Ar dėkojame?

Kun. Vytenis Vaškelis

Rašytojas Onorė de Balzakas pagrįstai iš dėkingumo reikalavo dėkingumą patvirtinančių veiksmų. Jis teigė: „Dėkingumas įrodomas darbais“. Klauskime: „Ar neužmirštame padėkoti artimui?“ Juk, pasak F. Šilerio, dėkingumas labiausiai užmirštamas.

Jei mūsų protas ir širdis kasdien kaip kempinė sugertų visa, kas išeina iš Jėzaus lūpų, mūsų mąstymas taptų įžvalgesnis bei nuolankesnis, ir mes neužmirštume Jam spontaniškai padėkoti net, iš pirmo žvilgsnio, už nereikšmingus dalykus. Kartą keletas vyresniųjų ir abatas Jonas Mažasis buvo Skete. Jiems valgant vienas labai senas kunigas pakilęs ėmėsi patarnauti, tačiau niekas nesutiko iš jo priimti net vandens stiklinės, išskyrus Joną Mažąjį. Kiti tuo stebėjosi, o vėliau paklausė, negi jis save laiko vertu priimti tokio švento žmogaus patarnavimą. Jonas atsakė: „Kai aš pasiūlau žmonėms stiklinę vandens, esu laimingas, jei jie ją priima. Tai negi norite, kad liūdinčiau seną žmogų, atimdamas iš jo džiaugsmą bent ką nors man duoti?“

Netenka abejoti, kad dangiškasis Tėvas nori mums duoti daugiau nei stiklinę vandens. Jis mums suteikia tarnystės dovanų, kad mokėtume dėkoti Viešpačiui ir tada, kai ant kai kurių (kartais priešiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių) žmonių galvų krausime įkaitusias žarijas (Rom 12, 20), tai yra Jo malonei padedant įveiksime savo nuoskaudų likučius ir pagaliau išdrįsime jiems patarnauti: kantriai išklausysime jų išgyvenimus, tarsime gerą žodį, nusišypsosime, pasiteirausime, kaip jie laikosi; kai reikės, nedvejodami pagelbėsime konkrečiu veiksmu... Kai mūsų gyvenimo būdas bus tarnaujantis, anksčiau ar vėliau iš jų išgirsime dėkingumo žodį, kurio nesisavinsime, bet tarsime Viešpačiui: „Ačiū, Jėzau, kad tas žmogus pagaliau pradėjo dėkoti... Aš iš tiesų – tik tarnas, todėl tikroji pagarba bei padėka priklauso vien Tau, mano Geradary“.

Ravensbriukas – vokiečių koncentracijos stovykla (į šiaurę nuo Berlyno). Joje 1944 metais už žydų slėpimą nuo nacių kalėjo garsi olandė Korė ir jos sesuo Betsė ten Bom. Vėliau, išėjusi į laisvę, Korė knygoje „Prieglobstis“ pateikė istoriją, kuri atskleidžia nežmoniškas gyvenimo Ravensbriuko lageryje sąlygas ir sukrečiantį krikščioniško dėkojimo liudijimą.

Seserys Korė ir Betsė slapčia skaitė Naująjį Testamentą. „Skaityk toliau, – tarė Betsė. – Tai ne viskas“. „O, taip: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje...“ (1 Tes 5, 16–18). „Už viską dėkokite!“ „Tai mes galime padaryti. Galime pradėti tiesiog dabar dėkoti Dievui už viską šiame naujame barake!“ Pažvelgiau į Betsę, paskui apsidairiau po tamsią, pridvokusią patalpą. „Už ką gi?“ – pratariau. „Už tai, kad esame kartu“. Prikandau lūpą. „O taip, Viešpatie Jėzau!“ „Už šitą, kurią laikai rankose“. Pažvelgiau į Bibliją. „Taip! Dėkui Tau, brangusis Viešpatie, kad nebuvo inspekcijos, kol mes esame čia. Ačiū Tau už visas moteris čia, šioje patalpoje, kurios sutiks Tave šiuose puslapiuose“. „Taip, – tarė Betsė. – Ačiū ir už tokį susigrūdimą čia, nes dar daugiau moterų išgirs Tave!“ Ji viltingai pažvelgė į mane. „Kore!“ – paragino ji. „Gerai. Dėkoju Tau už prikimštus, dūstančius, perpildytus barakus“. „Ačiū Tau, – ramiai tęsė Betsė, – už blusas ir už...“ „Už blusas! To jau buvo per daug“. „Betse, netgi Dievas manęs niekaip nepadarys dėkingos už blusą“. „Už viską dėkokite, – pacitavo ji. – Nesakoma: „Už malonius dalykus. Blusos yra dalis tos vietos, kur Dievas mus įkurdino“. Ir taip mes stovėjome tarp gultų ir dėkojome už blusas. Bet šįkart aš buvau įsitikinusi, kad Betsė neteisi“.

Tikrai nebūtina prisiverčiant šiuo metu dėkoti Dievui už tuos Jo kūrinėlius, nuo kurių galbūt esame skaudžiai nukentėję. Vis dėlto pasistenkime supratingai pažvelgti į tuos krikščionis, kuriems Viešpats suteikė daugiau gyvo tikėjimo ir pasitikėjimo Juo nei mums. Pasimokykime iš jų, kaip reikia dėkoti Visagaliui net tada, kai tenka patirti skaudžius likimo smūgius, kurie mums primena Nukryžiuotojo merdėjimą – iki galo nesuvokiamą Jo meilės begalybę.

Tegul veikiantis mumyse tikėjimas liejasi nesustabdomais malonių srautais, kad Dievui, Marijai ir mūsų neregimiems globėjams – šventiesiems – užtariant, mokytumės už viską dėkoti Aukščiausiajam, idant iš Jo lūpų anapusybėje nė vienas neišgirstume, pasak Thomo Mertono, tokių žodžių: „Tu valgei žievę, o apelsiną išmetei. Laikei popierių, kuris tėra pakuotė, o dėžutę su deimanto žiedu išmetei“.

Antai tik be galo mylinti Jėzų moteris (Simono Raupsuotojo namuose) sugebėjo įveikti savo nedrąsumą ir visą alebastriniame inde esantį brangų kvapnųjį aliejų išpylė ant Jėzaus galvos (Mt 26, 7). Koks dėl to kilo aplinkinių pasipiktinimas! Bet Jėzus priėmė šią dovaną ir įžvalgiai pasakė, kad visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi (Mt 26, 13). Taigi už parodytą dėkingumą Jėzui ir artimui Viešpats visada atlygina su tokiu pertekliumi, kuris nebeišsitenka žmogiškojo suvokimo rėmuose, – jie sulaužomi, kad atlygis tikinčiajam, kuris Jam nesiliauja dėkojęs net ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, būtų aukso raidėmis įrašytas Avinėlio gyvenimo knygoje (Apr 21, 27).

© 2017 „XXI amžius“