Nesusiviliojęs kagėbistų pažadais

Kan. Prano Liutvino (1927 05 23–1950 09 24–2011 02 14) 90-osioms gimimo metinėms

Paminklas kan. Pranui Liutvinui atminti Sutkų bažnyčios šventoriuje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

1927 m. gegužės 23 d. Sutkų k. (Šakių r.) ūkininkų Prano Liutvino ir Onos Dailidaitės-Liutvinienės šeimoje, gimė kanauninkas Pranas Liutvinas. Tėvai augino šešis sūnus, Pranas buvo antrasis. Mokėsi Žeimio pradžios, Kriūkų septynmetėje mokyklose, Šakių „Žiburio“, Vilkijos gimnazijose. Iš Vilkijos žiemą užšalus Nemunui namo sugrįžti nebuvo įmanoma, todėl tekdavo pasilikti gyventi čia, sekmadieniais lankyti Vilkijos bažnyčią. Šakių „Žiburio“ gimnaziją, perkeltą į Lukšius, baigė 1946 metais. Jo auklėtojas tada buvo Jonas Augustaitis, o klasės draugas – po sunkaus sužeidimo kariuomenėje į ją vyresnis atėjęs būsimasis kalbininkas prof. Juozas Pikčilingis. Karo metais patirtos negandos, įspūdžiai, įvairūs su tuo susiję įvykiai ir vaizdai (pavyzdžiui, besimokant Vilkijoje, nusišovė stribas, o vaikai matė, kaip vištos lesa jo smegenis) lėmė, kad Prano galvoje sukosi mintys apie gyvenimo prasmę, kurią pradėjo matyti kunigystėje. Vaikystėje Sutkuose klebonavo jį krikštijęs kun. Antanas Radušis, katekizmo ir poterių mokęs, Pirmajai Komunijai rengęs kun. Andrius Senkus, 1939 metų vasarą paskirtas naujos bažnyčios statyba rūpinęsis kun. Juozas Pilipaitis. Jie kiekvienas savaip darė įtaką jaunojo Prano pasirinkimui. Jis matė, kokius gilius iškasė naujos bažnyčios pamatus, kaip kyla sienos. Deja, darbus sustabdė karo negandos, kai sugrįžus rusams išgrobstytos plytos ir mediena, o vėliau valdžia statybą uždraudė. Vaikui darė įspūdį ir Sutvirtinimo sakramentą teikęs vyskupas Mečislovas Reinys. Apsisprendimą stoti į Kunigų seminariją priėmė tik pasitaręs su tėvais, dorais katalikais, neprieštaravusiais tokiam sūnaus norui. 1946 metų rudenį į pirmąjį filosofinį Kauno kunigų seminarijos kursą atvyko beveik 120 jaunuolių! Bet toks didelis skaičius buvo todėl, kad tais metais okupantai uždarė Telšių kunigų seminariją. Pranui seminarijoje labai patiko, jis jautė save atradęs, ypač studijuodamas filosofiją. Bėda tik ta, kad seminarijos patalpas buvo užėmę okupantai, todėl gyventi ir studijuoti buvo ankšta. Dėl valdžios persekiojimo klierikų skaičius ėmė mažėti, kai kurie tęsė studijas po pertraukos, o kiti sukūrė šeimas. Prano kursas sumažėjo iš pradžių iki 50. 1950 m. rugsėjo 21 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas trylikai klierikų suteikė diakono šventimus, o 1950 m. rugsėjo 22 d. įšventino kunigais. P. Liutvinas buvo jauniausias, dar tik 23 metų, bet bijota, kad vyresnių kursų klierikų arba diakonų nesuimtų ar neištremtų. Pasitaikė, kad diakonu įšventintą jau kitą dieną kartu su kaime suimtais namiškiais išsivesdavo ir ištremdavo. Be kunigystės šventimų patekęs į kalėjimą arba ištremtas diakonas beveik nieko negalėtų pagelbėti sielovadoje. Kunigas Pranas labai norėjo Primicijų gimtosios Sutkų parapijos bažnytėlėje. Tačiau tada buvo toks laikas, kad iš kitur atvykęs kunigas aukoti šv. Mišias galėdavo tik gavęs valdžios leidimą. Todėl Sutkų klebonas kun. Juozas Statkevičius sudarė galimybę kunigui Pranui aukoti šv. Mišias zakristijoje. Joje aukodavo šv. Mišias parvykęs į tėviškę ir vėliau, jau klebonaujant kun. Jonui Gribuliui. Jaunojo kunigo neištrėmė, todėl jo studijos seminarijoje tęsėsi, jis buvo paskirtas klierikų prižiūrėtoju, viename kambaryje su jais gyveno (vienu metu jų buvo net 33). Kasdien aukodavo šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje. 1951 m. birželio 5 d. paskirtas Kalvarijos vikaru, juo buvo iki 1953 m. balandžio 18 d. Tuometinis vyskupijos valdytojas kan. Juozas Stankevičius ragino jaunąjį kunigą rašyti darbą ir apsiginti licenciatą, todėl norėdamas sumažinti darbo krūvį paskyrė jį Barzdų klebonu. Tačiau čia, kur valdžioje buvo aršūs ateistai, jaunajam kunigui rašyti teologijos licenciato darbą neatsirado laiko. Prieš didžiąsias katalikų šventes į Barzdų bažnyčią atlikti išpažinties ir priimti Šv. Komuniją atvykdavo Griškabūdžio komunistai. 1954 m. rugpjūčio 4 d. valdytojas jį paskyrė altaristu į Gelgaudiškį, kad tęstų pradėtą teologijos licenciato darbą. Bet, deja, čia teko eiti klebono pareigas ir laiko rašyti beveik neliko. Mirus Daukšių klebonui kun. Juozui Katiliui, lapkričio 22 d. kun. P. Liutvinas buvo paskirtas klebonu į jo vietą. Vėlyvą rudenį atvykęs į Daukšius pamatė, kad ten nėra bažnyčios. Ankstesnysis klebonas šv. Mišias aukojo privataus namo kambaryje, o bažnyčia dešimt metų po karo stovėjo apgriauta. Naujasis klebonas ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų. Jo suorganizuoti parapijiečiai nuoširdžiai padėjo jaunajam klebonui, nuo pat pirmos dienos šv. Mišias aukojusiam apgriuvusioje bažnyčioje. 1958 metais bažnyčia buvo atstatyta. Kun. P. Liutvinas Daukšiuose baigė rašyti tekstą apie Kristaus Prisikėlimą, kuriame surinko Šventojo Rašto ištraukas ir teologų pasisakymus šia tema. 1957 m. vasario 25 d. darbą apsigynė Kauno kunigų seminarijoje ir tapo kanauninku. 1960 m. liepos 2 d. atsisveikino su pamiltais Daukšių parapijiečiais ir tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju bei Kauno Arkikatedros Bazilikos vikaru. Klierikams jis dėstė moralinę teologiją, buvo bendrabučio vedėjas. Tačiau seminarijoje darbavosi tik vienerius mokslo metus – iki 1962 m. sausio 2 d. (nuo 1960 m. lapkričio 17 d. iki 1962 m. vasario 9 d. kan. P. Liutvinas buvo Vilkaviškio vyskupijos tribunolo teisėjas). Ilgiau padirbėti seminarijoje kanauninkas negalėjo, nes atsisakė bendradarbiauti su kagėbistais. Kurį laiką jis buvo iškeldintas iš seminarijos teritorijos ir gyveno Vilijampolėje. 1962 m. sausio 23 d. paskirtas Griškabūdžio klebonu. Čia rūpinosi medine Kristaus Atsimainymo bažnyčia – XVIII amžiaus architektūros paminklu. 1975 m. birželio 10 d. paskirtas Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos administratoriumi, o nuo 1986 m. birželio 23 d. iki 1994 m. gruodžio 8 d. ėjo dar ir Margininkų klebono pareigas, didelės infliacijos metu rūpinosi Viršužiglio Šv. Onos bažnyčios statyba (ji pašventinta 1995 metais). Sulaukęs 75 metų, 2002-ųjų gegužės 27-ąją, pasiprašė į užtarnautą poilsį ir tapo Aukštosios Panemunės parapijos altaristu.

Nuo 1990 m. kovo 9 d. iki 2002 m. spalio 15 d. kan. P. Liutvinas buvo Vilkaviškio vyskupijos tribunolo teisėjas, 1994 m. kovo 19 d. paskirtas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninku, 1994–2004 metais – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos nariu, o 1999–2002 metais – Vilkaviškio vyskupijos konsultoriumi. Kan. P. Liutvinas, ir būdamas altaristu, pagal galimybes padėdavo sielovadoje, ypač lankydamas Onkologijos ligoninės ligonius. 2008 m. vasario 15 d. Kauno Rotušėje apdovanotas miesto mero Santakos garbės ženklu. Ypač mylėjo savo tėviškę, todėl, kiek tik leisdavo galimybės, apsilankydavo gimtuosiuose Sutkuose. Visada domėjosi Kauno zanavykų bendrijos veikla, nuolat rėmė Zanavykijos šviesuolių enciklopedijos „Novužės krašto vaikai“ leidybą, buvo aktyvus katalikiškos spaudos propaguotojas. Minint kan. P. Liutvino kunigystės 60-metį išleista biografinė apybraiža apie jį – knyga „Žvilgsnis į praeitį“ (2010, „Ardor“).

Kan. P. Liutvinas mirė 2011 m. vasario 14 d. Laidotuvių šv. Mišiose Aukštosios Panemunės bažnyčioje pamokslą apie savo bičiulį dar nuo Šakių „Žiburio“ gimnazijos laikų pasakė vysk. Juozas Žemaitis MIC. Jis išaukštino kanauninko principingumą ir pasiryžimą nesusivilioti kagėbistų pažadais, kurių jaunystėje nestigo. Kanauninko laidotuvių apeigas atliko Griškabūdžio bažnyčioje jo pakrikštytas vysk. Arūnas Poniškaitis. Kan. P. Liutvinas buvo palaidotas šios bažnyčios šventoriuje šalia prel. Aleksandro Grigaičio (1877–1955).

Minint 90-ąsias kan. P. Liutvino gimimo metines, gegužės 27-ąją, šeštadienį, jo gimtosios Sutkų parapijos Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, bažnyčioje šv. Mišias už iš šios parapijos kilusį kunigą aukojo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir keli kunigai. Po šv. Mišių šventoriuje arkivyskupas pašventino paminklą kan. P. Liutvinui atminti.

Daugiau apie tai – „XXI amžiuje“.

Romas BACEVIČIUS

© 2017 „XXI amžius“