„Mes, kunigai ir vyskupai, turime visada tarnauti“

Popiežiaus Pranciškaus interviu italų dienraščiui „La Repubblica“

Šventasis Tėvas priėmė Paliano kalėjimo įnamių dovanas, kurias sudarė jų išaugintų vaisių gaminiai

Popiežius Pranciškus Paliano kalėjimo koplyčioje vadovavo Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišioms

Popiežius jau penktą kartą Paskutinės vakarienės atminimą šventė su paribiuose atsidūrusiais žmonėmis; jiems plovė kojas. Šią tradiciją Šventasis Tėvas įvedė pirmosios savo pontifikato Didžiosios savaitės ketvirtadienį – 2013 m. kovo 28 d. – Paskutinės vakarienės Mišias aukodamas nepilnamečių pataisos namuose Romoje. Antrąsias savo pontifikato Paskutinės vakarienės Mišias popiežius Pranciškus aukojo ligoninėje, trečiąsias – kalėjime, ketvirtąsias – migrantų globos centre. Šiemet Paskutinės vakarienės Mišias Šventasis Tėvas nusprendė aukoti už kelių dešimčių kilometrų į pietryčius nuo Romos esančio Paliano miestelio kalėjime.

„Kodėl kalėjime?“ – klausiama Romos dienraščio „La Repubblica“ Didžiojo ketvirtadienio numeryje paskelbtame interviu su popiežiumi Pranciškumi. „Evangelijos pasakojime apie Paskutinįjį teismą pasakyta: „Buvau kalinys – atėjote pas mane“. Šis Jėzaus priesakas galioja visiems, o ypač vyskupui, kuris yra visų tėvas“, – atsako Popiežius. „Apie kalinius dažnai sakoma, kad „jie nusikaltę“. Atsakau Jėzaus žodžiais: „Kas iš jūsų be kaltės, tegu pirmas sviedžia akmenį“. Pasižiūrėkime į save, į savo vidų, į savo kaltes, ir mūsų širdys pasidarys žmoniškesnės. Mes, kunigai ir vyskupai, – sakė popiežius Pranciškus, – turime visada tarnauti. Kaip esu pasakęs lankydamasis kalėjime pirmąjį savo pontifikato Didįjį ketvirtadienį, tai – pareiga, kuri kyla iš širdies“.

Romos dienraščiui duotame interviu Popiežius priminė šios Didžiojo ketvirtadienio tradicijos genezę. 1998 metais miręs Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Augustinas Kazarolis (Agostino Casaroli) daug metų kaip paprastas kunigas patarnaudavo Romos Casal del Marmo nepilnamečių kalėjime. Kiekvieną šeštadienį jis kažkur dingdavo. Bendradarbiai manydavo, kad kardinolas ilsisi. O jis sėsdavo į autobusą, atvykęs į kalėjimą klausydavo išpažinčių, žaisdavo futbolą su nepilnamečiais kaliniais. Tiems paaugliams jis buvo kunigas Augustinas; nieks nežinojo, kas jis iš tiesų yra. „Aš manau, – sakė popiežius Pranciškus, – kad Bažnyčia turi būti artima paskutiniesiems, marginalizuojamiems ir atstumtiems žmonėms. Kai sutinku kalinį, aš savęs klausiu: „Kodėl jis, o ne aš, argi aš esu geresnis už jį, kodėl jis suklupo o ne aš? Tai – slėpinys, kuris mane su jais suartina“.

Dienraščio „La Repubblica“ paskelbtame pokalbyje priminta, kad kitame interviu, duotame jėzuitų žurnalui „La Civiltą Cattolica“, į klausimą „kas yra popiežius Pranciškus?“, jis atsakęs, kad jis – nusidėjėlis. Kaip tai suprasti? „Tokiu aš save suvokiu, – atsakė Pranciškus. – Mano herbo motto yra šv. Bedos Garbingojo žodžiai apie šv. Matą: „Miserando atque eligendo“ – „(Kristus) pažvelgė gailestingai ir jį išsirinko“. Tai – kur kas daugiau nei vien motto. Tai – mano šiaurinė žvaigždė. Šiuose žodžiuose telpa visas Dievo slėpinys. Jis ryžtasi užsikrauti sau ant pečių visą pasaulio blogį ir parodyti, kaip labai myli žmogų“.

Toliau italų laikraščio paskelbtame pokalbyje su Popiežiumi pereinama prie nuodėmės pasekmių, kurias matome viso dabartinio pasaulio įvykiuose. Pasak Šventojo Tėvo, visas tas smurtas, kurį šiandien matome, – nuodėmės rezultatas, o labiausiai visada nukenčia paskutinieji, beginkliai. Turime karštai melsti Dievą taikos malonės dabartiniam pasauliui, pavergtam prekiautojų ginklais, kurie žmonių krauju krauna sau pelną. „Aš visada savęs klausiu, kodėl gi kariaujama? Argi įmanoma smurtu pasiekti ilgalaikius tikslus? Juk smurtas tik kursto dar daugiau smurto, o iš to laimi tik karų kurstytojai. Daug kartų esu sakęs ir vėl kartoju: smurtas nepagydys mūsų sužiesto pasaulio“, – sakė popiežius Pranciškus.

Vatikano radijas 

© 2017 „XXI amžius“