Kilnios tarnystės pavyzdys

Apaštalinio protonotaro Vinco Jono Bartuškos 100-osioms gimimo metinėms

Apaštalinis protonotaras Vincas Jonas Bartuška 2007 metais Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Mons. Vincas Jonas Bartuška apie 1973 metus

San Diego kunigų seminarijos profesorius. 1952 m. rugsėjo 22 d.

Klierikas Vincas Bartuška apie 1936 metus

Mons. Vincas Jonas Bartuška Kalifornijoje

Spalio 21 dieną sukaks 100 metų, kai 1917 metais Kazliškių kaime, Šunskų parapijoje gimė apaštalinis protonotaras, profesorius, bažnytinės teisės habilituotas daktaras Vincas Jonas Bartuška (1917 10 21–1942 05 10–2010 04 29). Jis mokėsi Tursučių pradinėje mokykloje ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. 1935 metais įstojo į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją. 1942 m. gegužės 10 d. vyskupas Antanas Karosas įšventino kunigu ir paskyrė vikaru į Šakius. 1944 m. rugsėjo 8 d. artinantis sovietų armijai drauge su kunigais Juozu Domeika ir Antanu Kardausku bei rašytoju Vytautu Tamulaičiu, jo žmona ir dukrele pasitraukė į Vokietiją. Vėliau nuvyko į Austriją, čia Sankt Piolteno vyskupas jį paskyrė vikaru į Sankt Leonard am Hornervaldo parapiją. Čia rado tik kleboną, nes visi jaunesni kunigai buvo paimti į karo ligoninės tarnybą arba kapelionais. Vikaras lietuvis padėjo nuo karo kenčiančių žmonių pastoracijoje. Po kurio laiko pasitraukė į Vokietiją, Augsburgo vyskupiją, dirbo Kisingo prie Augsburgo bei Augsburgo parapijose. Čia irgi tarnavo karo negandas patiriantiems vokiečiams, aukodavo šv. Mišias ir lietuviams pabėgėliams. Vyskupui Vincentui Padolskiui patarus, 1945 metų vasaros pabaigoje atvyko į Romą studijuoti kanonų teisę. 1945–1948 metais studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Gyvendamas Romoje sužinojo apie artimiausių žmonių – mamos, tėvo ir dviejų brolių – ištrėmimą, stengėsi kiek galėdamas jiems padėti. 1948 metais, apsigynęs mokslinį darbą „Pasaulio kariuomenės kapelionų juridinis statusas“, gavo kanonų teisės daktaro laipsnį. Baigęs mokslus netrukus buvo pakviestas vykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir 1949 m. kovo 21 d. laivu išvyko į JAV. Ten po kelių dienų viešnagės pas Niujorko lietuvius išskrido į San Diego vyskupiją Kalifornijos valstijoje. 1949–1957 metais dirbo San Diego vyskupijos kurijoje, dėstė moralinę teologiją ir kanonų teisę San Diego kunigų seminarijoje, buvo jos vicerektoriumi ir studijų dekanu. Vėliau pakviestas pedagoginiam darbui į Niujorką. 1957–1979 metais dėstė įvairias disciplinas Manheteno kolegijoje Niujorke. Po ilgamečio akademinio darbo nutarė atsisakyti profesoriavimo ir grįžti prie darbo parapijoje . 1979–1993 metais dirbo Los Andželo lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje. 1983 m. kovo 23 d. popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro titulą. 1992 m. birželio 7 d. Šunskų bažnyčioje minėjo savo kunigystės 50-metį. 1993 m. gegužės 22 d. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje – savo gimtojoje Vilkaviškio vyskupijoje. 1993 m. birželio 11 d. paskiriamas Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio generalvikaru. 1993 m. rugpjūčio 27 d. paties pageidavimu paskiriamas pastoraciniam darbui į Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapiją. Nuo 1999 m. rugpjūčio 2 d. talkino Vilkaviškio vyskupijos tribunole eidamas santuokos ryšio gynėjo ir teisingumo saugotojo pareigas. Kol leido sveikata, dėstė atkurtoje Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje. 2002 m. vasario 11 dieną paskiriamas naujojo Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos generalvikaru. 2004 m. kovo 25 d. popiežius Jonas Paulius II jį pirmajį iš nepriklausomos Lietuvos kunigų paskyrė apaštaliniu protonotaru. 2004 m. liepos 27 d. atleidžiamas iš generalvikaro pareigų ir paskiriamas Vilkaviškio vyskupo vikaru. 2007 m. gegužės 13 d. apsigyveno Specialiuosiuose globos namuose, čia turėjo galimybę kasdien aukoti šv. Mišias. Kol leido sveikata, sekmadieniais atvykdavo aukoti šv. Mišių į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią.

