2015 metai
2016 metai
2017 metai

Geras verslininkas nėra spekuliantas

Genujos metalurgai laukia Popiežiaus

Popiežius Pranciškus gegužės 27 dieną lankėsi Genujoje. Jo vizitas prasidėjo nuo susitikimo su šio uostamiesčio ILVA plieno lydymo bendrovės darbuotojais. Pasveikinęs susitikimo dalyvius, Popiežius atsakė į kelis verslininko, profsąjungos atstovės, darbininko ir šiuo metu bedarbės klausimus. Vienas verslininkas paprašė Šventojo Tėvo įžvalgų, kurios būtų naudingos verslo pasauliui, susiduriančiam su daug biurokratinių sunkumų.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, kalbėdami apie darbą, visada turime atsiminti esminę prielaidą: darbas yra žmogiškas ir žmoginanti tikrovė ir krikščioniškas prioritetas. Tarp Bažnyčios ir darbo visada egzistavo draugystė. Jau pirmajam žmogui, Adomui, Dievas paveda darbą. Jėzus buvo darbininkas.

Popiežius kalbėjo apie tai, kad geras ir doras verslininkas yra pamatinė geros ekonomikos figūra. Nėra geros ekonomikos be gero verslininko. Jo dorybė yra gebėjimas kurti darbą, produktus ir pagarba savo darbuotojams, miestui ir aplinkai, kurioje dirba. Geras verslininkas turi žinoti, kad darbas yra žmogaus orumo dalis. Nuomonė, jog žmonės dirba vien dėl gero uždarbio, sumenkina tiek darbuotojo, tiek darbo orumą. Geras verslininkas dirba greta ir su savo darbuotojais. Jis pats yra „darbuotojas“, kuris supranta savo darbo orumą, jaučia meilę savo įmonei, jaučia aistrą ir pasididžiavimą dėl to, kas gimsta iš jo darbuotojų rankų ir sumanumo. Geras verslininkas nesprendžia savo problemų paprasčiausiai atleidinėdamas, jam atleidimas visada yra skaudus pasirinkimas ir jis kenčia, kovoja, ieško naujų minčių, kad to išvengtų. Tuo jis skiriasi nuo spekulianto ar prekeivio. Spekuliantas nemyli savo įmonės, nemyli savo darbuotojų, jam įmonė ir darbuotojai – tik priemonės pelnui. Jis išnaudoja tai savo pelnui. Atleisti, uždaryti, perkelti įmonę jam nieko nereiškia, nes jis išnaudoja, instrumentalizuoja, „valgo“ žmones ir priemones siekdamas vien pelno.

Kunigu įšventintas Lenkijos premjerės sūnus

Iš paskos kunigu tapusiam sūnui žengia Lenkijos premjerė su vyru

Gegužės 27 dieną pietinėje Lenkijoje, Bielsko Bialos mieste, kunigystės šventimus gavo Lenkijos ministrės pirmininkės Beatos Šydlo (Beata Szydło) sūnus Timotejus Šydlo (Tymoteusz Szydło). Kitą dieną Pšecešyno miestelyje tėvai ir kiti tikintieji dalyvavo jo aukojamose pirmose šv. Mišiose toje pačioje bažnyčioje, kur jis buvo pakrikštytas.

Sekminių dieną, birželio 4-ąją, jis aukojo primicijų šv. Mišias senuoju Romos ritu lotyniškai Krokuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Patarnauti tose šv. Mišiose T. Šydlo pasikvietė pažįstamus Šv. Petro brolijos (FSSP) kunigus. Ši brolija jau ketvirtį amžiaus meldžiasi pagal pal. Jono XXIII 1962 metų mišiolą ir yra visiškoje vienybėje su Popiežiumi. 1988 metais įkurta brolija turi daugiau nei 400 narių. Daugiausia jų yra JAV, Prancūzijoje, Kanadoje, Vokietijoje. Prieš dešimtmetį popiežius Benediktas XVI įsaku „Summorum Pontificum“ leido aukoti šv. Mišias senąja lotyniškos liturgijos forma be atskiro vyskupo leidimo.

Į Vatikaną atvyko „Vaikų traukinys“

Jau penktą kartą į Vatikaną atvažiavo „Vaikų traukinys“. Tai – Popiežiškosios kultūros tarybos prieš kurį laiką pradėtos „Pagonių kiemo“ iniciatyvos tęsinys, skirtas vaikams, kurie išgyvena sudėtingas situacijas. Šiemet specialus Italijos geležinkelių sąstatas pas popiežių Pranciškų atvežė apie 400 vaikų iš Vidurio ir Rytų Italijos vietovių, kurios nukentėjo nuo pernai vasarą ir rudenį vykusių žemės drebėjimų. Popiežius Pranciškus ilgokai bendravo su vaikais, atsakinėjo į klausimus, kartu su jais fotografavosi.

Lietuvos kunigų seminarijų vadovų susitikimas

Lietuvos kunigų seminarijų vadovai prie namo, kuriame gyveno vysk. Justinas Staugaitis Kan. Viktoro Ačo nuotrauka

Birželio 5-ąją Telšiuose įvyko visų Lietuvos kunigų seminarijų vadovų bei dėstytojų susitikimas. Į Telšius susirinko visų trijų – Kauno, Vilniaus ir Telšių – kunigų seminarijų rektoriai, vicerektoriai, ugdytojai, dvasios tėvai bei dėstytojai. Susirinkusieji kartu išgyveno bendrystę ir kartu paminėjo Telšių kunigų seminarijos įkūrimo 90-metį. Ji įkurta 1927 metais vyskupo Justino Staugaičio rūpesčiu ir iniciatyva. Pirmuoju rektoriumi buvo paskirtas kan. Vincentas Borisevičius, vėliau tapęs Telšių vyskupu ir kankiniu. Seminarija atkurta 1989 metais, jos pirmuoju rektoriumi tapo mons. kan. Kazimieras Gaščiūnas. Per 90 gyvavimo metų (ji buvo uždaryta 1946–1989 metais) Telšių kunigų seminarija parengė iš išleido beveik 300 kunigų.

Susirinkusieji susipažino su Telšių kunigų seminarijos istorija bei dabarties realijomis, kartu meldėsi Telšių vyskupijos Katedroje. 12 val. šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Telšių vyskupijos ordinaras vyskupas Jonas Boruta SJ ir seminarijų atstovai. Šv. Mišiose giedojo vargonininkės Elenos Žirgulienės vadovaujamas ansamblis.

Tegul Šilainių parapija būna Šventosios Dvasios starto aikštelė

Birželio 4-ąją, per Sekmines, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas Kaune konsekravo Šventosios Dvasios parapijos bažnyčią. Šiai šventei parapija skyrė trijų dienų programą su Švč. Sakramento adoracija, parapijos Atsinaujinimo diena „Ten, kur Bažnyčia, ten ir Dvasia“. Išvakarėse beveik 80-čiai jaunuolių Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius suteikė Sutvirtinimo sakramentą, o gegužę Pirmąją Komuniją priėmė daugiau kaip 200 vaikų. Konsekracijos iškilmėse švęsti susirinkusią gausią parapijos bendruomenę ir jos svečius pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Spausdiname jo šv. Mišiose pasakytą homiliją.

Ši Sekminių šventė ypatinga Šilainių Šventosios Dvasios parapijai. Prieš dvidešimt metų buvo pašventintas kertinis akmuo, pamažu iškilo šis pastatas, ir jau kurį laiką meldžiatės naujoje bažnyčioje. Šiandien ji bus iškilmingai konsekruota, skirta Dievui ir Jo žmonėms, bus pašventintas naujasis altorius. Tai nėra paprasta atidarymo šventė, kaip bet kurio kito pastato. Šis pastatas nėra vien maldos vieta. Jis atspindi visus tikinčiuosius apimančią gyvąją Bažnyčią, kuri yra Kristaus Kūnas. Bažnyčios centre stovi altorius, primenantis Kristų. Tai yra vieta, kurioje atnaujinama Kristaus kryžiaus auka, ir stalas, nuo kurio dalijamas Viešpaties Kūnas bei Kraujas.

Šventėje lankėsi nuncijus

Muziejaus sodelyje, ant kalnelio

Daugybė Lietuvoje yra lankytinų vietų, susijusių su tikėjimo puoselėjimu. Viena iš jų – Prienų rajone, Šilavoto seniūnijoje, esantis ir jau 10 metų veikiantis Davatkyno muziejus. Ir mes, būrelis alytiškių – Juozas ir Emilija Krušiniai, Alfonsas Vitkauskas, Irena Kriukonienė – turėjome galimybę dalyvauti gražiame minėjime. Traukia ši vieta, nes teko ten gyventi ir dirbti nemažai metų.

Šventė pradėta iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už moteris, mokiusias tikėjimo, aukojo apaštališkais nuncijus Lietuvoje, arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), klebonas kun. Ričardas Kmitas ir keli kunigai. Giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras, solistai Egidijus Bavikinas ir Liudas Mikalauskas. Nuncijus iš sakyklos kalbėjo apie džiaugsmą, liudijantį tikėjimo skleidimą sunkiais sovietiniais metais, ir atminimą moterų, buvusių anuomet Dievo tarnaitėmis.

Prelato mintys – kelrodis žmonėms

Kalba Maišiagalos klebonas prel. Janas Kasiukevičius

Maišiagaloje, Houvalto dvare, neseniai pristatyta knygelė lenkų kalba su ilgamečio Vilniaus krašto patriarcho, Maišiagalos klebono mons. Juzefo Obrembskio (1906 03 19–1932 06 12–2011 06 07) mintimis ir sentencijomis „Drogowskazy księdza prałata Obrembskiego“ (Kunigo prelato Obrembskio kelrodžiai). „Šios knygutės idėją pagimdė poreikis. Pradėjus veikti Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejui iš prelato rankraščių išrinkome įvairius posakius, mintis. Pateikdavome juos žmonėms, kurie ateidavo į mūsų muziejų. Kiekvienas atėjęs galėjo pasiimti kokią nors mintį. Dažnai mūsų klausdavo, ar nesame parengę ir sudėję šių sentencijų į vieną leidinį. Pasvarstėme, kad iš tikrųjų galima jas surinkti į vieną knygutę“, – pasakojo Monika Urbanovič apie idėją išleisti prelato sentencijų rinkinuką.

Gegužinės pamaldos kunigo gimtinėje

Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos mokinių programa

Naminė duona, kunigo palaiminimas, daina, rankos paspaudimas – akimirkos gražaus susibūrimo, kuris tradiciniu jau yra tapęs ir Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijai, ir Talkonių, Jurgėnų bei Pumpėnų bendruomenėms, kurios maloniai pasitinka progimnazijos mokytojus bei mokinius visiems brangioje vietoje – kunigo Alfonso Lipniūno (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28) gimtinėje.

Kai pavasarį visu smarkumu skleidžiasi gamta, čia, į gražų jos kampelį, paminėti Gegužinių pamaldų suvažiuoja, sueina dvi kartos: jauni, kurie klausosi ir mokosi būti aktyviais Gegužinių pamaldų dalyviais, ir vyresni, kurie tą popietę tampa jaunimui puikiais mokytojais, kai ne tik skambiais balsais gieda bažnytines giesmes, bet ir rodo, kaip visa širdimi susiliejama su malda ir kaip Dievo žodis eina iš žmogaus širdies, nes tariamas su  meile ir nuoširdumu.

Nesusiviliojęs kagėbistų pažadais

Kan. Prano Liutvino (1927 05 23–1950 09 24–2011 02 14) 90-osioms gimimo metinėms

Paminklas kan. Pranui Liutvinui atminti Sutkų bažnyčios šventoriuje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

1927 m. gegužės 23 d. Sutkų k. (Šakių r.) ūkininkų Prano Liutvino ir Onos Dailidaitės-Liutvinienės šeimoje, gimė kanauninkas Pranas Liutvinas. Tėvai augino šešis sūnus, Pranas buvo antrasis. Mokėsi Žeimio pradžios, Kriūkų septynmetėje mokyklose, Šakių „Žiburio“, Vilkijos gimnazijose. Iš Vilkijos žiemą užšalus Nemunui namo sugrįžti nebuvo įmanoma, todėl tekdavo pasilikti gyventi čia, sekmadieniais lankyti Vilkijos bažnyčią. Šakių „Žiburio“ gimnaziją, perkeltą į Lukšius, baigė 1946 metais. Jo auklėtojas tada buvo Jonas Augustaitis, o klasės draugas – po sunkaus sužeidimo kariuomenėje į ją vyresnis atėjęs būsimasis kalbininkas prof. Juozas Pikčilingis. Karo metais patirtos negandos, įspūdžiai, įvairūs su tuo susiję įvykiai ir vaizdai (pavyzdžiui, besimokant Vilkijoje, nusišovė stribas, o vaikai matė, kaip vištos lesa jo smegenis) lėmė, kad Prano galvoje sukosi mintys apie gyvenimo prasmę, kurią pradėjo matyti kunigystėje. Vaikystėje Sutkuose klebonavo jį krikštijęs kun. Antanas Radušis, katekizmo ir poterių mokęs, Pirmajai Komunijai rengęs kun. Andrius Senkus, 1939 metų vasarą paskirtas naujos bažnyčios statyba rūpinęsis kun. Juozas Pilipaitis. Jie kiekvienas savaip darė įtaką jaunojo Prano pasirinkimui. Jis matė, kokius gilius iškasė naujos bažnyčios pamatus, kaip kyla sienos. Deja, darbus sustabdė karo negandos, kai sugrįžus rusams išgrobstytos plytos ir mediena, o vėliau valdžia statybą uždraudė. Vaikui darė įspūdį ir Sutvirtinimo sakramentą teikęs vyskupas Mečislovas Reinys. Apsisprendimą stoti į Kunigų seminariją priėmė tik pasitaręs su tėvais, dorais katalikais, neprieštaravusiais tokiam sūnaus norui. 1946 metų rudenį į pirmąjį filosofinį Kauno kunigų seminarijos kursą atvyko beveik 120 jaunuolių! Bet toks didelis skaičius buvo todėl, kad tais metais okupantai uždarė Telšių kunigų seminariją.

