Popieþius lankësi Kolumbijoje

Jaunieji Kolumbijos þmonës ðalies sostnëje Bogotoje pasitiko Ðventàjá Tëvà. Kairëje – Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas

Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamiljas Monsalvë ir kunigas Pedras Marija Ramiresas Ramosas

Popieþiaus Pranciðkaus apsilankymas „Ðvento Juozapo namais“ pavadintoje Medeljino naðlaièiø prieglaudoje

Popieþius Pranciðkus ir Bogotos arkivyskupas kardinolas Rubenas Salasaras Gomesas

Rugsëjo 6–11 dienomis popieþius Pranciðkus lankësi Kolumbijoje. Tai buvo 20-oji jo apaðtaliðkoji kelionë. Jos metu Popieþius aplankë sostinæ Bogotà ir kitus tris miestus – Viljavisensijø, Medeljinà ir Kartachenà – ir kiekviename ið jø aukojo ðv. Miðias, ið viso pasakë 12 kalbø ir homilijø. Prieð iðvykdamas á kelionæ popieþius Pranciðkus „Twitter“ tinkle paskelbta þinute paragino melstis uþ ðià jo kelionæ ir uþ taikà Kolumbijoje: „Brangûs bièiuliai, melskitës uþ mane ir uþ visà Kolumbijà, á kurià keliauju skelbti susitaikymà ir taikà“.

Minios Bogotos gatvëse pasitiko Ðventàjá Tëvà

Po maþdaug dvylika valandø trukusio skrydþio á Kolumbijos kariniø oro pajëgø bazæ ðalia sostinës Bogotos atvykusá popieþiø Pranciðkø prie lëktuvo pasitiko Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos), kiti valdþios atstovai, Bogotos arkivyskupas kard. Rubenas Salazaras Gomesas (Rubén Salazar Gómez) ir kiti katalikø vyskupai. Paskui tiesiai ið oro uosto Ðventasis Tëvas keliavo á nunciatûrà, kuri vizito metu buvo jo oficiali rezidencija. Áveikti penkiolikos kilometrø atstumà iki jos prireikë visos valandos – ðimtai tûkstanèiø þmoniø susirinko pakelëse ir gatvëse, kuriomis vaþiavo Popieþius. Vietomis korteþas patekdavo á minios spûstá, labai sulëtëdavo ir net sustodavo. Visà kelià Ðventasis Tëvas papamobilyje stovëjo, sveikino ir laimino þmones. Prie nunciatûros laukë didelis bûrys jaunimo. Jam popieþius Pranciðkus tarë keletà þodþiø, padëkojo uþ kantrybæ ir entuziazmà, praðë neleisti, kad kas nors atimtø dþiaugsmà ir viltá; galiausiai pakvietë, kad jaunimas melstøsi uþ jo tarnystæ. Po ðio trumpo programoje nenumatyto susitikimo su jaunimu Popieþiaus laukë vakarienë ir nakvynë.

Pirmasis oficialus susitikimas ávyko rugsëjo 7-osios rytà vietos laiku. Kolumbijos prezidentûroje ávyko iðkilminga Popieþiaus sutikimo ceremonija. Aikðtëje prieðais prezidentûrà já pasitiko valstybës vadovas Ch. Manuelis Santosas ir apie 750 asmenø – politikø ir verslo atstovø, visuomenës ir kultûros veikëjø, uþsienio ðaliø diplomatø. Èia popieþius Pranciðkus pasakë ir pirmàjà ðios savo kelionës kalbà. Joje Ðventasis Tëvas pirmiausia paminëjo prieð já Kolumbijà aplankiusius du popieþius – Pauliø VI ir Jonà Pauliø II – ir sakë, kad jis atvyko savo pirmtakø pëdomis ir ákvëptas to paties troðkimo pasidalinti su broliais ir seserimis kolumbieèiais tikëjimu, kuris yra suleidæs gilias ðaknis ðioje þemëje, ir viltimi, kuria plaka visø ðirdys. „Tik su tikëjimu ir viltimi ámanoma áveikti kelyje pasitaikanèias kliûtis ir kurti tokià ðalá, kuri bûtø tëvynë ir namai visiems kolumbieèiams. Ðis susitikimas, – sakë Ðventais Tëvas, – man suteikia galimybæ ávertinti pastangas, kurios pastaraisiais deðimtmeèiais buvo dedamos siekiant nutraukti ginkluotà smurtà ir surasti kelius á susitaikymà. Didþiausia paþanga padaryta per pastaruosius vienerius metus. Tai, kas buvo nuveikta, stiprina viltá, o kartu ir ásitikinimà, kad taikos siekiams yra nevienkartinis darbas, kad nevalia sustoti, kad reikia jame dalyvauti visiems. Visi turi siekti tautos vienybës, nepaisydami sunkumø, skirtumø, nevienodo poþiûrio á bûdus, kuriais reikia siekti taikaus sambûvio. Ðiose pastangose negali bûti vietos kerðtui ar ðaliðkos, trumpalaikës naudos siekimui. Kuo sunkesnis yra á taikà ir santarvæ vedantis kelias, tuo labiau reikia stengtis pripaþinti kità þmogø, gydyti þaizdas, tiesti tiltus, stiprinti tarpusavio ryðius ir vieni kitiems padëti“. Pasak popieþiaus Pranciðkaus, turi bûti gerbiama ne stipresniojo, bet teisës jëga, kuri yra taikaus sambûvio pamatas. Priminæs, kad neteisingumas yra visø socialiniø blogybiø prieþastis, Ðventasis Tëvas ragino neuþmirðti labiausiai paþeidþiamø ir á visuomenës gyvenimo paribius nustumtø þmoniø. „Kolumbijai reikia visø indëlio, kad þengtø á ateitá su viltimi“. Baigdamas savo pirmàjà kalbà, popieþius Pranciðkus sugráþo prie pagrindinës temos – ðiandien Kolumbijai duoto ðanso sukurti sutaikytà visuomenæ. „Noriu, kad ir mano vizitas jus padràsintø, kad nors kiek iðtiesintø kelià, vedantá á susitaikymà ir taikà“.

Pirmàjà kelionës dienà Popieþius dar aplankë Bogotos katedrà. Prie jos Ðventàjá Tëvà pasitiko Bogotos meras ir jam áteikë simbolinius miesto raktus. Katedroje pasimeldæs prie Dievo Motinos paveikslo ir kartu su katedroje buvusiais tikinèiais sukalbëjæs Ðvè. Mergelës Marijos litanijà, Popieþius perëjo á prie katedros prigludusius arkivyskupo rûmus ir ið jø balkono kreipësi á aikðtëje susirinkusias deðimtis tûkstanèiø þmoniø, daugiausia jaunimo, ið visos Kolumbijos. Popieþius ragino kolumbieèius su tikëjimu ir viltimi imtis savo ðalies visuomenës atnaujinimo, kad jos gyvenimas bûtø teisingas, stabilus ir vaisingas.

Popieþiaus Miðios Simono Bolivaro parke

Daugiau kaip milijonas þmoniø dalyvavo rugsëjo 8-àjà po pietø Bogotos Simono Bolivaro parke popieþiaus Pranciðkaus aukotose ðv. Miðiose uþ taikà ir susitaikymà Kolumbijoje. „Ðiame mylimame Bogotos mieste, ðioje nuostabioje ðalyje Kolumbijoje, atpaþástame daugybæ Evangelijoje apraðytø þmoniø gyvenimo situacijø, – sakë Ðventasis Tëvas Miðiø homilijoje. – Matome minias, trokðtanèias gyvenimo þodþiø, kurie suteiktø ðviesos visoms pastangoms ir parodytø þmogaus gyvenimo prasmæ ir groþá. Ðita daugybë vyrø ir moterø, vaikø ir senø þmoniø gyvena nepaprastai derlingoje þemëje, kuri galëtø visus aprûpinti savo vaisiais. Taèiau ir jà kaip daug kitø pasaulio vietø dengia tirðtos sutemos, kurios kelia grësmæ gyvybei ir þudo. Tai – socialinë nelygybë ir neteisingumas, asmeninë ir kolektyvinë korupcija, egoistiðkai ryjanti tai, kas skirta visø labui; tai – nepagarba þmogaus gyvybei, þudanti nekaltuosius, kuriø kraujas ðaukiasi dangaus; tai – kerðto troðkimas ir neapykanta, dël kurios krauju susitepa rankas tie, kas mano patys vykdantys teisingumà; tai – tos sutemos, kurios padaro mus nejautrius daugybës aukø skausmui“.

„Negalime leistis á nesibaigianèias diskusijas, skaièiuoti nepasisekusius bandymus, vardyti nieko nedavusias pastangas“, – sakë Popieþius. Pasak jo, ði patirtis gerai þinoma Kolumbijai, kuri vienu metu savo istorijos pradþioje per ðeðerius metus yra turëjusi ðeðiolika prezidentø ir uþ susiskaldymà yra sumokëjusi didelæ kainà. Bogotoje ir Kolumbijoje gyvena didelë bendruomenë, kuri yra paðaukta ginti þmogaus gyvybæ ir ja rûpintis, ypaè tuomet, kai ji silpna ir paþeidþiama: motinos ásèiose, vaikystëje, senatvëje, kai yra neágali arba patekusi á socialinæ atskirtá. Bogotoje ir visoje Kolumbijoje gyvenantys þmonës gali tapti gyvomis bendruomenëmis. Jei klausys Dievo Þodþio, jos bus teisingos ir jose vieðpataus brolybë.