Apaštalinis protonotaras V. J. Bartuška savo gyvenime patyrė skaudžią tremtinio dalią, tačiau gyvenimo iš bandymų nebuvo palaužtas: sugebėjo pasiekti mokslo aukštumų, užsitarnauti puikaus pedagogo ir pavyzdingo kunigo vardą. Visų ryškiausias yra jo gražus kunigiškas pavyzdys: tarnavo žmonėms kilniai, patikimai, nuoširdžiai rūpindamasis jų gerove, todėl tapo dvasinės atgaivos šaltiniu daugeliui žmonių. Savo kunigiškų dorybių pavyzdžiu kunigystės meilę ypač sėkmingai liudijo būsimiems kunigams – seminaristams. Ne tik žodžiais, bet ir savo kunigišku atsidavimu skatino jų meilę Dievui, artimui, mokslui ir studijoms. Velionis garsėjo savo dosnumu, mokėjo sutaupytus pinigus efektyviai panaudoti Bažnyčios gerovei: Vilkaviškio Katedra, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio, Šunskų, Sasnavos bažnyčios yra tarp tų, kurių remontus ir gražinimus jis dosniai parėmė. Jo lėšos pasiekė ir vargšus, kunigus senelius, studentus ir daug kitų.

2008 metais leidykla „Ardor“ išleido knygą apie apaštalinio protonotaro V. J. Bartuškos gyvenimą „Nuo Kazliškių iki Kalifornijos“.

Prelatas mirė 2010 m. balandžio 29 d. Buvo pašarvotas Marijampolės specialiuosiuose globos namuose, kuriuose ir gyveno. Atėjusieji prie velionio karsto rado užrašą iš testamento: „Nenoriu, kad mano karstą puoštų gėlės, man reikia tik maldų“. Gegužės 2 dieną karstas su jo palaikais perkeltas į Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, kurioje jis dirbo nuo 1993 metų. Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai gegužės 3 dieną vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo vyskupai Juozas Žemaitis, Juozas Matulaitis ir Arūnas Poniškaitis bei apie 80 kunigų iš įvairių vyskupijų. Laidotuvių šv. Mišių pradžioje vysk. R. Norvila sakė, kad visas velionio gyvenimas buvo paženklintas gilaus ir tvirto tikėjimo ženklu. Pasak vyskupo, ir kaip tikintis žmogus, ir kaip kunigas jis paliko turtingą liudijimą. Laidotuvių pamokslą sakęs vysk. J. Žemaitis visiems priminė savo pažintį su velioniu, prasidėjusią 1942 metais, kai jis dirbo Šakių vikaru, o būsimasis vyskupas mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. „Tada jis greitai užsitarnavo tikinčiųjų, ypač jaunimo, pagarbą ir meilę. Džiaugėmės jo puikiais pamokslais, eilės driekėsi prie jo klausyklos, palenktyniaudavome su juo čiuožykloje“, – prisiminė vyskupas. Jis taip pat papasakojo apie ypatingą velionio draugystę su Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos klierikais, jo sugebėjimą linksmai su jais bendrauti. Sutiktam klierikui juokais sakydavo: „Siūlau padaryti mainus: aš tau atiduosiu visas savo santaupas, visus mokslo ir bažnytinius titulus, o tu man atiduok savo jaunystę ir grožį“. Vysk. J. Žemaitis priminė, kad velionis labiausiai džiaugėsi ne titulais, o vyskupo suteiktais kunigystės šventimais, kad Lietuva tapo laisva ir kad galėjo visam laikui sugrįžti į Tėvynę.  Po šv. Mišių velionis procesija aplink bažnyčią palydėtas prie kapo duobės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventoriuje, šalia jo paties noru pastatytos „Pietos“ skulptūros, kur pageidavo būti palaidotas. Laidotuvių apeigas atliko vysk. A. Poniškaitis, o jo giminės ant į kapo duobę nuleisto karsto užpylė saują žemių iš tėviškės, kurią jis mylėjo ir kuria didžiavosi.

Ilgus metus Viešpačiui ištikimai žemėje tarnavęs, gražiu kunigystės pavyzdžiu ir nepaprastu dosnumu savo vyskupijai pasižymėjęs, tegul su šventaisiais amžinai džiaugiasi danguje. Jo gyvenimas, būdamas tikras palaiminimas daugeliui, ilgai tarnaus kaip įkvepiantis pavyzdys.

Romas BACEVIČIUS

© 2017 „XXI amžius“