Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 7 d., Nr. 7 (274)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Klausykla – ne valykla; reikia gėdytis nuodėmių

„Gauti atleidimą ir atleisti – slėpinys, kurį nelengva suprasti; reikia maldos, atgailos, gėdos“, –kalbėjo popiežius Pranciškus kovo 21-osios, antradienio, rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Pirmasis šios dienos skaitinys kalba apie nuliūdusią, susigraudinusią, savo nuodėmes apgailinčią tautą. Priešingą laikyseną matome Evangelijoje. Jėzus pasakoja apie prasiskolinusį karaliaus tarną, kurio karalius pasigaili ir dovanoja jam skolą. Tačiau jis, kuriam buvo daug dovanota, yra kietas ir negailestingas savo skolininkams. Jis nesuprato, ką reiškia gailestingumas.

„Jei aš jūsų klausiu: „Ar visi esate nusidėjėliai?“, atsakote: „Taip, tėve, visi“. „O ką darote, kad gautumėte atleidimą?“ „Einame išpažinties“. „Kaip tu atlieki išpažintį?“ „Einu, pasakau savo nuodėmes, kunigas man suteikia atleidimą, liepia sukalbėti tris „Sveika, Marija“ ir esu ramus“. Tu nesupratai! Tu nuėjai prie klausyklos taip tarsi eitum tvarkyti reikalų į banką ar į kitą įstaigą. Tu nuėjai nesigėdydamas dėl to, ką esi padaręs. Tu pamatei kelias dėmeles savo sąžinėje ir manai, kad klausykla – valykla, kur tas dėmeles išima. Tu nesugebi gėdytis savo nuodėmių“.

„Nuoširdžiai priimtas Dievo atleidimas perkeičia tavo širdį, persmelkia sąžinę. Jei to nuoširdumo trūksta, tu vėl apkalbi kitus žmones, vėl nusidedi. „Aš sugebu atleisti kitiems, jei pats jaučiu, kad man buvo atleista. Jei tu nesuvoki, kad tau buvo atleista, tu nesugebi atleisti kitiems niekada. Tu vis norėsi suvesti su jais sąskaitas. Atleidimas yra besąlyginis. Tačiau pirmiausia reikia jausti savo nuodėmės naštą, jausti gėdą; gėdijantis reikia prašyti Dievą atleidimo. Ir tik tuomet, jausdamas, kad Tėvas man atleido, galiu ir aš atleisti. Jei to pristinga, neįmanoma atleisti, nesugebame to padaryti. Atleidimas iš tiesų yra slėpinys“. Mes kartais elgiamės kaip šios dienos Evangelijoje minimas nesąžiningas tarnas“, – sakė popiežius Pranciškus. Po išpažinties jaučiame, kad „mums pasisekė“, o ne kad esame nuoširdžiai priėmę atleidimą. Tai – veidmainystė; tai – pavogtas, netikras atleidimas.

„Prašykime Viešpatį malonės suprasti, ką iš tiesų reiškia jo žodžiai, kad reikia atleisti 77 kartus. Prašykime malonės jausti gėdą Dievo akivaizdoje. Tai – didelė malonė! Gėdykimės savo nuodėmių, kad gautume atleidimą ir malonę atleisti kitiems. Jei Viešpats man viską atleidžia, kas aš esu, kad neatleisčiau kitiems?!“

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija