Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. liepos 21 d., Nr. 14 (281)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pirmą kartą Lietuvoje – nuolatinių diakonų šventimai

Įšventintieji diakonai su arkivyskupais
Sigitu Tamkevičiumi ir Lionginu
Virbalu bei artimaisiais
Vyganto Malinausko nuotrauka

Birželio 24-ąją, švenčiant Kauno arkivyskupijos Globėjo Šventojo Jono Krikštytojo gimimo iškilmę, Šv. Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ diakonais įšventino penkis įvairių profesijų vyrus. Tai – dviejų sūnų tėvas Nerijus Čapas, Pasauliečių pranciškonų ordino OFS narys (ūkininkauja šeimos ūkyje „Bonės sodai“, tarnauja Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčios bendruomenės pastoracijoje), penkių vaikų tėvas Darius Chmieliauskas (Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas spaudai bei Informacijos tarnybos vadovas, VšĮ „Caritas“ leidyklos „Artuma“ bei žurnalo vyriausiasis redaktorius), po vieną dukrą auginantys Audrius Jesinskas (Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos ginkluotės instruktorius, tarnauja Lietuvos kariuomenės ordinariato Kauno įgulos kapelionato Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios bendruomenės pastoracijoje) ir Benas Ulevičius (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas) bei dviejų vaikų tėvas Darius Venčkauskas (dirba Kauno „Varpelio“ pradinėje mokykloje ir Kauno Jono Žemaičio-Vytauto mokykloje-daugiafunkciame centre mokytoju, tarnauja Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos pastoracijoje, yra šios parapijos katechetas). Visi jie penkerius metus šiems šventimams ruošėsi studijuodami Kauno arkivyskupijos Nuolatinių diakonų ugdymo centre. Tai – istorinis įvykis Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, nes šie šventimai vedusiems vyrams teikiami pirmą kartą. Trys naujai įšventintieji diakonai tarnaus Kauno arkivyskupijoje, o du – Lietuvos kariuomenės ordinariate.

Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčioje santuoka ir šventimai dar visai neseniai buvo nesuderinami, todėl visus, priėmusius šventimus, saistė celibatas. Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį diakonatą, lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia įžengė į visiškai naują erą. 1964 metais Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium paskelbta, kad „Popiežiaus sutikimu šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas“. Pradžioje buvo manyta, kad daugiausia bus šventinami pašaukimą diakonatui, o ne kunigystei pajutę vieniši vyrai, kuriuos saistytų celibato įstatymas, tačiau tuo pat metu buvo pripažinta, kad pašaukimas į diakonatą turi savitą prigimtį ir skiriasi nuo kunigystės pašaukimo. Vėlesnė patirtis parodė, kad nors ir pasitaikė pavienių diakonatui įšventintų vienišų vyrų, dauguma įšventintų nuolatinių diakonų buvo ir tebėra vedę vyrai.

Per pastaruosius trisdešimt metų visame pasaulyje nuolatiniais diakonais įšventinta labai daug vedusiųjų – 2016 metų pabaigoje jie sudarė apie 10 procentų visų lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios dvasininkų, o jų skaičius viršijo 45 tūkstančius ir toliau auga. 2009 metais popiežiui Benediktui XVI priėmus nuostatą dėl Katalikų Bažnyčion sugrįžusių anglikonų dvasininkų, kurie troško likti kunigais, dabar turime dar didesnį skaičių šventimus gavusių ir tuo pat metu šeimas turinčių vyrų. Būta nuogąstavimų, kad tikintieji nepriims vedusių nuolatinių diakonų, tačiau tiesa pasirodė esanti kiek kitokia – dauguma pasauliečių išskėstomis rankomis ir su džiaugsmu priėmė jiems tarnauti ateinančių naujųjų diakonų.

Vykstant Vatikano II Susirinkimui ir dar 25 metus jam pasibaigus, Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje rastis nuolatiniams diakonams nebuvo jokių galimybių, tačiau atkūrus Nepriklausomybę šią užduotį iškėlė popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu 1999 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Tuomet Šventasis Tėvas paragino tinkamai įvertinti nauja ir sena bei atsiverti Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms. Viena jų, pasak Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, yra ir nuolatinis diakonatas: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. [Vatikano II] Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę, ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje“.

2006 metais Šventojo Sosto Katalikiškojo auklėjimo kongregacijai aprobavus tuomečio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ vadovaujamos darbo grupės parengtas ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos patvirtintas Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires, buvo atvertas kelias į nuolatinių diakonų ugdymo pradžią.

„Tai – savita tarnystė. Diakonai priklauso dvasininkijai, bet nėra kunigai. Veikia tarp pasauliečių, bet nėra pasauliečiai. Jų dvasingumas yra tarnavimo dvasingumas. Šventimų sakramentu diakonas tampa panašus į Kristų, tapusį visų tarnu. Diakonas yra gyvas Kristaus Tarno atvaizdas Bažnyčioje – ypatingas sakramentinis Kristaus Tarno ženklas“, – sakė Popiežiaus namų pamokslininkas kun. Ranjeras Kantalamesa (Raniero Cantalamessa) OFM Cap., 2015 metais skaitydamas pranešimą Italijos nuolatinių diakonų kongrese ir taikliai atskleisdamas diakonato esmę.

