obeliuose, o vėliau įstojo į saleziečių vienuolyno gimnaziją Vytėnuose. Ten mokėsi neilgai, nes, prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą teko nutraukti, tačiau jo ryšys ir palankumas saleziečių veiklai išliko visą gyvenimą. Vėliau mokėsi Rokiškio valstybinėje gimnazijoje ir baigė ją 1943 metais.

Mirė JAV kardinolas

Kovo 23 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė Baltimorės arkivyskupas emeritas, kardinolas Viljamas Kyleris (William Keeler). JAV vyskupų konferencija savo buvusį pirmininką mena kaip uolų ir džentelmenišką ganytoją, kuris per šešis dešimtmečius, kaip kunigas, arkivyskupas ir kardinolas, nešė krikščioniško tikėjimo viltį žmonėms ir tiesė solidarumo tiltus į kitų konfesijų bendruomenes, tapo pripažintu ekumenizmo ir tarpreliginių santykių lyderiu. Kardinolas V. Kyleris buvo JAV vyskupų konferencijos pirmininkas 1992–1995 metais.

Kardinolas V. Kyleris gimė 1931 m. kovo 4 d. San Antonijo mieste, Teksaso valstijoje, netrukus persikėlė į Lebanoną Pensilvanijos valstijoje. Kunigu įšventintas 1955 liepos 17 d. beveik 35 metus dirbo Pensilvanijos valstijos sostinės Harisburgo vyskupijos kunigu, vicekancleriu, kancleriu, generaliniu vikaru, vyskupu padėjėju ir ordinaru. Kaip savo vyskupo sekretorius dalyvavo Vatikano II Susirinkime, jo metu buvo šv. popiežiaus Jono XXIII paskirtas Susirinkimo patarėju. Šv. Jonas Paulius II 1979 m. rugsėjo 21 d. V. Kylerį paskyrė Harisburgo vyskupu padėjėju, 1983 metais – vyskupu, o 1989 metais perkėlė į Baltimorę ir paskyrė arkivyskupu. Baltimorėje jis paliko ryškius pėdsakus švietimo, evangelizavimo ir pastoracinių darbų sferose, palaikė judėjimą „Už gyvybę“, plėtė evangelizavimą parapijų bendruomenėse, padėjo parūpinti būstus daugeliui Merilendo benamių, išplėtė paramą šeimoms, atvėrė kelią jaunų žmonių tarnystei parapijose, prie bažnyčių įrengė takus neįgaliesiems, vienišoms motinoms įkūrė globos namus. 1994 m. lapkričio 26 d. V. Kyleris paskirtas kardinolu.

Mirė Čekijos kardinolas

Kovo 18 dieną mirė Prahos arkivyskupas emeritas, kardinolas Miloslavas Vlkas. Jis gimė 1932 m. gegužės 17 d. pietinėje Čekijoje, Lišnicėje, Piseko rajone. Lankydamas pradinę mokyklą svajojo tapti karo lakūnu, tačiau vis labiau stiprėjo dvasinis pašaukimas. Tam turėjo įtakos virš parapijos bažnyčios durų iškaltas užrašas „Gal ir tu nori tapti kunigu?“, kuris visam laikui liko atmintyje. Baigęs vidurinę mokyklą dėl komunistinės valdžios trukdymų (Čekijoje įsitvirtinęs komunistų režimas pasižymėjo ypatingu stalinistiniu radikalumu, seminarijos buvo uždarytos, suimti ir represuoti vyskupai) negalėjo stoti į kunigų seminariją, todėl metus dirbo paprastu darbininku automobilių gamykloje, o vėliau buvo paimtas atlikti privalomą karinę tarybą. Prahos Karolio universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, studijavo archyvistiką. 1960 metais baigęs studijas kelerius metu dirbo Bohemijos regioniniuose valstybiniuose archyvuose. 1964 metais pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir įstojo į Litomericės kunigų seminarijos Šventųjų Kirilo ir Metodijaus teologijos fakultetą. 1968 m. birželio 23 d. jam buvo suteikti kunigystės šventimai.