Mirė ukrainiečių moralinis autoritetas kardinolas Lubomyras Husaras

Kardinolas Lubomyras Husaras

Gegužės 31-ąją po sunkios ligos mirė 84-uosius metus ėjęs Lubomyras Husaras, Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios Didysis arkivyskupas emeritas, Šventosios Sofijos bažnyčios Romoje kardinolas, tiek Ukrainos katalikų, tiek nekatalikų pripažintas ukrainiečių moralinis autoritetas.

Popiežius Pranciškus, gavęs žinią apie kardinolo L. Husaro mirtį, išsakė užuojautą velionio artimiesiems, kunigams ir tikintiesiems, dvasinėje vienybėje su velionio vyskupijos bendruomene meldė Viešpatį, kad suteiktų šiam uoliam ganytojui amžinąjį atilsį, prisiminė ryžtingą kardinolo ištikimybę Kristui tuomet, kai Bažnyčia buvo persekiojama, jo vaisingą apaštališką veiklą ypač trėmimų aukoms ir pastangas atverti vis naujus kelius dialogui ir bendradarbiavimui su Stačiatikių Bažnyčiomis. Kardinolas, ukrainiečių studitų vienuolis, vadovavo Ukrainos Bažnyčiai dešimt metų: nuo 2001-ųjų – kaip Lvovo didysis arkivyskupas, o nuo 2004 metų, kai, arkivyskupijai pakeitus vardą, persikėlė į Ukrainos sostinę Kijevą, – kaip Didysis Kijevo ir Haličo arkivyskupas iki 2011 metų. Paskui liko Didžiuoju Kijevo ir Haličo arkivyskupu emeritu.

Netektys

A†A kun. jubil. Vincentas PINKEVIČIUS

(1919 03 18–1954 09 12–2017 05 30)

Gegužės 30 dieną Kaišiadorių ligoninėje mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas jubiliatas Vincentas Pinkevičius, Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo parapijos rezidentas. Jis gimė 1919 m. kovo 18 d. Girdžių parapijoje, Jurbarko rajone, valstiečių šeimoje. Baigęs Girdžių pradinę mokyklą dirbo tėvų ūkyje, bet norėdamas siekti mokslo, neakivaizdžiai mokėsi pagal gimnazijos programą. 1936 metais baigė Jurbarko žiemos žemės ūkio mokyklą, o 1942 metais – Raseinių žemės ūkio mokyklą, 1946 metais – Belvederio pienininkystės technikumą. 1946–1950 metais dirbo Eržvilko sviesto gamykloje technologu, kurį laiką ėjo direktoriaus pareigas. 1950 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir ją baigęs 1954 m. rugsėjo 12 d. buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai ir paskirtas Semeliškių parapijos vikaru. Kunigas Vincentas ištikimai tarnavo tikintiesiems vykdydamas įvairias jam pavestas pareigas: 1955 metais – Kirdeikių klebonas, 1957 metais – Žilinų klebonas, 1959 metais – Nedzingės klebonas, 1962 metais – Žaslių klebonas ir aptarnavo Krivonių parapiją, 1967 metais – Butrimonių klebonas, 1970 metais – Kirdeikių klebonas, 1976 metais – Onuškio klebonas ir aptarnavo Vytautavos parapiją, 1978 metais – Kirdeikių parapijos administratorius, 1978 metais – Nemaniūnų klebonas, 1980 metais – Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris, 1981 metais – laikinai administravo Kruonio parapiją, 1982 metais – Giedraičių klebonas, 1984 metais – Kalvių klebonas. Nuo 2001 metų buvo Žiežmarių parapijos altaristas ir rezidentas. Kiek leido jėgos, kunigas Vincentas aktyviai talkino parapijos sielovadoje, ištvermingai patarnaudavo klausykloje.