„Pašaukimas yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo dovana – tiek pašauktajam, tiek ir Bažnyčiai, taigi Kauno arkivyskupijai ir Kariuomenės ordinariatui Lietuvoje. Pirmą kartą šventinami nuolatiniai diakonai, vedę vyrai, jau turintys šeimos ir profesinio gyvenimo patirties“, –  homilijoje sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, nuoširdžiai sveikindamas visus penkis vyrus, atsiliepusius į Viešpaties šaukimą ir jų žmonas Živilę, Jonę, Astą, Dalę ir Neringą bei vaikus, kurie tam tikru būdu dalyvauja jų pašaukimo gyvenime. „Dėkoju Jums už Jūsų drąsų tikėjimą ir palaikančią meilę, – sakė Kauno arkivyskupas. – Noriu padėkoti visiems, kurie jus lydėjo pasirengimo kelyje – pirmiausia arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kuris ėmėsi iniciatyvos rengti nuolatinius diakonus, Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovui kun. Kęstučiui Geniui, dvasios tėvui kun. Stasiui Kazėnui, programos koordinatorei Virginijai Malinauskienei ir daugeliui kitų, kurių nuoširdaus įsitraukimo dėka šiandien esate. Gyvename tokiu istoriniu laiku, kai sumažėjo besirengiančiųjų kunigystei, kunigai parapijose užkrauti įvairiausiais rūpesčiais ir reikalais. Panašiai buvo ir gimstančios Bažnyčios laikais, kai apaštalai nebespėjo atsiliepti į visus tikinčiųjų lūkesčius. Tada buvo išrinkti septyni vyrai, o apaštalai melsdamiesi uždėjo ant jų rankas (plg. Apd 6, 6). Taip ir dabar Šventoji Dvasia pažadina naują tarnystę, gaunamą vyskupo rankų uždėjimu ir Šventosios Dvasios galia. Tai mums primena, kad neužtenka melsti daugiau pašaukimų į kunigystę ir skatinti juos mūsų bendruomenėse. Net jei kunigų būtų kur kas daugiau, to neužtektų“. Arkiv. L. Virbalas homilijoje kalbėjo: „Viešpats mums leidžia suprasti, kad tarnysčių ratas turi būti platesnis, kad reikia jas skatinti ir prašyti, kad kiekvienas Bažnyčios narys pagal gautus talentus ir užduotis atsakingai bei visomis jėgomis prisidėtų prie Dievo karalystės kūrimo. Kai apaštalų laikų Bažnyčia gavo užduotį evangelizuoti visą pasaulį, Šventoji Dvasia paskatino gausinti tarnystes, o ne vien rūpintis tarnų gausėjimu. Diakono pašaukimas – priimti evangelinę tarnavimo užduotį. Per diakonus kaip ir vyskupus bei kunigus sakramentiškai veikia Kristus-Tarnas. Diakonai atstovauja Kristui, kuris plauna kojas saviesiems, atiduoda gyvybę už visus, parodydamas meilę iki galo, tapdamas klusnus Tėvui iki kryžiaus mirties. Per diakonus Kristus-Tarnas yra Bažnyčioje, kuri tarnauja. Diakono užduotis – daryti viską, kad krikščionių bendruomenė nestokotų šio esminio bruožo, kad Bažnyčia ir visos jos bendruomenės skleistų Evangeliją, palaikytų žmones, priimtų vargšus, įsipareigotų teisingumui ir taikai. Kai kurie vyrai tampa diakonais, kad visa Bažnyčia prisiimtų diakoniją – tarnavimą pasaulio atžvilgiu, o pasaulis įtikėtų Evangeliją ir priimtų Kristaus meilę bei Jo patarnavimą. Diakono tarnystė atliekama bendruomenėje kolegialiai. Kiekvienas turite savo šeimą, bet ne mažiau būtina parapija, tikinčiųjų bendruomenė, kurioje atliksite pastoracines užduotis. Nė vienas negali bėgti vienas, nė iš vieno neprašoma būti vienišu herojumi. Reikia pastangų išgyventi „sinodišką Bažnyčią“, kaip sako popiežius Pranciškus, ir visada žengti kartu. Reikia nuolat mokytis dalytis savo tikrovės vizijomis, leistis būti uždegamiems tų pačių troškimų, apsispręsti veikti pastoracijoje kartu.

Vieno teologo žodžiais, galime sakyti, kad diakonatas, ypač nuolatinis diakonatas, yra ten, kur susitinka pasaulietinis gyvenimas ir altorius. Tai – tarnystė, kuri žmogų iš kasdienio gyvenimo atveda prie altoriaus ir nuo altoriaus siunčia į gyvenimą. Diakono užduotis apima dvi kryptis: jis ima eucharistinę Duoną nuo altoriaus, kad neštų ją tikintiesiems, bet kartu neša prie altoriaus aukas, simbolizuojančias jų meilę. Diakonai neša ligoniams bei kitiems vargstantiems ir Viešpaties kūną, ir bendruomenės pagalbą. Jie gauna ir dalija. Diakono tarnystė simbolizuoja diakoniškąją Bažnyčios užduotį ir parodo, kad liturgija ir socialinis gyvenimas – ne dvi priešingos sritys, bet du to paties išganymo užmojo poliai, tas pats iš Kristaus išeinantis ir pas Kristų sugrįžtantis pulsuojantis judėjimas (plg. Pietro Sorci, Paschale Mysterium. Studi di liturgia). Linkiu, kad visada būtumėte nuolatinės meilės diakonai, suvienijantys auką ir tarnystę, priimantys Dievo meilę ir ją skleidžiantys. Skatinkite ir padėkite mums visiems tokiems būti bei šitaip gyventi“.

Pagal Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos ir Diakonai.lt pranešimus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija