Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 7 d., Nr. 7 (274)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Netektys

A†A kun. Petras Tavoraitis
(1924 09 20–1948 10 31–2017 03 12)

Kovo 12 dieną Ukmergėje mirė Kauno arkivyskupijos kunigas jubiliatas Petras Tavoraitis. Jis gimė 1924 m. rugsėjo 20 d. Rokiškio apskrityje, Pakriaunių kaime, Obelių parapijoje, valstiečių Tavorų šeimoje ir buvo vyriausias iš trijų sūnų šeimoje. Jau vėliau, 1964 metais, jis pasirinko Tavoraičio pavardę. Tavorų šeima laikėsi visų katalikiškų tradicijų, todėl ir Petras, dar būdamas vaikas, uoliai lankė bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišiose. Atrodo, kad tuo metu brendo ir jo kunigiškasis pašaukimas. Pradžios mokyklą mažasis Petras lankė Obeliuose, o vėliau įstojo į saleziečių vienuolyno gimnaziją Vytėnuose. Ten mokėsi neilgai, nes, prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą teko nutraukti, tačiau jo ryšys ir palankumas saleziečių veiklai išliko visą gyvenimą. Vėliau mokėsi Rokiškio valstybinėje gimnazijoje ir baigė ją 1943 metais.

1944 metais P. Tavoras įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigė 1949 metais. Kunigo šventimai jam buvo suteikti 1948 m. spalio 31 d. drauge su kitais 37 kurso draugais. Tai buvo tų metų šventimai, kuomet bažnytinė vadovybė, gresiant trėmimams, apsisprendė kunigais įšventinti ir dar nebaigusius viso seminarijos kurso studentus. Po šventimų kunigas Petras dar kurį laiką mokėsi seminarijoje. Tolesnis jo kelias vedė per 22 parapijas, dviejose dirbo dukart, o iš viso tikintiesiems tarnavo daugiau kaip 68 metus.

Pirmoji kunigo Petro tarnystės vieta – Raseiniai. Čia 1949 metais jis buvo paskirtas vikaru. 1950 metais perkeltas vikaru į Kėdainius, dar po metų – vikaro pareigoms Šiaulėnuose. 1951 metais kunigas Petras buvo paskirtas nedidelės Pažėrų parapijos klebonu ir darbavosi šešerius metus. Vėliau vėl buvo gana dažni persikėlimai: 1957–1958 metais dirbo klebonu Šventybrastyje, 1958–1963 metais – Alėjuose, iš ten perkeltas klebono pareigoms į Polekėlę, o išdirbęs trejus metus buvo paskirtas Milašaičių parapijos klebonu. Ten darbavosi dvejus metus, tačiau pats pasiprašė keliamas kitur. 1968 metų spalį kun. P. Tavoraitis paskirtas Radviliškio parapijos vikaru, tačiau greitai vėl pasiprašė iškeliamas ir 1969 metų balandį paskirtas Joniškio parapijos vikaru. Šalia šių pareigų 1970 metų rudenį jam buvo pavesta aptarnauti ir Gasčiūnų parapiją. 1971 m. rugsėjo 8 d. kunigas Petras buvo paskirtas Polekėlės parapijos administratoriumi, 1975 metais perkeltas Pajieslio parapijos administratoriumi, 1976 metų gegužę – Vandžiogalos parapijos administratoriumi. Parapijoje kilus tautiniams nesutarimams tarp lietuvių ir lenkų bendruomenių, kunigas Petras ten nesijautė gerai, gal ir nepajėgė rasti kompromiso, todėl jo paties prašymu 1978 metais buvo paskirtas Vosiliškio parapijos administratoriumi. Čia kun. P. Tavoraitis dirbo penkerius metus. 1983 metų pradžioje trumpai ėjo Kėdainių parapijos vikaro pareigas, o 1983 m. gegužės 28 d. buvo paskirtas Pabaisko administratoriumi ir čia dirbo iki 1992 metų. Po to vienerius metus dirbo Kauno Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos altaristu vikaro teisėmis, o 1993 metų pradžioje paskirtas Josvainių ir Pernaravos parapijų administratoriumi. Po dvejų metų pakeltas tų parapijų klebonu. 1996 metais kunigas Petras buvo paskirtas Paštuvos parapijos klebonu ir karmeličių vienuolyno kapelionu. Šias pareigas ėjo uoliai ir ištikimai. 2000 metų kovą kun. P. Tavoraitis paskirtas Ukmergės Švč. Trejybės parapijos altaristu vikaro teisėmis. Ukmergėje jis gyveno iki mirties. Čia jis dirbo ilgiausiai, galbūt tai buco svarbiausia stotelė kunigiškojo gyvenimo kelyje. Nepaisydamas jau garbaus amžiaus, jis iš tiesų stengėsi eiti vikaro pareigas, uoliai padėdamas klebonui, patarnaudamas ir kitose klebono aptarnaujamose parapijose, atlikdamas jam pavestą tarnystę bažnyčioje. Kaip tik Ukmergėje kunigas Petras įsitraukė ir į visuomeninę veiklą dalyvaudamas Tarptautinės pagyvenusių žmonių asociacijos, Trečiojo amžiaus universiteto veikloje.

