2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kaišiadorių Katedroje – Palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio koplyčia

Liepos 2-ąją Kaišiadorių Katedroje dėkojant Viešpačiui už Teofiliaus Matulionio – vyskupo ir kankinio – paskelbimą Palaimintuoju, pašventinta Palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio koplyčia

Birželio 25 dieną Lietuvos sostinėje Vilniuje, Katedros aikštėje, vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis buvo paskelbtas palaimintuoju. Iškilmės liturgijai vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato) SDB.

Po savaitės, liepos 2 dieną, Kaišiadorių Katedroje buvo švenčiamos Palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos padėkos Mišios. Liturgijai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, kunigai iš Kaišiadorių ir kitų vyskupijų. Liturgijoje dalyvavo gausus būtys tikinčiųjų. Šv. Mišių pradžioje Kaišiadorių vyskupas dedikavo ir pašventinto tikinčiųjų pamaldumui Palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus koplyčią, įrengtą Katedroje. Altoriuje patalpintas sarkofagas su Palaimintojo palaikais ir kanoninis paveikslas. Homilijoje Kaišiadorių vyskupas sakė: „Atėję į palaimintojo Teofiliaus koplyčią šioje Katedroje, sutiksite žmogų, kuris jau danguje, kurio gyvenimas skirtas tam, kad atneštų į mūsų gyvenimą daugiau dangaus – daugiau Dievo, daugiau tarpusavio meilės, daugiau visiems mums – Bažnyčiai ir Lietuvai – Dievo skirtų malonių. Švento žmogaus gyvenimas nepasibaigia žemėje. Bažnyčia tam ir skelbia palaimintuosius, šventuosius, kad jų misija – Dievo darbas – tęstųsi...“ Iškilmingų šv. Mišių pabaigoje Kaišiadorių vyskupas dėkojo visiems pasirengimo beatifikacijai bendradarbiams, rėmėjams ir užtarėjams. Vyskupas sakė: „Šioje liturgijoje – šv. Mišiose – dėkojau popiežiui Pranciškui už didelį dėmesį Lietuvai – mūsų krašto skausmų ir šventumo vyrui Palaimintajam Teofiliui. Dėkoju Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui kardinolui Andželui Amatui, kuris aplankė mus Kaišiadoryse ir Vilniuje, vadovavo iškilmingai beatifikacijos liturgijai, paskelbė Apaštalinį laišką, kuriuo Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju. Dėkoju bylos relatoriui prof. Zdislavui Kijasui (Zdzisław J. Kijas) OFM Conv., lydėjusiam beatifikacijos bylą Šventųjų skelbimo kongregacijoje Vatikane, visiems postulatoriams, ypač arkivysk. dr. Jonui Bulaičiui (†2010), vysk. dr. Jonui Borutai SJ, kun. dr. Mindaugui Saboniui ir kitiems, o visų labiausiai vysk. Juozui Matulaičiui, 1991 metais pradėjusiam šį bylą ir nuoširdžiai lydėjusiam iki pabaigos“. Šią vyskupo padėką palydėjo per katedrą nuvilniję garsūs ir ilgi plojimai...

Kryžius jam buvo aukščiausia Jėzaus Širdies meilės išraiška

Kard. Andželo Amato homilija Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šv. Mišiose

Kardinolas Andželas Amatas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šv. Mišiose Laimos Penekaitės nuotrauka

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio, Kaišiadorių arkivyskupo, mirtis buvo sąlygota įkalinimo kančių. Ilgi ir sunkūs metai kalėjimuose ir lageriuose, namų areštas pamažu nualino tvirtą ir drąsų Evangelijos liudytoją. Tačiau persekiojimai ir kankinimai nepalaužė jo valios. Komunistų ir nacistų priešiškumo nebuvo galima racionaliai paaiškinti. Jie paprasčiausiai nekentė Jėzaus Evangelijos ir Bažnyčios.

Mūsų Palaimintasis stojo šios audringos jūros akistaton būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. Jis nepasidavė neapykantai. Buvo įsitikinęs, kad neapykanta yra pats netinkamiausias atsakas į blogį. Jo atsakymas visada buvo atleidimas.

Dėl to Bažnyčia šiandien džiugiai švenčia šio didžiojo Lietuvos sūnaus skelbimą palaimintuoju; Lietuvos – brangios Tėvynės, kurią jis pagerbė savo gyvenimu, kupinu ištikimybės krikščioniškosioms ir žmogiškosioms laisvės ir brolybės vertybėms. Šiandien visiems šventė. Praeities kančių atminimas neturi temdyti mūsų džiaugsmo, bet turi visiems priminti pareigą atleisti, gerbti artimą ir už jį melstis, taip pat ir už priešą.

Pirmą kartą Lietuvoje – nuolatinių diakonų šventimai

Įšventintieji diakonai su arkivyskupais Sigitu Tamkevičiumi ir Lionginu Virbalu bei artimaisiais Vyganto Malinausko nuotrauka

Birželio 24-ąją, švenčiant Kauno arkivyskupijos Globėjo Šventojo Jono Krikštytojo gimimo iškilmę, Šv. Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ diakonais įšventino penkis įvairių profesijų vyrus. Tai – dviejų sūnų tėvas Nerijus Čapas, Pasauliečių pranciškonų ordino OFS narys (ūkininkauja šeimos ūkyje „Bonės sodai“, tarnauja Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčios bendruomenės pastoracijoje), penkių vaikų tėvas Darius Chmieliauskas (Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas spaudai bei Informacijos tarnybos vadovas, VšĮ „Caritas“ leidyklos „Artuma“ bei žurnalo vyriausiasis redaktorius), po vieną dukrą auginantys Audrius Jesinskas (Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos ginkluotės instruktorius, tarnauja Lietuvos kariuomenės ordinariato Kauno įgulos kapelionato Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios bendruomenės pastoracijoje) ir Benas Ulevičius (Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas) bei dviejų vaikų tėvas Darius Venčkauskas (dirba Kauno „Varpelio“ pradinėje mokykloje ir Kauno Jono Žemaičio-Vytauto mokykloje-daugiafunkciame centre mokytoju, tarnauja Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos pastoracijoje, yra šios parapijos katechetas). Visi jie penkerius metus šiems šventimams ruošėsi studijuodami Kauno arkivyskupijos Nuolatinių diakonų ugdymo centre. Tai – istorinis įvykis Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, nes šie šventimai vedusiems vyrams teikiami pirmą kartą. Trys naujai įšventintieji diakonai tarnaus Kauno arkivyskupijoje, o du – Lietuvos kariuomenės ordinariate.

Gyvojo Rožinio draugijos 10-metis

Padėka klebonui kun. Rimantui Žaromskiui (dešinėje) ir svečiui kun. Virginijui Veilentui

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčioje ir vienuolyno reflektorinėje salėje vyko Tytuvėnų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos 10-mečio paminėjimas. Dalyvavo daug Gyvojo Rožinio draugijos maldininkų iš Panevėžio, Naujamiesčio bei Perekšlių kaimo (Panavėžio r.), iš Radviliškio rajono Palonų, Kelmės ir Kražių. Prieš šv. Mišias po bažnyčios skliautais skambėjo bendra Rožinio malda. Jai vadovavo Gyvojo Rožinio draugijos pirmininkė Teresė Barkauskienė.

Šv. Mišias aukojo kariuomenės kapelionas, teologijos mokslų daktaras kun. Virginijus Veilentas. Jo sekmadienio homilijoje kalbėta apie Švč. Mergelės Marijos apsilankymą pas giminaitę Elžbietą. Pasak kunigo, Marija, sužinojusi, jog taps Išganytojo motina, eina ir dalinasi šiuo sielos džiaugsmu. Dabar dažnai nebesugebame dalintis tuo, ką turime – nei materialiais, nei dvasiniais lobiais. Kapelionas kvietė mokytis bendravimo ir prie šeimos stalo, kur galima ištarti padėkos žodžius, pasiūlyti pagalbą artimajam. Kun. V. Veilentas sakė, kad jam didelis džiaugsmas melstis su Gyvojo Rožinio maldos mylėtojais.

Popiežius Pranciškus paskyrė penkis naujus kardinolus

Naujieji kardinolai su popiežiumi Pranciškumi aplankė popiežių emeritą Benediktą XVI

Popiežius Pranciškus trečiadienio, birželio 28-osios, pavakare paskyrė penkis naujus kardinolus iš penkių skirtingų kraštų: Malio, Ispanijos, Švedijos, Laoso ir Salvadoro. Kardinolų skyrimo konsistorija, ketvirtoji popiežiaus Pranciškaus pontifikate, įvyko Šv. Petro bazilikoje dalyvaujant daugiau nei 160 kardinolų iš dabartinių 220 Kardinolų kolegijos narių.

Pagal amžių visi penki nauji kardinolai galėtų dalyvauti konklavoje. Jie – Bamako (Malis, Afrika) 73 metų arkivyskupas Žanas Zerbo (Jean Zerbo); Barselonos (Ispanija, Europa) 71 metų arkivyskupas Chuanas Chozė Omela (Juan José Omella); Stokholmo (Švedija, Europa) 67 metų vyskupas Andersas Arborelijus (Anders Arborelius) OCD; Pakse (Laosas, Azija) Apaštališkasis vikaras, Proconsolare titulinis 73 metų vyskupas Luisas Mari Lingas Manghanekhunas (Louis-Marie Ling Mangkhanekhoun) ir San Salvadoro (Salvadoras, Centrinė Amerika) vyskupas augziliaras, titulinis Mulio 74 metų vyskupas Gregorijus Roza Čavesas (Gregorio Rosa Chįvez).

Pranciškonai mini 800 metų tarnystės Šventojoje Žemėje sukaktį

„Susirinkome čia, kur viskas prasidėjo; sugrįžome prie savo ištakų, kad atnaujintume pasiryžimą žengti pirmyn“, – sakė Pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos vadovas kun. Frančeskas Patonas (Francesco Patton) birželio 11-ąją Izraelio Ako mieste aukodamas Mišias, kuriomis buvo paminėta 800 metų pranciškonų buvimo Šventojoje Žemėje sukaktis. Šiame uoste išsilaipino šv. Pranciškus ir pirmieji broliai, atvykę į Šventąją Žemę 1217 metais. Šis momentas laikomas Pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos istorijos pradžia. Po Pranciškaus, Šventąją Žemę aplankiusio 1217 metais, jo pavyzdžiu sekė ir kiti tuo metu dar labai jauno ordino nariai. Kai kryžiuočių Palestinoje sukurtą krikščionių valstybę užėmė musulmonai, iš pradžių krikščionybė buvo uždrausta. Vėliau, tarpininkaujant Neapolio karaliui, pavyko susitarti su sultonu, kad krikščionys galėtų lankyti šventąsias vietas, o popiežius Klemensas VI 1342 metais pranciškonus paskyrė šventųjų vietų globėjais. Šitaip gimė iki mūsų dienų veikianti Pranciškonų Šventosios Žemės kustodija, kurios žinioje yra kelios dešimtys šventovių, pastatytų svarbiausiose išganymo istorijos vietose. Kai kurias šventoves (Betliejaus Gimimo baziliką, Jeruzalės Šventojo Kapo baziliką) pranciškonai globoja kartu su stačiatikiais ir armėnų katalikais. Kitas globoja patys pranciškonai. Kai kurios iš jų – visiškai naujos bažnyčios, prieš kelis dešimtmečius pastatytos su Jėzaus mokymu susijusiose vietose.

Netektis

A†A kun. Juozas STASIŪNAS

(1939 07 05–1970 05 23-2017 07 04)

Liepos 4 dieną po sunkios ligos mirė ilgametis Vilūnų Šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos klebonas, o nuo 2014 metų – rezidentas kun. Juozas Stasiūnas. Jis gimė 1939 m. birželio 5 d. Aidiečių k., Molėtų r. Mokėsi Suginčių ir Molėtų vidurinėse mokyklose. Trejus metus tarnavo tarybinėje armijoje. 1965 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs, 1970 m. gegužės 23 d. buvo įšventintas kunigu Kaišiadorių vyskupijai ir paskirtas Kaišiadorių parapijos vikaru. Vėliau dirbo šiose vietose: nuo 1973 m. – Čiobiškio klebonu, nuo 1983 metų – Žiežmarių parapijos vikaru, nuo 1984 metų – Vilūnų parapijos klebonu. 2014 metais, sukakus kanoniniam pensiniam amžiui bei pablogėjus sveikatai, kun. J. Stasiūnas pasiprašė atleidžiamas iš klebono pareigų ir paskirtas Vilūnų parapijos rezidentu.

Mirė pirmasis Šventojo Sosto spaudos salės direktorius pasaulietis

Choakinas Navaras Valsas

Liepos 5-osios vakarą mirė Choakinas Navaras Valsas (Joaquin Navarro Valls), pirmosios Šventojo Sosto spaudos salės direktorius pasaulietis. 80-metis „Opus Dei“ prelatūros narys mirė nuo vėžio savo namuose Romoje, palydėtas su juo gyvenusių „Opus Dei“ tikinčiųjų. Iš Ispanijos kilusio Ch. Navaro Valso vardas labai susijęs su šventuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris jį paskyrė Spaudos salės direktoriumi 1984 metais. Žurnalistu tapęs gydytojas Ch. Navaras Valsas Vatikano komunikacijų sistemoje paliko ryškų pėdsaką kaip popiežių atstovas spaudai, tarnavęs Jonui Pauliui II iki jo mirties 2005 metais ir Benediktui XVI pirmaisiais jo pontifikato metus, iš viso Spaudos salės direktoriaus pareigas ėjęs 22 metus.

Ch. Navaras Valsas gimė Kartagene, Ispanijoje 1936 m. lapkričio 16 d. Baigęs medicinos studijas, kurį laiką vertėsi gydytojo praktika, dėstė mediciną universitete. Žurnalistu tapo vėliau: baigė du fakultetus – žurnalistikos ir komunikacijos mokslų. Pradėjo dirbti kelių Ispanijos laikraščių korespondentu Romoje. Kurį laiką vadovavo užsieniečių žurnalistų Romoje asociacijai. Kaip „Opus Dei“ prelatūros komunikacijų atstovui, Ch. Navarui Valsui teko pranešti apie prelatūros steigėjo šv. Chosemarijos Eskrivos (Josemaria Escriva) mirtį Romoje 1975 metais.

Mirė Vokietijos kardinolas

Kardinolas Joachimas Maisneris Šiluvoje 2008 m. rugsėjo 14 d. Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Liepos 5 dieną atostogaudamas Bad Fiuseno kurorte prie Austrijos su brevijoriumi rankose mirė Kelno arkivyskupas emeritas, 83 metų kardinolas Joachimas Maisneris (Joachim Meisner). Jis vadovavo Kelno arkivyskupijai nuo 1989 iki 2014 metų, pastaruoju metu gyveno Kelne. Velionis, viena iš įtakingiausių vokiečių katalikybės figūrų, artimas popiežiams Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI, buvo nuoširdus Bažnyčios Lietuvoje rėmėjas ir geradarys. Bene paskutinis jo viešas pasirodymas įvyko Vilniuje, per Pal. kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos Mišias, kurias birželio 25 dieną jis koncelebravo su gausybe Lietuvos dvasininkų.

J. Maisneris gimė 1933 m gruodžio 25 d. Vokietijos Breslau mieste, dabartiniame Lenkijos Vroclave. Karo pabaigoje, tėvui žuvus fronte, motina kartu su keturiais sūnumis buvo perkelta į Tiuringiją, komunistų valdytoje Rytų Vokietijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, būsimas kardinolas iš pradžių studijavo ekonomiką, tačiau reaguodamas į komunistinės valdžios diegiamą ateizmą, greitai įstojo į Erfurto kunigų seminariją ir ją baigęs 1962 m. gruodžio 22 d. priėmė kunigo šventimus.