Po ðv. Miðiø zakristijoje, árengtoje ðalia altoriaus Bogotos Simono Bolivaro aikðtëje, popieþius Pranciðkus susitiko su á Kolumbijà atvykusiais Venesuelos vyskupais, trumpai kalbëjosi su jaunimu, jo laukusiu prie apaðtaliðkosios nunciatûros.

Susitikimas su Lotynø Amerikos vyskupais

Bogotos arkivyskupo rûmuose popieþius Pranciðkus susitiko su ðiame mieste pagrindinæ bûstinæ turinèia Lotynø Amerikos Vyskupø Konferencijø taryba (CELAM) – su 62 vyskupais, ðiuo metu sudaranèiais pastoracijà viso þemyno mastu koordinuojanèià institucijà, atstovaujanèiais visiems Lotynø Amerikos vyskupams, kuriø yra apie pusantro tûkstanèio. Ðios vyskupø tarybos istorija siekia 1955 metus, kuomet, pritariant popieþiui Pijui XII, pirmà kartà á bendrà posëdá visos Lotynø Amerikos vyskupai susirinko Brazilijos Rio de Þaneiro mieste. Tuo metu ir buvo nuspræsta ákurti visø þemyno ðaliø Baþnyèià vienijantá organizmà. Vëliau buvo sukurta visoms vyskupø konferencijoms atstovaujanti taryba, susiformavo specifinëms pastoracinëms problemoms skirtos komisijos, buvo iðrinkta vadovybë, kurià sudaro penki vyskupai. Susitarta, kad svarbiems reikalams spræsti bus suðaukiamos visø þemyno vyskupø generalinës konferencijos. Antrasis visø Lotynø Amerikos vyskupø susitikimas buvo surengtas Kolumbijoje 1968 metais. Jo atidaryme dalyvavo popieþius Paulius VI. Treèiàjà ir ketvirtàjà generalines konferencijas – Meksikos Puebloje 1979 metais ir Dominikos sostinëje Santo Dominge 1992 metais – atidarë popieþius Jonas Paulius II. Penktàjà Lotynø Amerikos vyskupø generalinæ konferencijà, 2007 metais vykusià Brazilijos Aparesidos ðventovëje, atidarë popieþius Benediktas XVI. Jos metu buvo paskelbtas vadinamasis „Aparesidos dokumentas“ – viso þemyno evangelizavimo gairës naujojo tûkstantmeèio pradþiai. Vienas labiausiai prie jo kûrimo prisidëjusiø ganytojø buvo tuometinis Buenos Airiø arkivyskupas Chorchë Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) – dabartinis popieþius Pranciðkus.

„Aparesidos dokumentas“ reiðkia, kad Baþnyèios misijos esmë – Jëzaus misijos iðkëlimas á visos Baþnyèios gyvenimo centrà. Savo kalboje Lotynø Amerikos Baþnyèiø atstovams popieþius pakartojo „Aparesidos dokumente“ ir savo pasisakymuose minëtus pavojus, kurie labiausiai kenkia Baþnyèios misijos veiksmingumui – Evangelijos þinios ideologizavimà, per didelá dëmesá, sutelktà á paèios struktûros veikimà, o ne á Evangelijos þinià, klerikalizmà, dël kurio nesugebama prabilti á þmogaus ðirdá. Baþnyèiai yra skirta misija iðeiti ið savæs, neðti Jëzø þmonëms, liudyti jo artumà ir meilæ. Popieþius praðë þemyno ganytojus labiau átraukti á evangelizavimo misijà pasaulieèius, didelá dëmesá skirti jaunimui – naujai Baþnyèios ir visuomenës kartai – ir evangelizuoti su dþiaugsmu ir aistra, neþiûrëti á misijà tik kaip á atliekamà darbà.

Nacionalinio susitaikymo pamaldos Viljavisensijuje

Rugsëjo 8-àjà popieþius lankësi Viljavisensijo mieste, netoli sostinës. Ten prieð ðv. Miðias palaimintaisiais paskelbti du pastarøjø deðimtmeèiø kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamiljas (Jesus Emilio Jaramillo), pagrobtas 1989 m. spalio 2 d. ir nuþudytas, bei kun. Pedras Marija Ramiresas Ramosas (Pedro Maria Ramirez Ramos), nukankintas 1948 m. balandþio 10 d. (daugiau apie juos skaitykite praëjusios savaitës „XXI amþiuje“).