Kun. P. Tavoraitis buvo apsišvietęs, mokėjo kelias kalbas, domėjosi naujovėmis, iki pat mirties išlaikė širdyje sentimentus saleziečių idealams. Jis buvo karšto būdo, kartais kiek kategoriškas ir drauge sugebantis parodyti atlaidumą ir supratingumą – tokį jį prisimins konfratrai ir tikintieji.

Kun. P. Tavoraitis buvo pašarvotas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias joje kovo 14 dieną, antradienį, aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupijos augziliaras vysk. Kęstutis Kėvalas ir keliolika kunigų. Homiliją sakė arkiv. L. Virbalas. Po šv. Mišių kun. P. Tavoraitis palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, kur pats sau buvo išsirinkęs žemiškojo poilsio vietą.

Kauno arkivyskupijos kurija

Redakcijos prierašas. Kun. P. Taoraitis keletą kartų yra dosniai parėmęs „XXI amžių“, sakydamas, kad kunigo pareiga – padėti katalikiškai spaudai.

A†A kun. Leonidas NESTIUKAS
(1955 07 24–1982 06 06–2017 03 23)

Kovo 23 dieną Vilniuje po ligos mirė kun. Leonidas Nestiukas. Jis gimė 1955 m. liepos 24 d. Sibire, Vologodsko srityje, Charovsko r., netoli Semigorodniajos, Petro ir Bronislavos Nestiukų šeimoje, turėjo brolius Vytą ir Algį. Rugsėjį pakrikštytas Valkininkų bažnyčioje iki 1961 metų augo Daržininkų kaime, Lietuvoje. 1961 metais su šeima išvyko į Šachtinsko miestą Kazachstane ir 1962–1970 metais mokėsi aštuonmetėje mokykloje. Grįžęs į Lietuvą 1970–1972 metais mokėsi Vilniaus 3-ioje vidurinėje mokykloje, 1974 metais baigęs Vilniaus 21-ąją technikos mokyklą iki 1977 metų tarnavo kariuomenėje. 1977 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Joje pasižymėjo kruopštumu restauruojant paveikslus. 1982 metais baigė seminariją ir priėmė diakono šventimus, o 1982 m. birželio 6 d. Kauno Arkikatedroje arkivyskupo Liudviko Povilonio MIC įšventintas kunigu ir inkardinuotas Vilniaus arkivyskupijoje. Tarnavo Dieveniškių, Norviliškių, Eišiškių parapijose. 1984 metais tikinčiųjų iš Ivjos parapijos prašomas išvyko tarnauti į Baltarusiją. 1991 metais kunigas inkardinuotas Gardino vyskupijoje Baltarusijoje. Uoliai tarnavo Gervėčių parapijoje, rūpinosi ten gyvenančių lietuvių sielovada, būrė bendruomenę. Kunigas Leonidas atnaujino Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčią ir jos aplinką, daug prisidėjo, kad Gervėčiai taptų traukos centru.

Kovo 24 dieną velionis pašarvotas Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Tos dienos vakare pilnoje bažnyčioje, į kurią susirinko daug iš Gervėčių kilusių žmonių, už mirusįjį šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis ir keli kunigai. Pamokslą šv. Mišiose sakė geras velionio bičiulis Kalesninkų klebonas kun. Elijas Anatolijus Markauskas. Jis papasakojo apie velionio kunigystę, pradėdamas nuo darbo Dieveniškėse, kai jis, nors ir nemokėdamas lenkų kalbos, buvo atviras ir nuoširdus su visais parapijiečiais. Tačiau netrukus tikintieji iš Ivjos parapijos Baltarusijoje prašė atvykti tarnauti jiems. Tuo metu artimiausia bažnyčia buvo tik Minske, todėl jie norėjo turėti savo kleboną, galintį jiems patarnauti lietuvių arba rusų kalbomis. Darbo buvo daug, savaitgaliais kunigui tekdavo sutuokti po 30–40 porų, o Pirmajai Komunijai paruošti apie 300 vaikų. Išgirdę apie šį kunigą Gervėčių parapijos žmonės prašė atvykti dirbti pas juos. Čia kunigas per daugiau kaip 20 metų atliko milžinišką darbą – Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčia tapo viena garsiausių Baltarusijoje. Kun. L. Nestiukui teko pasirūpinti jos vidaus (sudėti net 128 vitražai) ir išorės remontu (stogui čerpes užsakė Slovakijoje), buvo sutvarkyta aplinka. Neseniai jam kilo idėja bažnyčioje šalia Nukryžiuotojo Kristaus pastatyti dviejų piktadarių statulas. „Kiekvieną dieną mes esame Kristaus piktadariai, sakė man kunigas Leonas, – prisiminė kun. E. A. Markauskas, – savo nuodėmėmis Jį įžeidžiame ir rytais, ir vakarais“. Tą idėją kunigas įgyvendino, šios statulos Gervėčių bažnyčioje dabar stovi. Kun. L. Nestiukas sakydavo labai paprastus, visiems suprantamus pamokslus, todėl buvo artimas visiems parapijiečiams.

Kovo 25 dieną 10 val. karstas iš Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios išlydėtas į Gervėčius, Baltarusiją. Prie Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčios savo mylimo klebono kūną sutikti atvyko didelė jį pamilusių parapijiečių minia ir būrys Astravo dekanato kunigų. Gervėčių žmonės gausiai lankė bažnyčioje pašarvotą velionį. Laidotuvių šv. Mišias kovo 27 dieną Gervėčiuose aukojo Minsko–Mogiliovo arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius ir augziliaras vyskupas Jurijus Kasabuckis, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius ir apie 150 kunigų. Įžangoje vysk. A. Kaškevičius lietuvių ir lenkų kalbomis išaukštino velionio darbus šioje parapijoje, sakė, kad jis labai nusipelnė sutelkdamas ir suvienydamas visų tautybių parapijiečius, nes anksčiau lenkai su lietuviais dažnai nesutardavo. Išmokęs lenkiškai, šv. Mišias aukodavo ir lenkų kalba. Pamokslą šv. Mišiose lietuviškai ir lenkiškai sakė arkiv. T. Kondrusevičius. Po šv. Mišių Astravo vykdomojo komiteto pirmininkas kalbėjo, kad kun. L. Nestiukas labai išgarsino Gervėčius, čia dažnai žmonės atvykdavo ne tik pažiūrėti bažnyčios, bet ir į joje rengiamus sakralinės muzikos koncertus. Atsisveikinimo žodį tarė Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Andrius Pulokas. Kun. L. Nestiukas palaidotas šventoriuje, prie Gervėčių bažnyčios altoriaus. Gervėtiškiai neteko savo mylimo klebono, kurį vargu ar kas kitas pakeis. Galima džiaugtis, kad kunigo brolis Vytas, paveldėjęs viską, ką klebonas buvo įgijęs, padovanojo parapijai.

