Fatimos Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimų istorija

Fatimos regėtojai Pranciškus Marto, jo sesuo Jacinta ir Liucija dos Santos

Sesuo Liucija dos Santos sulaukusi 98 metų mirė 2005-ųjų vasario 13-ąją

Prieš 100 metų, 1917 m. gegužės 13 d., Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams – Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Viename iš pasirodymų Marija vaikams sakė, jog ji yra Rožančiaus karalienė, ragino melstis ir atgailauti.

Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą Fatimos Marijai, Rožančiaus karalienei.

Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų. Jai tada buvo 10 metų; Pranciškui – 9; Jacintai – 7. Trys vaikai, iš netoliese esančio Aljustrelio kaimo, Fatimoje, ganė avis. 1917-ųjų gegužės 13-ąją kaip kiekvieną dieną visi trys, kartu sukalbėję Rožinio dalį, apie vidudienį pamatė akinančią šviesą. Iš pradžių vaikai pamanė, kad tai – žaibas. Bet šviesa negeso ir staiga joje pasirodė moteris spindinčiais baltais rūbais su rožančiumi rankoje. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.

1917 metų gegužės 13-ąją įvykusio pirmojo apsireiškimo metu Marija paprašė vaikų grįžti į tą pačią vietą po mėnesio. Birželio 13-ąją vaikai vėl susitiko su Marija. Apsireiškimas vėl pasikartojo liepos 13-ąją. Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem – meras įsakė vaikus suimti ir bandė įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija – tik paauglių prasimanymai. Trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją, nes buvo įkalinti. Tačiau vos atgavusiems laisvę trims vaikams Marija apsireiškė rugpjūčio 19 dieną. Paskui – rugsėjo 13-ąją ir paskutinis apsireiškimas įvyko spalio 13-ąją. Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų.

1917 m. spalio 13 d. į Fatimą susirinko apie 70 000 tikinčiųjų ir smalsuolių. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožančiaus karalienė, ir ragino karštai melstis už žmonijos išsigelbėjimą. Apsireiškusią Mergelę Mariją matė tik trys vaikai. 70 000 žmonių minia, nors neregėjo Mergelės Marijos, matė apsireiškimą lydėjusius kitus nepaprastus reiškinius: saulės diskas nusidažė ryškiai raudona spalva, atrodė, kad saulė dideliu greičiu skrieja link žemės. Ir tai nebuvo tik įvykio dalyvių haliucinacija, nebuvo kažkokia kolektyvinė psichozė. Tas nepaprastas, meteorologijos dėsniams prieštaraujantis reginys buvo nufotografuotas ir nuotraukose užfiksuotus vaizdus galima matyti ir šiandien. Trys vaikai savo nepaprastą religinę patirtį išgyveno vaikiškai, bet tai nereiškia, kad dėl to jai stokotų rimtumo ir autentiškumo. Ypač mažasis Pranciškus Marto labai sielojosi, kad žmonės savo elgesiu įžeidžia Jėzų. Pasibaigus Marijos apsireiškimams jis karštai meldėsi ir kitiems aiškino, kad savo malda nori paguosti ir nuraminti įžeistą Jėzų.

Pranciškaus seseriai Jacintai greitai buvo lemta daug kentėti. Beveik dvejus metus trukusią ligą maža mergaitė įveikė kupina herojiškos ramybės, savo skausmus aukodama, kaip Marija prašė, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulaukusi nė dešimties metų.

Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18 metų, stojo į vienuolyną, pirmiausia pas daratietes, o 1948 metais perėjo pas karmelites. 2000-aisiais metais prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos Mišias, Fatimos bazilikos zakristijoje, popiežius Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija – tai ir buvo jų paskutinis susitikimas šioje žemėje. 2005 m. vasario 13 d. sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir popiežius Jonas Paulius II.

Iki 2000 metų vis dar buvo neatskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis: ją žinojo sesuo Liucija, popiežius Jonas Paulius II ir Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris – popiežius emeritas Benediktas XVI. Smalsuolių ir sensacijų ieškotojų nusivylimui, nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Marija stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. Marija pasirodė piemenėliams, didžiajam pasauliui nežinomiems vaikams, ne tam, kad sukeltų sensaciją, bet kad per šių mažutėlių liudijimą paragintų pasaulį į atsivertimą. Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimos Marijos kvietimą atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką...

Vadinamoji trečioji Fatimos paslapties dalis – vienos iš trijų piemenėlių, mačiusių 1917 metais apsireiškusią Mergelę Mariją, sesers Liucijos, užrašyti regėjimai. Tai – trumpas tekstas portugalų kalba, Fatimos vyskupo prašymu, sesers Liucijos parašytas 1944 metais, perduotas Popiežiui ir iki 2000 metų laikytas paslaptyje.

Fatimos paslaptis daugiau nei penkis dešimtmečius kurstė žmonių smalsumą, skatino visokius spėliojimus ir apaugo apokaliptinėmis legendomis, dėl to ir jos pristatymas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Štai kiek sutrumpintas, laisvas sesers Liucijos užrašyto regėjimo teksto vertimas:?„Matėme Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė, greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: „Atgaila, atgaila, atgaila!“ Matėme vyskupą, dėvintį baltais rūbais. Supratome, kad tas vyskupas – Šventasis Tėvas. Drauge su juo ir kiti vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai kopė į statų kalną, kurio viršūnėje buvo kryžius, suręstas iš netašytų ąžuolinių rąstų su žieve. Prieš kopdamas į kalną, Šventasis Tėvas, visas drebantis ir svyruojantis, slegiamas skausmo ir kančios, ėjo per pusiau sugriautą didelį miestą ir meldėsi už sielas mirusiųjų, kurių lavonai gulėjo pakelėje. Užkopęs ant kalno jis parpuolė ant kelių prie to didelio kryžiaus ir jį nužudė būrys kareivių, kurie šaudė kulkomis ir strėlėmis. Lygiai taip buvo nužudyti ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir daug pasauliečių, įvairių luomų ir skirtingos kilmės vyrų ir moterų. Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas“.

Tikėjimo Mokslo kongregacija parengtame dokumente pabrėžia, jog šios sesers Liucijos parašytos eilutės yra pranašiška vizija, kurią aiškinantis ar interpretuojant reikia ir tam tikro pasirengimo, ir kartu atitinkamo nusiteikimo, kuriame nevyrautų tik noras įžvelgti kažką sensacingo. Kaip liudija paskelbtas tekstas, Mergelė Marija Fatimoje vaikams pranešė apie Bažnyčios laukiančius persekiojimus. Užuomina apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę pranašystėje susieta su pasikėsinimais į daugelio vyskupų, kunigų ir tikinčių pasauliečių gyvybes.

Daugiausiai prievartos tikintieji patyrė iš ideologinių sistemų, atvirai kovojusių su krikščionybe ir netgi viešai skelbusių, jog jos siekia išrauti iš žmonių ir krikščionišką tikėjimą ir bet kokias kitas religingumo apraiškas.?Mergelė Marija vaikams Fatimoje apsireiškė 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Jau pirmoje ir antroje Fatimos paslapties dalyse, kurios buvo paskelbtos anksčiau, kalbama apie karą, kaip nuodėmės pasekmę. Po pirmojo karo, turėjo sekti kitas – dar baisesnis.

Buvo kalbama ir apie Rusiją, kurioje įsivyraus Dievo priešai ir kad bedieviška Rusija persekios krikščionis, naikins tautas ir valstybes. Jei žmonija atsivers, ypač jei Rusija bus paaukota Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, pasaulis susilauks Dievo gailestingumo.

Trečiojoje dalyje kalbama apie krikščionių – vyskupų, kunigų ir pasauliečių – kankinimą ir žudymą, apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę. Kai 1944 metais Liucijos parengtas regėjimų aprašymas buvo įteiktas popiežiui Pijui XII, jis, kaip Mergelė Marija prašė, paaukojo Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Vis dėlto Pijus XII nusprendė neskelbti tos regėjimų dalies, kurioje kalbama apie būsimus dalykus, nes tais laikais pusėje Europos ir daugelyje kitų kraštų vyko krikščionių persekiojimai ir nesimatė jų pabaigos. Kiti popiežiai, susipažinę su paslapties tekstu, nesiryžo jo skelbti. Svarbus trečiosios Fatimos paslapties dalies elementas yra pasikėsinimas į Popiežiaus gyvybę. Popiežius Jonas Paulius II iki 1981-ųjų gegužės 13-ąją įvykusio pasikėsinimo į jo gyvybę nebuvo skaitęs sesers Liucijos teksto. Šventasis Tėvas jį perskaitė po pasikėsinimo. O po metų, 1982-ųjų gegužės 13-ąją nuvyko į Fatimą dėkoti Marijai už išgelbėtą gyvybę. Šventasis Tėvas nuvežė į Fatimą chirurgų iš jo kūno išimtą kulką.

Tai, kad popiežius Jonas Paulius II Jubiliejaus metais nusprendė išviešinti lig tol paslaptyje laikytą Fatimos paslapties dalį, galėtų būti interpretuojama kaip pasitikėjimo žmonijos ateitimi ženklas. Marija Fatimoje sakė, kad Rusijoje bedievių valdžia pasibaigs, kad tauta grįš prie tikėjimo ir kad Rusijai atsivertus prasidės taikos metas. Žinoma, pasižvalgius po dabartinį pasaulį, sunku teigti, kad krikščionys visur jau atgavo laisvę ir kad jie niekur nepersekiojami. Bet, antra vertus, pastaraisiais metais įvyko daug didžiulių pasikeitimų, kurie patvirtina, jog po didelės priespaudos ateis geresni laikai.

Pagal Vatikano radiją

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje 100 metų jubiliejaus paminėjimas Šiluvoje vyks gegužės 13-ąją, šeštadienį. 12 val. – šv. Mišios aikštėje priešais Baziliką vadovaujant Lietuvos vyskupams. Liturgijai vadovaus apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana). Iš vakaro, gegužės 12 d. 18 val., prasidės maldos vigilija (iki gegužės 13 d. 12 val.).

© 2017 „XXI amžius“