Nacionalinio susitaikymo pamaldose, kurioms Viljavisensijaus mieste popieþius Pranciðkus vadovavo rugsëjo 8-osios popietæ, buvo iðkeltas vadinamasis „Bochajo Nukryþiuotasis“ ið baþnyèios, kurioje buvo uþraðytas vienas ið kruviniausiø Kolumbijos pilietinio karo puslapiø. 2002 metø pavasará apie tûkstantá Bochajo miestelio gyventojø, nepaisydami protestø, atsidûrë tarp kûjo ir priekalo. Dvi grupuotës, marksistinë FARC ir deðinioji AUC, pareiðkë, kad tai – jø teritorija. Netrukus uþvirë kova: keli ðimtai AUC kovotojø ásitvirtino skurdþiame miestelio centre su nedideliais pastatais, neasfaltuotomis gatvëmis, o dukart daugiau FARC kovotojø miestelá apsupo. Per tris ðimtus civiliø prisiglaudë nedidelëje baþnyèioje. Jei jie ðiek tiek saugojo nuo kulkø, tai negalëjo suteikti jokios apsaugos nuo savadarbio ir skeveldrø prikimðto minosvaidþio sviedinio, kuriais FARC vadas liepë apðaudyti miestelá. Vienas ið jø pataikë á baþnyèià ir per akimirkà þuvo 119 þmoniø, deðimtadalis miestelio gyventojø, beveik antra tiek buvo suþeista. Kaip ir deðimtims tos dienos aukø sprogimo skeveldros nuplëðë Nukryþiuotojo rankas ir kojas. Ðio Nukryþiuotojo vaizdas, pasak Ðventojo Tëvo, turi stiprià simbolinæ ir dvasinæ vertæ. Já regëdami prisimename ne vien tai, kas nutiko tà dienà, bet ir visà skausmà, mirtis, sulauþytus gyvenimus ir Kolumbijoje iðlietà kraujà per kelis paskutinius deðimtmeèius. Pasak popieþiaus Pranciðkaus, jis laukë susitikimo su þmonëmis, kurie savo kûne neðiojasi þenklus tos istorijos, pilnos tragiðkø ávykiø, bet pilnos ir herojiðkø poelgiø, didelio þmogiðkumo, tikëjimo ir vilties apraiðkø. „Ðios þaizdos tampa randais ir skaudina mus visus, nes kiekvienas smurtas prieð þmogø yra þaizda þmonijos kûne, kiekviena smurtinga mirtis mus „sumenkina“ kaip asmenis. Að esu èia daugiau ne tam, kad kalbëèiau, bet kad bûèiau arti ir paþiûrëèiau á akis, klausyèiau jûsø ir atverèiau savo ðirdá jûsø gyvenimo ir tikëjimo liudijimui. Ir jei leidþiate, norëèiau visus apkabinti ir verkti kartu, norëèiau melstis ir kad atleistume vienas kitam, ir að turiu praðyti atleidimo, ir kad tokiu bûdu visi kartu galëtume þvelgti ir eiti á prieká su tikëjimu ir viltimi“, – sakë Popieþius.

Susitikimo pradþioje popieþius Pranciðkus ir visi susirinkusieji, tarp kuriø buvo abiejose pusëse kovojusiø þmoniø, buvusiø sukilëliø ir policininkø, iðklausë keturis liudijimus.

Pirmas kalbëjo Chuanas Mursija (Juan Murcia), 12 metø kariavæs sukilëliø grupuotës FARC gretose, papasakojo, kaip jis, ásitikinæs revoliucionierius, palengva suprato, kad prievarta nëra tiesos kelias. Po vieno sprogimo jis neteko rankos. Po to liudijo Deisi Sanèes Rei (Deisy Sánchez Rey), buvusi dešiniosios pakraipos nelegalios sukilëliø grupuotës AUC, kovojusios prieð FARC ir kitas marksistines formuotes, narë. Ja tapo ðeðiolikos metø, po trejø metø buvo suimta ir ákalinta, taèiau iðëjusi á laisvæ vël buvo priversta stoti á sukilëliø gretas, kol galiausiai jos bûrys buvo demobilizuotas. Kita jauna moteris Luz Dary Landazury pasakojo kaip ji ir jos dukrelë, tuo metu septyniø mënesiø, 2012 metais uþlipo ant sukilëliø paslëpto sprogmens, kuris jas abi sunkiai suþalojo. Dabar jos abi eina reabilitacijos keliu. Ypaè sukreèianti vyresnio amžiaus moters Pastoros Mira Garsijos (Pastora Mira García) gyvenimo istorija: buvo nužudytas jos tëvas, po to – vyras. Sukilëliai pagrobë ir nuþudë dukterá, o dar vëliau viena grupuotë – sûnø. Aplinkybës taip susiklostë, kad su tëvo ir sûnaus þudikais ji susitiko akis á aká tada, kai jie patys buvo silpni ir jiems reikëjo pagalbos. Visi keturi liudytojai kalbëjo apie tai, kaip kiekvienas savo situacijoje artëjo prie Dievo, prieð Baþnyèios, prie kitø þmoniø skausmo, atskleisdami, kà reiðkia tokie þodþiai kaip „tiesa“, „teisingumas“, „gailestingumas“ ir „taika“.

Kiekvienam ið jø skyræs keletà minèiø, popieþius Pranciðkus tæsë sakydamas, jog sunku priimti pasikeitimà tø, kurie kaþkada ëmësi þiaurios prievartos dël savo tikslø, dël savo nelegalios veiklos ar praturtëjimo, kartais dël iliuzinio tikëjimo, kad tokiu bûdu gina savo brolius. Kiekvienam ið mûsø yra iððûkis pasitikëti, kad gali „þengti þingsná“ pirmyn tie, kurie suteikë skausmo bendruomenëms ir visai ðaliai. Anot Ðventojo Tëvo, bus dar daug murmëjimo, taèiau sëjantys taikà pirmiausia turi rûpintis grûdais, daigais ir nenuleisti rankø, matydami, kad ðalia auga kitø þoliø. „Gydykime tà skausmà, priimkime kiekvienà þmogiðkà bûtybæ, kuri padarë nusikaltimø, tai pripaþásta, gailisi ir stengiasi taisyti, prisidëdama prie kûrimo naujos tvarkos, kurioje iðsiskleidþia teisingumas ir taika, – sakë Popieþius. – Norëèiau kaip brolis ir tëvas pasakyti: „Kolumbija, atverk savo liaudies ðirdá Dievui ir leiskis bûti sutaikoma. Nebijok nei tiesos, nei teisingumo“. Brangûs kolumbieèiai, nebijokite praðyti ir siûlyti atleidimo. Nesiprieðinkite susitaikymui, kuris jus suartina, padeda tapti broliais ir áveikti prieðiðkumà. Laikas gydyti þaizdas, tiesti tiltus, lyginti skirtumus. Laikas uþgesinti neapykantà, atsisakyti kerðto, pradëti sugyventi teisingume, tiesoje ir tikroje broliðko susitikimo kultûroje. Kad galëtume gyventi santarvëje ir broliðkume, kaip nori Vieðpats“.

Po susitaikymo pamaldø Popieþius aplankë miesto parkà, kuriame stovi Nacionalinis susitaikymo kryþius, pasveikino dar kelias tikinèiøjø grupes ir vakare lëktuvu gráþo á Bogotà.

Miðios ir susitikimas su nuskriaustais vaikais Medeljine

Po nakties poilsio sostinëje, popieþius Pranciðkus rugsëjo 9-osios rytà atskrido á beveik tris milijonus gyventojø turintá Medeljinà. Èia vidaus skrydþiø oro uoste pirmiausia aukojo ðv. Miðias panaðiai kaip Jonas Paulius II 1986 metais Medeljino arkivyskupijos tikintiesiems. Popieþius sakë, kad krikðèionys turi turëti evangelinës narsos ir dràsos, kai susiduria su iðtroðkusiais orumo. Kaip krikðèionys turime padëti pasisotinti Dievu ir negalime bûti tokie, jei laikome iðkëlæ uþraðà „Draudþiama eiti“. Popieþius priminë, kad erdvë nëra „mûsø“, Baþnyèia nëra „mûsø“, bet Dievo. O mes esame tarnai, kurie neturi trukdyti kitø susitikimui su Dievu.

Popiet Ðventasis Tëvas Medeljine apsilankë „Ðv. Juozapo namuose“ (Hogar de San José).

Jie skirti vaikams, kurie prarado ðeimas ar buvo palikti, kurie jau patyrë tai, ko niekada neturëjo patirti. Namai priklauso Medeljino arkivyskupijai, kurios teritorija yra ar buvo „namai“ ávairioms sukilëliø ir organizuotø nusikaltëliø grupëms. „Ðv. Juozapo namuose“ darbuojasi vienuolës ir pasaulieèiai savanoriai, juose gyvena per ðimtas maþesniø ir didesniø vaikø, jau pustreèio deðimtmeèio jiems vadovauja mons. Armandas Santamarija (Armando Santamaria).

