2015 metai
2016 metai
2017 metai

Naujas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas

Arkiv. Luisas Franciskas Ladarija Fereras SJ

Liepos 1 dieną savo penkerių metų kadenciją užbaigė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Ludvigas Miuleris (Gerhard Ludwig Müller). Popiežiaus Pranciškaus potvarkiu, jį šiose pareigose pakeis jėzuitas arkivyskupas Luisas Franciskas Ladarija Fereras (Luis Francisco Ladaria Ferrer), iki šiol Kongregacijoje ėjęs antras pagal svarbumą po prefekto pareigas. Popiežius padėkojo kardinolui G. L. Miuleriui už jo darbą.

Kardinolas G. L. Miuleris į Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto pareigas buvo paskirtas 2012 m. liepos 2 d. popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu, pakeičiant ankstesnį prefektą kardinolą Viljamą Levadą (William Lewada). G. L. Miuleris tapo Popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“, Popiežiškosios biblinės komisijos ir Tarptautinės teologinės komisijos pirmininku. Po jo atsistatydinimo visas šias pareigybes perima naujasis prefektas L. Ladarija Fereras.

Kokioms mintims leidžiame vadovauti?

Kun. Vytenis Vaškelis

Žmogaus mintys apibūdina jo vertę. Kai pernelyg dažnai galvojama vien apie materialius dalykus, sumaterialėjama, nes mintys formuoja atitinkamą gyvenimo būdą. Kai asmens siekiai esti kilnesni, jis išlaiko tam tikrą dvasinę pusiausvyrą: stengiasi protingai naudotis žemiškomis vertybėmis ir neužmiršta rūpintis neregimųjų dalykų pažinimu...

Kokia žmogui nauda, jei jis iš prigimties turi aukštą intelekto koeficientą (IQ), bet elgiasi taip, tarsi elementarūs moraliniai mąstymo bei elgesio principai, Kūrėjo įrašyti jo sąžinės plokštėje, neegzistuotų? Kai asmuo protu iš kūrinių egzistavimo pripažįsta Aukščiausiojo buvimą bei veikimą, tačiau Jo, kaip Dievo, negarbina ir Jam už visas geradarybes nedėkoja, tada Jis jam leidžia vadovautis vien savo perdėm subjektyvaus ir stereotipinio mąstymo klišėmis, kurios tampa tam tikromis neadekvataus elgesio normomis ir ydingais įpročiais. Individas, užuot pirmenybę teikęs Kūrėjui bei Atpirkėjui, visą savo dėmesį ir gyvenimą paskiria vien tik nerimstančiam praeinančių dalykų siekiui, liudijančiam, jog žmogaus protavimas iš tiesų tapo apgailėtinas (plg. Rom 1, 20–23).

Šventė Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapijoje

Naujos bažnyčios statymo aktą pasirašo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, už jo dešinėje – šios parapijos klebonas kun. Andrius Alminas Modesto PATAŠIAUS („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Ypatingu įvykiu jauniausia Kauno arkivyskupijos parapija, įkurta 2013 m. lapkričio 4 d. Šilainiuose, – Šv. Jono Pauliaus II parapija – pasitiko Valstybės dieną. Jos išvakarėse, liepos 5 dieną, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas pašventino parapijos koplyčią, o po šv. Mišių šventoriuje prie koplyčios į žemę įkasta kapsulė su aktu – priminimu, jog šis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminklas ir ateinančias kartas kviečia: esame pašaukti laisvei.

Gausiai dalyvaujant parapijos bendruomenei ir svečiams bei meldžiant Dievo palaimos parapijai, viso mikrorajono gyventojams ir naujos bažnyčios statytojams buvo aukojamos arkiv. L. Virbalo vadovaujamos šv. Mišios. Jas koncelebravo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, parapijos klebonas kun. Andrius Alminas bei kiti miesto parapijų kunigai. Giedojo mišrus jaunimo choras „Exaudi“.

Žemaičių vyskupystės įsteigimas – tvirtas žingsnis į Europos tautų šeimą

Vysk. Kęstutis Kėvalas

Brangieji,

Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejus yra mums puiki galimybė prisiminti ir didžiuotis garbingais mūsų tautos gyvenimo įvykiais. Prasidėjus krikštui Žemaitijoje Geroji Naujiena žengė į žmonių širdis. Čia ėmė telktis krikščioniška bendruomenė, kuri tapo pakankamai gausi, kad būtų įkurta atskira vyskupystė.

Kitaip ją galime pavadinti organizuota tikinčiųjų šeima su jos vadovu ir ganytoju vyskupu. Tai – svarbi data ne tik krikščioniško tikėjimo istorijai Lietuvoje, bet ir Europai. Žemaitija įsiliejo į Europos kraštų bendrystę ir vakarietiškos kultūros tradiciją. Galime drąsiai sakyti, kad įsteigiant vyskupystę jau tada buvo žengtas tvirtas žingsnis į Europos tautų šeimą, kurią šiandien vadiname Europos Sąjunga. Tad šiuo Žemaičių vyskupystės jubiliejumi prisimename ir krikščioniško tikėjimo, ir mūsų krašto vakarietiškos kultūros šaknis. Turime didžiuotis, kad mūsų protėviai Žemaitijoje apsvarstę krikščioniško tikėjimo esmę siekė, kad ir jo priėmimas būtų laisvas ir sąmoningas. Prieš 600 metų Žemaičių pateiktas prašymas Bažnyčios visuotiniame susirinkime Konstancoje aiškiai paliudijo apie laisvą tautų apsisprendimo teisę ir tarptautinių sutarčių sampratos stiprėjimą. Taip drąsūs Žemaičių krašto atstovai prisidėjo prie vakarietiškų vertybių stiprinimo Europoje.

Iš parapijų istorijos

Senųjų Varnių Šv. Aleksandro bažnyčioje XIX amžiaus pabaigoje – XXI amžiuje dirbę kunigai

Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia Nuotrauka iš Panoramio.com

Medininkų vyskupijos, kuri ilgainiui tapo Žemaičių vyskupija, steigimo metais Varniuose jau stovėjo parapinė bažnyčia. Ji buvo pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu, pašventinta ir pavadinta Šv. Aleksandro vardu, toks buvo krikščioniškasis kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardas. Per 600 metų toje pat vietoje ši bažnyčia yra ketvirtoji. Dabartinė pastatyta 1779 metais – vėlyvojo Lietuvos baroko ir medinės liaudies architektūros pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupacinės valdžios ji buvo uždaryta ir barbariškai suniokota. Atgavus Nepriklausomybę sugrąžinta tikintiesiems ir restauruota.

Šiemet minimas Žemaičių vyskupijos steigimo 600 metų jubiliejus svarbus visiems. Ir pagrindiniai šio jubiliejaus minėjimo renginiai vyks Varniuose rugpjūčio 19–20 dienomis.

Katalikių moterų bendrystė

Konferencijos dalyviai Vileišių gimtinėje, Medinių kaime

Konferencija „ant ratų‘‘

Lietuvos katalikių moterų sąjungos (LKMS) Pasvalio skyrius birželio 30 dieną šešioliktą kartą pakvietė dalyvauti dvasinėje-kraštotyrinėje konferencijoje „ant ratų“ „Parymokim prie tėviškės slenksčio“. Ji buvo skirta Palaimintojo arkiv. Teofiliaus Matulionio metams, Fatimos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Pagrindinė konferencijos tema – „LKMS ir Pasvalio katalikių moterų veikla 1918–1940 metais“.