Nuotrauka iš fgb.by

A†A kun. prof. dr. Kazys MEILIUS
(1958 12 08–1982 06 06–2017 03 28)

Kovo 28-osios naktį po sunkios ligos mirė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos rezidentas, kunigas, bažnytinės teisės daktaras, profesorius Kazys Meilius. Jis gimė 1958 m. gruodžio 8 d. Ignalinos r. Bališkių kaime (Vidiškių parapija). 1959 m. sausio 11 d. pakrikštytas Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčioje. Augo Rimšėnų kaime, 1964–1976 metais lankė Ignalinos vidurinę mokyklą. 1977 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1982 m. kovo 28 d. buvo pašventintas diakonu, o birželio 6 d., per Švč. Trejybės iškilmę, Kauno Arkikatedroje iš arkivyskupo Liudviko Povilonio MIC priėmė kunigo šventimus. Kunigiškąją tarnystę pradėjo Vilniaus Šv. Teresės parapijoje vikaru. Ten stengėsi įgyvendinti naujoviškus pastoracinius metodus, sutelkė jaunus žmones į jaunimo chorą. 1991 metais, arkivyskupijai atgavus Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčią, buvo paskirtas šios parapijos klebonu. Nuo 1994 metų studijavo kanonų teisę Romoje, Popiežiškajame Laterano universitete, ir 1996 metais įgijo kanonų teisės licenciato laipsnį. Tais pačiais metais grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti Vilniaus arkivyskupijos Tribunolo viceoficiolu, kartu buvo paskirtas rezidentu Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje. Po metų vėl išvyko į Romą ir 1999 metais apgynė kanonų teisės daktaro disertaciją. Sugrįžęs į Lietuvą, pratęsė tarnystę arkivyskupijos Tribunole ir buvo paskirtas rezidentu Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijoje. Vadovavo Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio meno komisijai, dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Mykolo Romerio universitete. Ten 2006 metais jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

Nuo pat studijų seminarijoje kunigas Kazys buvo apibūdinamas kaip doras, draugiškas, pamaldus, paslaugus, mėgstantis tvarką, pareigingas.

Velionio kūnas kovo 28 dienos vakare buvo pašarvotas Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Gedulingas šv. Mišias joje kovo 29 dienos vakare aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Minsko–Mogiliovo arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius ir apie 70 kunigų. Pamokslą pasakė studijų Kauno kunigų seminarijoje draugas Minsko–Mogiliovo arkivyskupas. Karstas su kun. K. Meiliaus kūnu išneštas kovo 30 dieną 10 valandą ir išvežtas į tėviškę. Laidotuvių šv. Mišias gimtosios Vidiškių parapijos bažnyčioje kovo 30 dieną 12 val. aukojo Vilniaus arkivyskupas G. Grušas ir apie 40 kunigų. Pamokslą šv. Mišiose pasakė velionio kurso draugas kun. Vytautas Brilius MIC. Po šv. Mišių velionio kūnas atneštas į šios bažnyčios šventorių, čia žodį tarė ir laidotuvių apeigas atliko arkiv. G. Grušas.

Vilniaus arkivyskupijos kurija

A†A kun. Anicetas Tamošaitis SJ
(1922 09 14–1953 06 17–2017 04 02)