Popieþiaus Pranciðkaus automobilá pasitiko triukðminga minia, panaðiai kaip ir paèiuose namuose, kurie buvo pilni vaikø, jø globëjø ir draugø. Vaikai spraudësi prie Ðventojo Tëvo trumpam apkabinti, pasisveikinti, atliko keletà daineliø. Visø vardu á Ðventàjá Tëvà kreipësi trylikos metø mergaitë.

„Ðventasis Tëve Pranciðkau, mano vardas yra Klaudija Jesenija Garsija Ramires (Claudia Yesenia Garcia Ramirez). Kai buvau dvejø metø, praradau savo ðeimà þudynëse, kurias surengë sukilëliai“, – prisistatë ji, pasakodama, kaip tai pakeitë viskà. Buvo ðauta ir á jà, viena kulka pataikë krûtinæ, kita kliudë galvà, ji ilgai gulëjo ligoninëje. Laimë, iðgyveno ir teta. Pasveikusi ji ir keli kiti skerdynes iðgyvenæ vaikai pateko á „Ðv. Juozapo namus“ ir èia atrado antrà ðeimà. Ðiandien ji, bûdama trylikos metø, su dþiaugsmu gali pasakyti, kad yra laiminga mergaitë. „Turime viskà, ko reikia, kad bûtume laimingi: tikëjimà, namø ðilumà, gerà ugdymà, sveikatà, maisto ir mokslà“, – sakë Klaudija, pridurdama, kad jos skausmas, liûdesys èia buvo iðgydyti. „Klausydamasis apie visus patirtus sunkumus ðirdyje atsiminiau neteisingà daugybës mergaièiø ir berniukø kentëjimà visame pasaulyje“, – atsiliepdamas tarë Popieþius, primindamas, kad tai tæsiasi ir ðiandien, vaikai nekaltai kenèia dël kai kuriø piktumo. O ir Kûdikëlis Jëzus buvo neapykantos ir persekiojimo auka, irgi turëjo bëgti su visa ðeima, palikti savo namus ir savo þemæ, kad iðvengtø mirties. „Matyti kenèiant vaikus skaudina sielà, nes vaikai yra Jëzui brangiausi. Negalime susitaikyti, kad su jais bûtø blogai elgiamasi, kad bûtø atimta jø teisë iðgyventi vaikystæ ramybëje ir dþiaugsme, kad bûtø paneigta ateities viltis, – tæsë Ðventasis Tëvas. – Bet Jëzus neapleidþia në vieno kenèianèio ir ypaè jûsø, kurie esate ypaè jam artimi“. Klaudijai popieþius Pranciðkus sakë: „Greta patirtø pasibaisëtinø dalykø Dievas tau dovanojo tetà, kuri tavimi pasirûpino, ligoninæ, kuri slaugë ir bendruomenæ, kuri tave priëmë. Ðie namai yra Jëzaus meilës jums visiems ir Jo troðkimo bûti arti jûsø árodymas. Jis tai daro per visø gerø þmoniø, kurie jus lydi, jums trokðta gero ir jus ugdo, meilø rûpestá“.

Popieþius paliko dovanà – Ðventosios Ðeimos bareljefà. Du delnai – dangiðkojo Tëvo, panorusio þmonijai duoti Iðganytojà, simbolis – apglëbia Juozapà, Marijà ir Kûdikëlá Jëzø, kurie prigludæ vienas prie kito. Jø veidai perteikia gilø ðeimyniná ir religiná jausmà.