Renginyje dalyvavo svečias iš Vilniaus, LKMS dvasios vadas kun. Vytautas Rapalis, LKMS valdybos narės – kraštietė soc. m. dr. Aldona Kačerauskienė, Pasvalio krašto Garbės pilietė gydytoja Genovaitė Jusaitienė, LKMS Pasvalio skyriaus įsteigėjo kan. Kazimiero Krikščiūno dukterėčia gydytoja Gražina Krikščiūnaitė – ir LKMS narės iš Biržų, Palėvenės, Panevėžio, Šiaulių, Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas, istorikas iš Pasvalio Gražvydas Balčiūnaitis, literatė iš Paįstrio Onutė Striškienė, Pasvalio neįgaliųjų vokalinis ansamblis „Žalsvasis šaltinis“ (vadovas – Jonas Vaitiekūnas), Neįgaliųjų centro grupė „Purienos“ (vadovės – Eugenija Butkienė ir Birutė Simonaitienė).

Baigėsi Šventojo tėvo Pijaus metai

Liepos 28-ąją Italijoje, San Džiovani Rotonde, Apulijoje, iškilmingai baigėsi Šventojo tėvo Pijaus metai. Iškilmės Mišioms, dalyvaujant gausiai tikinčiųjų miniai, vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Jubiliejinių metų šventimu paminėtas kapucino t. Pijaus iš Petrelčinos įsikūrimo San Džiovani Rotondo kapucinų vienuolyne šimtmetis. T. Pijus (Francesco Forgione) atvyko į San Džiovani Rotondą 1916 m. liepos 28 d. ir nuo tada ten pasiliko visą likusį gyvenimą, daugiau kaip 50 metų, iki mirties. Šv. t. Pijus iš Petrelčinos, gimęs 1887 ir miręs 1968 metais, kanonizuotas Jono Pauliaus II 2002 metais, yra vienas iš žinomiausių kapucinų vienuolių. Šventasis daug kuo stulbino savo amžininkus – stigmomis, ateities numatymu, išgydymais. Buvo nepaprastas nuodėmklausys, atvertęs daug širdžių.

Prahoje pagerbtas kardinolo Františeko Tomašeko atminimas

Prahos arkivyskupas kardinolas Dominikas Duka (Dominik Duka) rugpjūčio 4 dieną Šv. Vito katedroje aukojo šv. Mišias, skirtas 25-osioms kardinolo Františeko Tomašeko (František Tomįšek, 1899 06 30–1992 08 04) mirties metinėms. Ganytojas prisiminė kardinolo indelį ginant laisvę komunistinio režimo valdymo metais. Pasak Prahos ganytojo, kardinolas Tomašekas buvo kovų už laisvę simbolis, daug prisidėjo, kad priartėtų režimo pabaiga, nepabūgo kliūčių ir pavojų, tvirtai gynė Bažnyčią nuo komunistinės Čekoslovakijos valdžios puolimų. F. Tomašekas buvo konsekruotas slapta 1949 metais, tačiau netrukus buvo suimtas su kitais Apaštalų Sostui ištikimais vyskupais ir kunigais. Nuteistas kalėjo sunkiųjų darbų stovykloje nuo 1951 iki 1954 metų. Išlaisvintas tapo Prahos arkivyskupijos administratoriumi vietoje iš Romos sugrįžti nebegalėjusio Prahos arkivyskupo kardinolo Josefo Berano (1888 12 29–1969 05 17). Popiežius Paulius VI 1976 metais vyskupą F. Tomašeką paskyrė kardinolu „in pectore“, o skirdamas jį Prahos arkivyskupu paviešino prieš metus įvykusį skyrimą kardinolu. Kardinolas Tomašekas vadovavo Prahos arkivyskupijai iki Čekoslovakijos „Aksominės revoliucijos“ 1989 metų lapkritį ir sulaukė popiežiaus Jono Pauliaus II, pirmojo popiežiaus, aplankiusio Čekoslovakiją 1990 metų balandį. Kardinolas F. Tomašekas mirė 1992 metų rugpjūčio 4 dieną.