„Be prasmės viskas suyra“

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Algis Neverauskas Editos Mikelionienės nuotrauka

Didieji prekybos tinklai, gėlių parduotuvės, turgeliai ir net maisto produktų krautuvėlės užversti kapų žvakėmis, dirbtinių gėlių kompozicijomis, chrizantemų vazonėliais. Vienas prekybos centras paskaičiavo: pirkėjams siūlo 60 rūšių žvakių, prieš Vėlines jų nuperkama net 5 milijonai. Po Vėlinių išdegę liktorėliai, susmegusios dirbtinės gėlės sulaukia pavasario ir vasaros… Ar neiškraipome šios šventės prasmės? Apie tai kalbėjomės su Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu kun. Algiu Neverausku.

Ar teisingai suvokiame Vėlinių šventės prasmę?

Daugelis mūsų per Vėlines apsukame ratą apie Lietuvą, atlikdami pareigą. Taip yra todėl, kad pakitęs mūsų santykis su mirusiaisiais. O tai susiję su tikėjimu. Tikinčiajam svarbiausia yra pagalba mirusiajam, kad jis susitaikytų su Dievu, rastų vietą pas Viešpatį. Kai nelieka tikėjimo amžinuoju gyvenimu, telieka išorė, tai, kas matoma, kas neturi reikšmės mirusiajam. Vėlinės tampa pareiga. Lankome mirusiųjų kapus, sutvarkome, nes taip reikia. Kapų tvarkymas nėra blogai, tačiau kai tai daroma be tikėjimo, dvasios, meilės mirusiajam, tai tampa tarsi tuščiu indu. Kuo labiau blėsta tikėjimas, tuo daugiau išorės. Nereikia sureikšminti kapo priežiūros. Noras aplankyti, vidinis ryšys su mirusiuoju, malda, pabuvimas – svarbiausia. Pasitaiko ir perversijų, kai žmogus negali išeiti iš kapinių. Tai taip pat kraštutinumas, nesusitaikymas.

Ką reiškia maldos žodžiai „ilsėkis ramybėje“?

Posakis „ilsėkis ramybėje“ kilęs iš maldos. Tai – mirusio žmogaus visiškos ramybės pasiekimas, visiška pilnatvė, išsivadavimas nuo žemiškųjų ryšių, artimųjų, atliktų ir neatliktų darbų, skolų, nuodėmių. Žmogus atranda ramybę pas Viešpatį, kur yra viso ko pilnatvė. Mirtis – ne tik kūno palaidojimas, siela taip pat turi pasukti į Dievo namus. Kol siela neišsivaduos iš šio pasaulio, ji Dievo namų nepasieks. Mūsų, gyvųjų, tikslas – padėti mirusiajam pasiekti ramybę: ištaisyti tai, ką galbūt jis blogo padarė, atsiprašyti už jį žmonių ir Dievo, pasistengti, kad mūsų geri darbai padėtų jam pasiekti sielos ramybę. Tačiau jei amžinu gyvenimu žmogus netiki, jam lieka tik kapas. Man įstrigo atmintin vienos mirštančios močiutės žodžiai. Kai jos paklausiau, ar bijo mirti, ji atsakė: „Gyvensim, gyvensim“. Toks tvirtas buvo jos tikėjimas, kad visi einame į gyvenimą. Tokį didžiulį įspūdį padarė tas ramus suvokimas. O mūsų užduotis yra ta, kad mirusysis amžinąjį gyvenimą pasiektų. Iš žmonių liudijimų žinome, kad mirusieji prašo neverkti, nesielvartauti, paleisti juos. Taip ir turi būti, nors sielvartas yra labai žmogiškas jausmas.

Galbūt sielvartas yra ir savotiškas kaltės atspindys?

Dažnas žmogus jaučiasi kaltas: gal priežiūros mažai buvo, gal meilės. Gyvam žmogui reikia pagalbos, bet pagalbos reikia ir mirusiajam. Mirusiam žmogui malda – tarsi gyvajam vaistas. Malda galima susisiekti su mirusiuoju. Jei išėjimą žmogus suvokia, atsiprašo artimųjų, mirtis tampa išbandymu. Pastebėjau, kad seni žmonės ramiai sutinka mirtį. Jie žino, kad jų laukia Tėvo namai. Mirties baimė yra šiuolaikinio pasaulio bėda. Tuomet belieka krūpčioti.

Ar tiesa, jog žmonės, mirusiajam linkėdami lengvos žemelės, iš tiesų siunčia prakeiksmą?

Dažnai po laidotuvių girdžiu žodžius: „Tebūnie lengva žemelė“. Tai – prakeiksmas, iškreiptas linkėjimas, likęs iš sovietmečio. Žmonės nežino, kad posakis šiais žodžiais nesibaigia. Visas jis skamba taip: „Tebūna lengva žemelė, kad šunys lengviau iškastų“. Sovietmečio palikimas yra ir tylos minutė. Iki sovietmečio niekas tylos minute mirusiųjų negerbdavo. Pagerbdavo malda. Tylos minutėje mažai turinio. Tai – tik viena minutė, išbraukta iš mūsų gyvenimo. Jei per tą laiką sukalbėtume „Amžiną atilsį“, minutė taptų prasminga.

