Iš popiežiaus Pranciškaus homilijų

Valdančiųjų ir pavaldinių malda

Rugsėjo 18 dienos ryto Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tam tikrą maldos atmainą: apie maldą tų, kurie valdo, kurie užima valdančiojo pareigas, ir tų, kurie yra jiems pavaldūs. Šventasis Tėvas komentavo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje numatytus to pirmadienio skaitinius iš Šventojo Rašto. Apaštalas Paulius patarė Timotiejui melstis „už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“. O Evangelijos pagal Luką epizodas pasakojo apie romėnų šimtininką, kuris paprašo Jėzaus išgydyti jo branginamą tarną. Šį prašymą perdavę jo draugai žydai pažymi, kad jis myli jų tautą. Šimtininkas įsitikinęs, kad Jėzus gali tarti tarnui išgyti taip, kaip jis gali nurodyti savo pavaldiniui, ką daryti. „Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių“, – sako šimtininkas.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, krikščionys turi pareigą melstis už valdančiuosius net ir tada, kai klysta. Panašiai valdantieji turi pareigą melstis, nes rizikuoja prarasti supratimą, kad ir jie yra „valdiniai“, rizikuoja užsidaryti savyje arba mažoje grupėje. Šimtininkas, anot Popiežiaus, meldžia Jėzaus: ir dėlto, kad myli, brangina savo tarną ir todėl, kad supranta savo sąžinėje, kad nėra visko šeimininkas, nėra paskutinė instancija. Kad taip, kaip jis turi valdinių, taip ir jis pats yra valdinys.

Valdantysis, kuris nesimeldžia, užsidaro remdamasis tik savimi pačiu ar savo partija, rate, iš kurio neišeina. Tai – savyje užsidaręs žmogus. Bet kartu gali matyti tikras problemas ir jausti sąžinėje, kad pats yra pavaldus, kad yra kitas, kuris turi daugiau galios už jį. O kas turi daugiau galios už valdantįjį? Tauta, kuri jam davė galią, ir Dievas, iš kurio galia ateina per tautą. Kai valdantysis savo sąžinėje jaučia tokį pavaldumą, meldžiasi.

Valdantysis, pasak Popiežiaus, turi melsti Dievo malonės valdyti gerai, pagal Saliamono pavyzdį: šis Dievo neprašė aukso ar kitokio turto, bet išminties valdyti ir suprasti, kad jo jėga nėra jame pačiame ar mažoje grupelėje. Jeigu valdantysis yra netikintis ar ateistas, negali melstis, tai jis vis tiek gali stoti akistaton su savo sąžine, su tautos išminčiais, nesiremdamas vien savimi pačiu.

Kita vertus, yra pareiga melstis už valdančiuosius, kad jie neliktų vieni ir vieniši, melstis ir už tuos, kurie nepatinka, kurie yra padarę bjaurių dalykų – jiems tokios užtarimo maldos reikia dar daugiau, reikia atgailos už juos. „Aš jūsų prašau, – Mišių dalyviams sakė popiežius Pranciškus, – tegu kiekvienas tam skiria penkias minutes, ne daugiau. Jei yra valdantysis, savęs tepaklausia, ar meldžiasi tam, kuris man davė galią per tautą? Ir jei nėra valdantysis – „ar meldžiuosi už valdančiuosius?“. „Taip, už šį ir kitą, nes man patinka, o už tuos ne“. O būtent jiems to labiau ir reikia! „Ar meldžiuosi už visus valdančiuosius?“ Ir jei atlikdami sąžinės patikrą išpažinčiai matote, kad nesimeldėte už valdančiuos, pasakykite tai, nes nesimelsti už valdančius yra nuodėmė.

Nepraeik pro kenčiantį žmogų, įsijausk į jo skausmą

„Viešpats tesuteikia mums malonę būti gailestingiems, padėti gyvenime sutinkamiems kenčiantiems žmonėms“, – sakė popiežius Pranciškus rugsėjo 19-osios rytą aukodamas šv. Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje. Šios dienos Mišių Evangelijoje šv. Lukas pasakoja apie mirusio vienturčio našlės sūnaus pagydymą prie Najino miesto vartų. Pamatęs laidotuvių eiseną ir mirusio sūnaus verkiančią motiną, Jėzus jos pagaili, prieina ir prikėlęs mirusį sūnų sugrąžina jį motinai. Homilijoje komentuodamas šią sceną Popiežius ją išskaidė į tris momentus: „pagailėti“, „prieiti“, „atiduoti“. „Gailestis, – sakė popiežius Pranciškus, – įtraukiantis jausmas, širdies būsena, visą žmogų apimantis jausmas. Pagailėti – ne tas pat kaip sakyti „o, kaip man galia“, „kokie vargšai žmonės“. Tikras gailestis – įsijautimas, kentėjimas kartu su kenčiančiu žmogumi. Viešpats įsijaučia į vaiko netekusios našlės skausmą. „Kodėl gi, Viešpatie, dabar nesikreipi į minią, kodėl nekalbi miniai? Palik tą našlę ramybėje... toks yra gyvenimas... visokių tragedijų nutinka...“ Ne. Jam našlė ir miręs jos vienturtis sūnus svarbiau už minią, kuri jį sekė ir kuriai jis kalbėjo. Kodėl? Dėl to, kad jo širdis, kad jis visas įsijautė į tos moters skausmą. Viešpats su savo gailestingumu įsijautė į tai. Jis pagailėjo“. „Nuoširdus gailestis, – tęsė Šventasis Tėvas, – skatina prieiti, prisiartinti prie kenčiančio žmogaus. Mes galbūt matome daug tokių situaciją, bet matyti – ne tas pat kaip prieiti. „Prieiti – prisiliesti prie tos tikrovės. Prisiliesti. Nežiūrėti iš tolo. Jėzus pagailėjo – pirmas žodis. Ir jis priėjo – antras žodis. Po to seka stebuklas. Jėzus nesako: „Iki pasimatymo, aš toliau einu savo keliais“. Ką Jėzus šią akimirką padarė? Jis prikėlė iš numirusių vaiką ir atidavė jį motinai. Atidavė – trečias žodis. Jėzus daro stebuklus tam, kad atiduotų, kad sugrąžintų žmones į jiems skirtą vietą. Tai ir yra išganymas. Dievui pagailo – Jis savo Sūnuje prie mūsų prisiartino ir sugrąžino mums Dievo vaikų orumą. Jis mus visus naujai sukūrė“.

„Ir mes, – sakė Popiežius, – sekime Viešpaties pavyzdžiu. Ir mes, kaip jis, pasilenkime prie kenčiančio, padėkime jam. Kiek kartų televizijos žiniose ir laikraščių puslapiuose matome tragedijas... vienoje šalyje vaikai neturi, ką valgyti, kitoje šalyje Vaikai verčiami kovoti su ginklu rankoje, dar kitoje engiamos moterys, dar kitur yra kitos nelaimės! Vargšai žmonės... Verčiu puslapį, tarsi tai būtų literatūros kūrinys, arba įjungiu kitą kanalą, kur rodo muilo operą... Taip daryti nekrikščioniška. Šią akimirką norėčiau paklausti visų ir savęs paties: „Ar sugebu pagailėti kito žmogaus? Ar sugebu melstis? Ar mane paliečia tie vaizdai, kuriuos į mano namus atneša komunikavimo priemonės? Ar kenčiu kartu su tais žmonėmis? O gal tesugebu ištarti „vargšai žmonės“ ir gana?“ Jei tu nesugebi jų gailėti, tuomet prašyki malonės: „Viešpatie, duok man gailėjimo malonę“.

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“