Geras verslininkas nėra spekuliantas

Genujos metalurgai laukia Popiežiaus

Popiežius Pranciškus gegužės 27 dieną lankėsi Genujoje. Jo vizitas prasidėjo nuo susitikimo su šio uostamiesčio ILVA plieno lydymo bendrovės darbuotojais. Pasveikinęs susitikimo dalyvius, Popiežius atsakė į kelis verslininko, profsąjungos atstovės, darbininko ir šiuo metu bedarbės klausimus. Vienas verslininkas paprašė Šventojo Tėvo įžvalgų, kurios būtų naudingos verslo pasauliui, susiduriančiam su daug biurokratinių sunkumų.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kalbėdami apie darbą, visada turime atsiminti esminę prielaidą: darbas yra žmogiškas ir žmoginanti tikrovė ir krikščioniškas prioritetas. Tarp Bažnyčios ir darbo visada egzistavo draugystė. Jau pirmajam žmogui, Adomui, Dievas paveda darbą. Jėzus buvo darbininkas.

Popiežius kalbėjo apie tai, kad geras ir doras verslininkas yra pamatinė geros ekonomikos figūra. Nėra geros ekonomikos be gero verslininko. Jo dorybė yra gebėjimas kurti darbą, produktus ir pagarba savo darbuotojams, miestui ir aplinkai, kurioje dirba. Geras verslininkas turi žinoti, kad darbas yra žmogaus orumo dalis. Nuomonė, jog žmonės dirba vien dėl gero uždarbio, sumenkina tiek darbuotojo, tiek darbo orumą. Geras verslininkas dirba greta ir su savo darbuotojais. Jis pats yra „darbuotojas“, kuris supranta savo darbo orumą, jaučia meilę savo įmonei, jaučia aistrą ir pasididžiavimą dėl to, kas gimsta iš jo darbuotojų rankų ir sumanumo. Geras verslininkas nesprendžia savo problemų paprasčiausiai atleidinėdamas, jam atleidimas visada yra skaudus pasirinkimas ir jis kenčia, kovoja, ieško naujų minčių, kad to išvengtų. Tuo jis skiriasi nuo spekulianto ar prekeivio. Spekuliantas nemyli savo įmonės, nemyli savo darbuotojų, jam įmonė ir darbuotojai – tik priemonės pelnui. Jis išnaudoja tai savo pelnui. Atleisti, uždaryti, perkelti įmonę jam nieko nereiškia, nes jis išnaudoja, instrumentalizuoja, „valgo“ žmones ir priemones siekdamas vien pelno.

Kai ekonomikoje daug gerų verslininkų, įmonės yra žmonių ir vargšų bičiulės. O kai patenka į spekuliantų rankas, viskas griūva. Spekuliantas kuria ekonomiką be veidų, abstrakčią. Ir kai ekonomika praranda ryšį su žmonėmis, ji tampa negailestinga, žiauri. Jei, pasak Popiežiaus, verslininkai yra šaunūs žmonės, tai spekuliantų reikia baimintis. Deja, kartais tenka stebėti, kaip verslininkai tampa spekuliantais, ekonominei sistemai ir jos taisyklėms kreipiant tokia kryptimi, ypač tada, kai biurokratija kuria tokias sąlygas, kuriomis tikri, dori ir sąžiningi verslininkai atsiduria žemiau už spekuliantus, o spekuliantai įgyja pranašumą.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad darbas žmogui nereiškia vien pinigų išsilaikymui, tačiau daug daugiau: per darbą tampame daugiau žmonėmis, subrandiname savo žmogiškumą, iš vaikų tampame suaugusiais. Pasaulyje nedaug džiaugsmų, didesnių už tą, kurį teikia darbas, bet būtent todėl mažai skausmų, kurie didesni už skausmą, kai darbas išnaudoja, traiško, pažemina ir žudo. Darbas gali padaryti daug blogo, bet gali padaryti daug gero. Jis suteikia žmogui orumą, yra visuomenės „socialinio pakto“ šerdyje. Kai nedirbama, kai dirbama blogai, mažai ar per daug, demokratija, visa socialinė santarvė pradeda žengti į krizę. Todėl reikia atsispirti gundymams ideologijų, kurios žada, kad dirbs pusė žmonių, gal trečdalis, o likę išsilaikys gaudami „socialinį čekį“. Tikras tikslas turi būti orus darbas visiems. Be darbo nebus orumo, net jei gausi socialinį čekį išsilaikymui. Taip, su juo galima „išgyventi“, tačiau per darbą galima oriai gyventi.

Atsakydamas į darbininko klausimą apie darbą, kaip varžybas ir galimybę bendrumui, Popiežius pabrėžė, jog yra didelė ne vien krikščioniška, bet ir ekonominė klaida manyti, kad įmonė pirmiausia yra varžymasis, o ne abipusiškumas ir bendradarbiavimas. Sukūrus paskatinimų ir bausmių sistemą, kuri verčia darbuotojus konkuruoti, galima pasiekti trumpalaikių rezultatų, tačiau to kaina yra pasitikėjimo ir lojalumo audinio suardymas. Ir kai ateina krizė ar sunkumai, įmonė sprogsta, nes nėra ją siejančių saitų.

Popiežius Pranciškus kalbėjo apie dar vieną stabą, kuris užmaskuoja ar paslepia darbo vertę, – vartojimą. Išaukštinamas vartojimas ir jo teikiamas malonumas, o darbas ir darbo nuovargis yra tik skausmas, nelaimė. Vartotojiškumas sugraužia pagarbą, kurios darbas ir darbo prakaitas nusipelno. Darbas nėra vien priemonė vartojimui. Jei iškeisime darbą į vartojimą, iškeisime ir žodžius-brolius: „orumas“, „pagarba“, „garbė“, „laisvė“, „teisės“. Reikia prašyti, kurti, gerbti ir mylėti darbą ir jo melsti. Vienos iš gražiausių maldų yra sukurtos ir sakomos prieš darbą, darbo metu ar po darbo. Ir pati Eucharistija yra žemės ir žmogaus rankų darbo vaisius. Nesuprasdami darbo vertės, nesuprasime ir Eucharistijos vertės, pabrėžė Popiežius.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“