Kada paðaukimas bûna tikras

Ið vaikø globos namø Ðventasis Tëvas iðvyko á stadionà „La Macarena“ susitikti su kunigais, vienuoliais, seminaristais ir jø ðeimø nariais bei ir paðvæstaisiais. Iðklausæs kunigo, klauzûroje gyvenanèios sesers vienuolës ir seminaristo tëvø liudijimus, popieþius Pranciðkus pasakë gana ilgà kalbà, kurioje komentavo Kristaus þodþius apie vynmedá ir ðakeles. Tikras paðaukimas visada reiðkia artimà ryðá su Kristumi, jo sekimà, vienijimàsi su juo. Tai galioja visiems paðaukimams Baþnyèioje, taèiau labiau uþ viskà tai svarbu yra tiems, kurie vykdo tarnystes sielø iðganymui. Popieþius atkreipë dëmesá visø pirma á tai, kad Kolumbijoje net ir konflikto metais, brolþudiðko smurto sàlygomis, netrûko paðaukimø. „Kitaip ir bûti negalëjo, nes Dievas veikia ir krizëse, – sakë popieþius Pranciðkus. – Ten, kur dideli sunkumai, Dievas paðaukia vyrus ir moteris, kurie, nepaisydami savo asmeninio paþeidþiamumo, sugeba nauja kryptimi pasaukti istorijà. Tikras paðaukimas visada áskiepija paðauktàjá á Kristø kaip ðakelæ á vynmedá. Paðaukimas mirðta, kai þmogui ima rûpëti garbë, kai mano, kad atsiliepdamas á paðaukimà uþtikrins sau ramø gyvenimà, kils aukðtyn socialinio gyvenimo laiptais“. Popieþius èia pakartojo jau ne kartà minëtà áspëjimà, kad velnias per kiðenæ álenda á kunigo ar vienuolio gyvenimà. Bûti susivienijusiais su Kristumi reiðkia þiûrëti á pasaulá ne teisëjo, bet Gerojo samarieèio akimis. Esminë tikro paðaukimo sàlyga yra paðauktojo troðkimas gerai susipaþinti su Jëzumi. „Kaip paþinti Jëzø, kur já susitikti? Visø pirma turime já sutikti Ðventajame Raðte, ypaè Evangelijose. Kas nepaþásta Ðventojo Raðto, tas nepaþásta Jëzaus! Kas nemyli Ðventojo Raðto, tas nemyli Jëzaus! Visada turime surasti laiko nurimti ir atsidëti maldingam Ðventojo Raðto skaitymui. Taip pat ir malda, – sakë Popieþius, – turi bûti labai svarbi paðauktøjø gyvenimo ir apaðtaliðkos tarnystës dalis. Maldos dëka mes nusimetame supasaulëjimo balstà; malda mus moko su dþiaugsmu gyventi, padeda mums vengti pavirðutiniðkumo, padeda bûti tikrai laisvais þmonëmis. Melskimës, mokykimës bûti laisvi!“ Popieþius sakë, kad reikia labai blaiviai ávertinti tai, kad visi esame nusidëjëliai. Vargas kunigui, vienuolei ar vienuoliui, kurio veidas bûtø kaip ðventas paveikslëlis! Visi esame nusidëjëliai ir visiems mums reikia Dievo gailestingumo, kad kiekvienà kartà, kai susvyruojame ir suklumpame, vël Dievo malonës padedami keltumës ir eitume pirmyn.

Paskutinë vizito diena – Kartachenoje

Paskutinæ vizito Kolumbijoje dienà, rugsëjo 10-àjà, popieþius Pranciðkus praleido Kartachenoje – uostamiestyje ðalies ðiaurëje. Popieþius pirmiausia uþsuko á vietà, kurioje statomi namai asmenims, globojamiems tarptautinio vienuoliø tinklo, kovojanèio su prekyba þmonëmis „Talita Kum“ ir paðventino statomø globos namø kertiná akmená.

Antrasis popieþiaus vizito Kartachenoje programos ávykis – apsilankymas pas jëzuitus ir malda prie XVII amþiuje dabartinëje Kolumbijoje apaðtalavusio jëzuito ðv. Petro Klavero kapo. Pakeliui á jëzuitø baþnyèià pro þmoniø minià vaþiavæs papamobilis staiga stabtelëjo ir Ðventasis Tëvas, atsitrenkæs á lango rëmà, lengvai susiþeidë veidà. Tuoj pat jam buvo suteikta pagalba. Konstatavus, kad suþeidimas labai lengvas, vizito programa nebuvo keièiama. Atvykæs pas Kartachenos jëzuitus, kartu su jais ir su þmonëmis, susirinkusiais prieðais ðv. Petro Klavero relikvijas sauganèià baþnyèià, Ðventasis Tëvas kalbëjo sekmadienio vidudienio „Vieðpaties Angelo“ maldà.

„Jei Kolumbija nori tvirtos ir tvarios taikos, turi ryþtingai siekti bendro gërio, lygybës, teisingumo, pagarbos þmogui“, – sakë popieþius Pranciðkus ðv. Miðiø, kuriose dalyvavo pusë milijono þmoniø, homilijoje. Popieþius dar kartà labai grieþtai pasmerkë didþiausià blogá, labiausiai kenkiantá Kolumbijos visuomenës gyvenimo normalizavimui, – narkotikø gamybà ir platinimà. „Labai grieþtai smerkiu tuos, kurie be jokiø skrupulø nuþudë daugybæ þmoniø. Negalima þaisti su broliø gyvybëmis, negalima þeminti jø orumo“.