Balandžio 2 dieną Kaune mirė kunigas, Jėzaus Draugijos narys t. Anicetas Tamošaitis. Jis gimė Rozalime (Pakruojo r.) 1922 m. rugsėjo 14 d. Stanislovo ir Teklės (Augustinavičiūtės) Tamošaičių šeimoje. Abu tėvai buvo po Pirmojo pasaulinio karo iš Amerikos grįžę į Lietuvą ir įsigiję 8 ha ūkį, o vėliau nusipirkę 20 ha ūkį už 2 km nuo miestelio. Per sodybą tekėjo Daugyvenės upė. Anicetas kartu su seserimi augo Meldinių kaime, lankė Rozalimo mokyklą, Šeduvos progimnaziją (tada mirė tėvas), 1942 metais baigė Linkuvos gimnaziją. Po abitūros, kai Lietuvoje dar buvo vokiečiai, išvažiavo į jėzuitų naujokyną ir 1942 m. birželio 21 d. Pagryžuvyje įstojo į Jėzaus Draugiją. Artėjant frontui, pasitraukė iš Lietuvos ir su kitais jėzuitais studentais atsidūrė Vokietijoje, netoli Miuncheno. 1944–1950 metais studijavo filosofiją Pulache, atliko mokytojo praktiką Švarcvalde, Šv. Blažiejaus jėzuitų gimnazijoje. Ten buvo ir muzikos prefektas. Lietuviams jėzuitams buriantis JAV, 1950–1954 metais Vest Badene, Indianoje, studijavo teologiją, ten pat 1953 m. birželio 17 d. įšventintas kunigu. 1954–1955 metais Port Tovnsende, Vašingtono valstijoje, praleido dvasingumo metus.

1956–1959 metais studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete ir apgynė teologijos daktaro disertaciją „Bažnyčia ir valstybė Mariteno mokyme“, skyrė ją ryžtingai vengrų tautai pagerbti. Būnant Romoje mirė popiežius Pijus XII ir rinko kitą – Joną XXIII, taigi kunigas Anicetas girdėjo kalbant abu popiežius.

1960–1970 ir 1972–1994 metais, gyvendamas lietuvių jėzuitų bendruomenėje Čikagoje, pamokslavo jėzuitų koplyčioje, vadovavo rekolekcijoms, talkino lietuvių parapijose, ypač Rokfordo Šv. Petro lietuvių parapijoje (už 150 km), rūpinosi Gerojo Ganytojo senelių prieglauda, kapelionavo vasaros stovyklose „Dainavoje“, „Neringoje“ bei anksčiau jėzuitų rengtoje berniukų stovykloje. Tuo pat metu tvarkė ir katalogavo 40 tūkst. tomų jėzuitų biblioteką, skaitė korektūrą ir sudarė vardų bei vietovardžių rodykles Broniaus Kviklio 6 tomų leidiniui „Lietuvos Bažnyčios“, kitiems lietuviškiems albumams. 1968 metais į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė kasdienį mišiolą, didįjį sekmadienio ir šventadienių mišiolą, 1967–1968 metais – Vatikano II susirinkimo dokumentus, išleistus knygų serijoje „Krikščionis gyvenime“. Bendradarbiavo jėzuitų mėnraštyje „Laiškai lietuviams“, į lietuvių kalbą išvertė Jėzaus Draugijos Konstitucijas bei kitus dokumentus, daug knygų ir straipsnių.

1970–1972 metais t. A. Tamošaitis Madride rengė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto išlaikomas lietuviškas radijo laidas, per Filipinus transliuotas ir į Sibirą, o jų transliaciją visokeriopai trukdė sovietų valdžia. Tada kunigas aplankė Maroką.

1995 metais pakviestas į Lietuvą, iki 2000 metų buvo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektorius (čia įrengė kambarėlį Susitaikinimo sakramentui su užsidegančiomis lemputėmis – raudona, kai užimta, žalia, kai laisva), taip pat – namų vyresnysis, pradžios mokyklos kapelionas; rūpinosi pritaikyti namus naujokynui. Vėliau, iki 2003 metų, buvo Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaras, šešerius metus – provincijolo asistentas Vilniuje. Atlikęs šią tarnystę, vėl grįžo į Šiaulius, o 2014 metais prisidėjo prie vyresnio amžiaus bendrabrolių būrelio jėzuitų namuose Kaune.

2015 metais išleistas t. A. Tamošaičio pamokslų rinkinys „Raktai mūsų rankose“, 2016 metais – antroji knyga „Svečias Kristus“ („Šiaurės Lietuvos“ leidykla). T. Anicetas mokėjo lotynų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, rusų, lenkų kalbas ir, aišku, tobulai – lietuvių kalbą. Pasižymėjo neblėstančiu optimizmu ir puikiu humoro jausmu. Iš t. Jono Raibužio ir vėliau savarankiškai išmoko daug amatų – rišti knygas, veisti sodą ir sodinti daržą, statyti burlaivį ir valtį žvejybai, įrengti prieplaukas, įvesti elektrą, remontuoti įvairius prietaisus; buvo pasigaminęs didelį teleskopą. Dviračiu ir motociklu apvažinėjo plačias JAV, Kanados, Ispanijos teritorijas, apsistodavo ir stovyklaudavo gamtoje, pėsčiomis keliavo Apalačų taku JAV rytuose. Grįžęs į Lietuvą daug keliavo pėsčiomis, dviračiu, motociklu, automobiliu.

Savo autobiografijoje tėvas Anicetas rašė: „Bene giliausias jausmas pergalvojant asmeninį gyvenimą yra padėka Dievui, kurio regiu save labai praturtintą. Dievas dažnai daro mūsų gyvenime didelių dalykų iš palyginti mažų... Visa galima nuveikti kruopščiu darbu...“ O viename interviu sakė: „Jeigu nebūčiau stojęs į vienuolyną, nebūčiau studijavęs, turbūt daug siauresnį žvilgsnį į gyvenimą tebūčiau turėjęs. Atrodo, jog išmokau įžvelgti esmę, atsijoti šalutinybes (...). Paminėjus mirtį, čia gal būtų vieta nurodyti savo teoriją apie tai, ką danguje pamatysiu, jei ten mane įsileis. Teorija pagrįsta tuo, kad Dievui nėra laiko, nėra praeities, jam viskas yra „dabar“. Vadinasi, aš nuėjęs pas Dievą matysiu, kaip Kolumbas plaukia per Atlantą, kaip Hanibalas žygiuoja per Alpes, koks buvo namelis, kuriame gyveno Marija, kai pas ją atėjo Viešpaties angelas. Viską turėsiu matyti, nes Dievui nėra praeities. Todėl, jeigu aš regėsiu Dievą, regėsiu ir tuos istorinius įvykius, visą išganymo vyksmą. Nežinau, ar ta teorija teisinga. Bet danguje viena tikrai vyks: ten būsime labai laimingi. Bene gražiausi žodžiai, ką ten darysime, yra šv. Augustino: „Danguje mes regėsime ir stebėsimės, stebėsimės ir džiaugsimės, džiaugsimės ir mylėsime. Štai kas bus pabaigoje be pabaigos (...)“ Ateizmas, arba netikėjimas, gimsta ne asmens prote, o širdyje, kuri iš anksto yra nusistačiusi netikėti, o protas su savo abejonėmis Dievo buvimu tik ieško argumentų tam netikėjimui pateisinti. Kitais žodžiais, ne nuo intelekto prasideda tikėjimas ar netikėjimas, bet nuo širdies, nuo sielos gelmių. Tai – didelė, sakytume išgąstinga žmogaus valios paslaptis. Pravartu prisiminti II Vatikano susirinkimo žodžius apie ateizmą, jog viena iš jo priežasčių yra ta, kad daugelis tikinčiųjų (aš pats pridėčiau ir kunigų) savo gyvenimo pavyzdžiu daugiau uždengia negu atskleidžia Dievo veidą. Kai matome žmogų netikintį, geriausia muštis į krūtinę: jis netiki todėl, kad turbūt yra patyręs kokių nors skriaudų iš kunigo, nesupratimo ar dar ko kita. Ir žmogus į tikėjimą ateina paprastai ne per argumentus, bet per pavyzdį“ (Kazimiero.lt).

Velionis buvo pašarvotas Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias balandžio 4 dieną aukojo arkivyskupai jėzuitai Lionginas Virbalas ir Sigitas Tamkevičius, vyskupai Jonas Boruta ir Eugenijus Bartulis, daugiau kaip 20 kunigų, pamokslą sakė kun. Antanas Saulaitis. Kun. A. Tamošaitis SJ palaidotas jėzuitų sklypelyje Petrašiūnų kapinėse.

Pagal Lietuvos jėzuitų informaciją
Leono Nekrašo nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija