2015 metai
2016 metai
2017 metai

Telšių vyskupijos ordinaras –vyskupas Kęstutis Kėvalas

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas Vido Venslovaičio nuotrauka

Popiežius Pranciškus patenkino vyskupo Jono Borutos SJ įteiktą prašymą jį atleisti iš pastoracinio vadovavimo Telšių vyskupijai. Telšių vyskupo ordinaro pareigas perima vysk. Kęstutis Kėvalas, iki šiol buvęs vyskupijos koadjutorius. Šventojo Tėvo sprendimas paskelbtas rugsėjo 18 dienos vidudienį Vatikane ir Telšių vyskupijoje, Lietuvoje.

Naujasis vyskupijos ordinaras, 45-erių K. Kėvalas kunigu įšventintas 2000 m. birželio 29 d. Jis yra tarnavęs Kauno Arkikatedroje, ėjęs konfesarijaus pareigas Kunigų seminarijoje, dirbęs „Marijos radijo“ programų direktoriumi. Vysk. K. Kėvalas 2012 metų rugsėjį paskirtas Kauno vyskupu augziliaru, o konsekruotas tų pačių metų lapkritį. Šiemet, balandžio 20 dieną, popiežius Pranciškus jį paskyrė Telšių vyskupijos koadjutoriumi.

Popiežius lankėsi Kolumbijoje

Jaunieji Kolumbijos žmonės šalies sostnėje Bogotoje pasitiko Šventąjį Tėvą. Kairėje – Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas

Rugsėjo 6–11 dienomis popiežius Pranciškus lankėsi Kolumbijoje. Tai buvo 20-oji jo apaštališkoji kelionė. Jos metu Popiežius aplankė sostinę Bogotą ir kitus tris miestus – Viljavisensijų, Medeljiną ir Kartacheną – ir kiekviename iš jų aukojo šv. Mišias, iš viso pasakė 12 kalbų ir homilijų. Prieš išvykdamas į kelionę popiežius Pranciškus „Twitter“ tinkle paskelbta žinute paragino melstis už šią jo kelionę ir už taiką Kolumbijoje: „Brangūs bičiuliai, melskitės už mane ir už visą Kolumbiją, į kurią keliauju skelbti susitaikymą ir taiką“.

Minios Bogotos gatvėse pasitiko Šventąjį Tėvą

Po maždaug dvylika valandų trukusio skrydžio į Kolumbijos karinių oro pajėgų bazę šalia sostinės Bogotos atvykusį popiežių Pranciškų prie lėktuvo pasitiko Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos), kiti valdžios atstovai, Bogotos arkivyskupas kard. Rubenas Salazaras Gomesas (Rubén Salazar Gómez) ir kiti katalikų vyskupai. Paskui tiesiai iš oro uosto Šventasis Tėvas keliavo į nunciatūrą, kuri vizito metu buvo jo oficiali rezidencija. Įveikti penkiolikos kilometrų atstumą iki jos prireikė visos valandos – šimtai tūkstančių žmonių susirinko pakelėse ir gatvėse, kuriomis važiavo Popiežius. Vietomis kortežas patekdavo į minios spūstį, labai sulėtėdavo ir net sustodavo. Visą kelią Šventasis Tėvas papamobilyje stovėjo, sveikino ir laimino žmones. Prie nunciatūros laukė didelis būrys jaunimo. Jam popiežius Pranciškus tarė keletą žodžių, padėkojo už kantrybę ir entuziazmą, prašė neleisti, kad kas nors atimtų džiaugsmą ir viltį; galiausiai pakvietė, kad jaunimas melstųsi už jo tarnystę. Po šio trumpo programoje nenumatyto susitikimo su jaunimu Popiežiaus laukė vakarienė ir nakvynė.

Ar dėkojame?

Kun. Vytenis Vaškelis

Rašytojas Onorė de Balzakas pagrįstai iš dėkingumo reikalavo dėkingumą patvirtinančių veiksmų. Jis teigė: „Dėkingumas įrodomas darbais“. Klauskime: „Ar neužmirštame padėkoti artimui?“ Juk, pasak F. Šilerio, dėkingumas labiausiai užmirštamas.

Jei mūsų protas ir širdis kasdien kaip kempinė sugertų visa, kas išeina iš Jėzaus lūpų, mūsų mąstymas taptų įžvalgesnis bei nuolankesnis, ir mes neužmirštume Jam spontaniškai padėkoti net, iš pirmo žvilgsnio, už nereikšmingus dalykus. Kartą keletas vyresniųjų ir abatas Jonas Mažasis buvo Skete. Jiems valgant vienas labai senas kunigas pakilęs ėmėsi patarnauti, tačiau niekas nesutiko iš jo priimti net vandens stiklinės, išskyrus Joną Mažąjį. Kiti tuo stebėjosi, o vėliau paklausė, negi jis save laiko vertu priimti tokio švento žmogaus patarnavimą. Jonas atsakė: „Kai aš pasiūlau žmonėms stiklinę vandens, esu laimingas, jei jie ją priima. Tai negi norite, kad liūdinčiau seną žmogų, atimdamas iš jo džiaugsmą bent ką nors man duoti?“

Apie neturtą

Kun. Oskaras Petras VOLSKIS

18-ojo eilinio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derliaus jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gera, kažkam padėti, nesiruošė mirti, planavo statytis didesnius sandėlius ir guodėsi, jog ilgus metus turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybės ir teismo, ir jis tapo skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gana dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Palaimintojo Teofiliaus koplyčios altorius

Rugsėjo 14-ąją, per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, dalyvaujant vyskupijos kunigams bei pasauliečiams, Kaišiadorių Katedroje konsekravo pagrindinį Palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčios altorių, kuriame įdėti Palaimintojo palaikai – sarkofagas. Altoriaus konsekracija vyko švenčiant Eucharistiją, po homilijos: buvo giedama Visų šventųjų litanija, skaitoma altoriaus konsekracijos malda: „Šis altorius tebus mums ženklas Kristaus, iš kurio perverto šono ištryško Kraujas ir vanduo – Bažnyčios sakramentų versmė. Tebūnie tai iškilmingos Puotos Stalas, prie kurio skubės laimingi Kristaus Puotos dalyviai ir, kasdieniuose varguose paguosti, atnaujins savo jėgas gyvenimo keliui“. Apeigų metu vyskupas išliejo šventąjį Krizmos aliejų altoriaus viduryje bei keturiuose jo kampuose ir juo įtrynė marmurinę altoriaus viršutinę dalį (mensą). Tai simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas. Po to ant altoriaus buvo deginami smilkalai palydint maldos žodžiais: „Tekyla, Viešpatie, mūsų malda kaip smilkalai prieš Tavo Sostą“. Pasmilkius altorių bei visus maldininkus, altorius buvo iškilmingai papuoštas ir buvo tęsiama Aukos liturgija.

Pasikartojo kankinio šv. Januarijaus kraujo stebuklas

Rugsėjo 19 dieną pasikartojo šv. Januarijaus kraujo gumulo suskystėjimas. Tradiciškai stebuklas pasikartoja kasmet tris kartus: rugsėjo 19-ąją, kai Bažnyčios liturgija mini šv. Benevento vyskupą ir kankinį Januarijų, pirmojo gegužės sekmadienio išvakarėse ir gruodžio 16-ąją. Istoriškai stebuklas kartojasi periodiškai nuo XIV šimtmečio pabaigos, nors ampulių su krauju išstatymas tikinčiųjų pagerbimui pradėtas šimtmečio pradžioje. Vysk. Januarijus žuvo visą tūkstantmetį ankščiau, per didžiuosius krikščionių persekiojimus, nukirsdintas IV amžiuje. Kankinio kultas puoselėjamas tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose, o Neapolyje – kaip niekur kitur.

Apie įvykusį sukrešėjusio gumulo suskystėjimą Neapolio katedroje susirinkusiai miniai žmonių pranešė kardinolas Krescensijus Sepė (Crescenzio Sepe). Kardinolo paskelbtą žinią tikintieji sutiko ovacijomis. Neapolio arkivyskupas parodė relikvijorių su ampule ir jame esančiu tamsiu kraujo spalvos skysčiu prieš šv. Mišias, nors suskystėjimas dažnai įvyksta Mišių metu arba net kelias valandas po jų. Kartais suskystėjimo stebuklas neįvyksta. Neapolio ir Kampanijos regiono gyventojai, įsitikinę jog ampulėse esantys gumulai iš tikrųjų yra sukrešėjęs kankinio šv. Januarijaus kraujas, jo suskystėjimą priima kaip palaiminimo ženklą.

Kanonizacijos bylos postulatoriumi paskirtas mons. Algirdas Jurevičius

Rugsėjo 13 dieną Kaišiadorių vyskupas paskyrė mons. teol. dr. Algirdą Jurevičių, Kaišiadorių vyskupijos generalvikarą, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatoriumi. Iki šiol beatifikacijos bylos postulatoriaus pareigas ėjęs kun. bažn. t. dr. Mindaugas Sabonis atleistas jo paties prašymu.

Kaip nurodyta Apaštalinėje konstitucijoje „Divinus Perfectionis Magister“ (1983), postulatorius, kurį paskiria bažnytinė vyresnybė, vadovauja beatifikacijos ar kanonizacijos eigai, iškelia kandidato į šventuosius dorybes ir šventumą, pristato jas bažnytinėse institucijose...