Homilijoje Ðventasis Tëvas paminëjo ðiame mieste XVII amþiuje apaðtalavusá jëzuità ðv. Petrà Klaverà; XIX amþiaus pabaigoje ir XX pradþioje vargðams ir atstumtiesiems tarnavusià ðventàjà Marijà Bernardà Biutler (Bütler). Per ðiuos ðventuosius Dievas mums liudija savo gailestingumà, kvieèia atleisti, taisytis, melstis. „Po deðimtmeèius trukusio pilietinio konflikto, ðiandien Kolumbija siekia susitaikymo, trokðta susikurti teisingà ir taikø gyvenimà. Kad pradëtas taikos procesas bûtø sëkmingas, visi turi prisiimti uþ já atsakomybæ ir jame aktyviai dalyvauti, – kalbëjo Popieþius. – Neuþtenka vien bendro plano ir teisiniø normø, neuþtenka politiniø ir ekonominiø grupiø susitarimø, bet turi bûti átraukti visi, net ir tie, kurie iki ðiol daug kartø buvo iðstumti ir nutildyti. Gydant gilias visuomenës gyvenimo þaizdas reikia pradëti nuo pagrindø, nuo pamatinio apsisprendimo atsisakyti mirties bei smurto kultûros ir neatðaukiamai pasirinkti gyvybës ir susitikimo kultûrà“. Jëzus mus moko, kad visuomenës darnos atkûrimas prasideda nuo dviejø asmenø dialogo. Niekas negali pakeisti tokio atnaujinanèio susitikimo. Joks kolektyvinis procesas negali atstoti asmeninio susitikimo, iðsiaiðkinimo, atleidimo. Kristus sugeba atriðti net ir kieèiausius mazgus; jam nëra neámanomø dalykø; jis paþadëjo su mumis bûti per visas dienas; jis neleis, kad mûsø nuoðirdþios pastangos neduotø vaisiø.

Ðiomis ðv. Miðiomis popieþiaus Pranciðkaus kelionë Kolumbijoje baigësi. Ið Kartachenos Ðventasis Tëvas iðskrido atgal á Romà. Gráþdamas lëktuve jis atsakë á kelis per visà kelionæ já lydëjusiø þurnalistø klausimus. Kalbëta konflikto Kolumbijoje tema: nors sudarytas taikos susitarimas su didþiausia sukilëliø grupe, o ir antroji pagal dydá sudarë paliaubas su vyriausybe, padëtis yra sudëtinga. Vienas ið pagrindiniø Ðventojo Tëvo kelionës tikslø buvo sustiprinti taikà ir paskatinti naujus þingsnius á jà. Popieþius Pranciðkus per daugiau nei penkis deðimtmeèius sukauptas nuoskaudas ir neapykantà prilygino ligai. Visa tai susargdina sielà, yra uþkreèiama. Liga savaime nëra kaltë, taèiau tiek sukilëliai, tiek paramilitarinës grupës ðià neapykantos ligà sukëlë. Kitas nuodingas veiksnys yra korupcija, kuri irgi lëmë daug bjauriø nuodëmiø. Kita vertus, yra þingsniø, kurie teikia viltá, kuriais einama pirmyn. Labai svarbu, pasak Ðventojo Tëvo, kad yra noras eiti pirmyn, noras „apaèioje“, paèioje tautoje. Tauta tarsi nori laisviau atsikvëpti ir jai reikia padëti artumu ir malda, skausmo supratimu.

Kà daryti su korumpuotais? Ar ámanoma jiems atleisti? „Visi esame nusidëjëliai, – kalbëjo Popieþius, – ir þinome, kad Vieðpats yra arti mûsø, kad nepavargsta mums atleisti. Ðtai èia yra skirtumas: jei Vieðpats nepavargsta atleisti, tai nusidëjëlis tik kartais ásidràsina ir papraðo atleidimo. Problema yra ta, kad korumpuotas þmogus pavargsta praðyti atleidimo ir pamirðta jo praðyti. Tai – nejautrumo vertybëms, naikinimui, þmoniø iðnaudojimui bûsena. Jis nepajëgia papraðyti atleidimo. Tai – tarsi nuosprendis, dël kurio sunku, labai sunku padëti blogio paveiktam þmogui. Bet Dievas gali. Já to meldþiu“.

Parengta pagal Vatikano radijà ir „XXI amþiø“

© 2017 „XXI amþius“