O kokią prasmę turi žvakių liepsnelės kapinėse? Anksčiau buvo tradicija jas degti per Vėlines, dabar jos kapinėse liepsnoja nuolatos.

Lurdo šventovėje prie žvakių yra užrašas: „Žvakių liepsna tegu pratęsia mano maldą“. Žvakė yra kaip maldos simbolis, jos uždegimas yra tiesiogiai susijęs su malda. Žvakės šviesa nušviečia kelią pas Dievą. Pati žvakė, jos šviesa yra ir Kristaus – Pasaulio šviesos – simbolis. Ši šviesa nušviečia žmogui kelią. Žvakės deginimas turi prasmę tuomet, kai žvakutė yra pašventinta. Žvakė šventinama todėl, kad ji įgautų maldos, tikėjimo. Pašventinimas – auka Dievo garbei. Nieko bloga, kad žmonės žvakes kapinėse dega ne tik per Vėlines. Tačiau čia dažnai įsiskverbia ir komercinis vartojimas. Tai priklauso nuo vidinio žmogaus pasaulio. Iš esmės žmonės pamiršo elementarios pagalbos prasmę: gerus darbus, maldą, nesavanaudišką patarnavimą. Lengviausia yra nupirkti dirbtinių gėlių, kurios atspindi mūsų dvasios skurdumą. Tačiau pasimelsti kainuotų mažiau.

Kaip vertiname mūsų uolumą nuo kapo nurinkti kiekvieną rudens lapą ar net spyglį?

Žmonėms paminklas tapo svarbesnis už medį. Nuo kada lapai tapo šiukšlėmis? Kas mirusiajam svarbiau: ar ramybė medžių paunksnėje, ar paminklas, kur atsispindi mūsų tuštybė? Geltoni rudens lapai – visas grožis. Kodėl seni žmonės nenori važiuoti pas vaikus į didmiesčius? Jie nenori gyventi ant bruko. Jie visada gyveno tarp medžių. Manau, kad medžiai mums tapo nesvarbūs dėl to, kad gyvename daugiabučiuose ir neturime savo medžių. Tapome sergančia visuomene: nėra medžio, nėra problemos.

Per Vėlines ant kapo teko matyti išskaptuotą Helovyno moliūgą ir jame degančią žvakę…

Kodėl brukamas Helovynas? Todėl, kad mūsų Vėlinės prekybininkams yra nuostolingos. Tai – anglosaksų ir baltų kultūrų susidūrimas. Anglosaksų kultūroje priimta, kad nuo vėlių reikia atsiriboti, todėl keliamas triukšmas, dėvimos kaukės. Baltų kultūroje su mirusiaisiais sugyvenome taikoje. Jų nereikia gąsdinti, varyti iš namų. Todėl lakstymas su moliūgais neturi jokio kultūrinio pagrindo. Jauni žmonės to nežino. Kai žmogus palaidoja tėvą ar motiną, jam kvailioti nebesinori. Manau, kad moliūgas – naudinga daržovė, kurios nereikia mauti ant galvos.

Viena jauna moteris guodėsi, kad niekaip negalėjo įkalbėti mamos į kapines kitame mieste vykti ne Vėlinių, o kitą dieną. Garbingo amžiaus moteriai atrodė, kad nenuvykdama į kapines per Vėlines prasikals prieš mirusius artimuosius. Ir dar: o ką pamanys giminės?

Kada lankyti artimųjų kapus nėra svarbu. Tik tiek, kad Vėlinės – visuotinai priimta diena. Minint Visus Šventuosius ir Vėlines melstis galima bet kur. Nebūtina verstis per galvą ir aplėkti visas kapines. Malda bažnyčioje – didesnė pagalba mirusiajam ir visos dienos tam tinka. Visą savaitę po Vėlinių bažnyčia skiria mirusiųjų pagerbimui.

Bet kaip žmogui nugalėti tuštybę?

Man įsiminė religijotyrininko, etnologo Gintaro Beresnevičiaus frazė: „Vėlinių dieną mūsų kryptis teisinga per bažnyčią kapinių link“. Mes visi ta kryptimi judame. Bet ką padaryti, kad ten nukeliautume pasiruošę, suvokdami, kur einame ir kur link nueisime? Žmonės nebesivargina ieškoti prasmės. Tačiau prasmė ir daro žmogų žmogumi. Kelionė Dievo link – pagrindinė žmogaus kryptis ir mirtimi tai nesibaigia. Be šio suvokimo viskas suyra. Tuomet ir medžiai kapinėse pradeda kliūti.

Ačiū už pokalbį.

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

© 2017 „XXI amžius“