Padrąsinantis šventumo pavyzdys

Kauno Arkikatedros parapijos Atsinaujinimo dienoje – pranešimai ir liudijimai apie Dievo tarnaites Adelę Dirsytę ir Eleną Spirgevičiūtę

Kauno Arkikatedros bendruomenė spalio 6–7 dienomis surengė Atsinaujinimo dieną ir pakvietė į evangelizacinę programą, nes stengiasi skleisti žinią apie Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės bei Elenos Spirgevičiūtės šventumą. Spalio 7-ąją Arkikatedros bendruomenė bei visi norintieji buvo pakviesti iš arčiau pažinti jų gyvenimą, kankinystę dėl tikėjimo ir melstis, kad sulauktume sėkmingos beatifikacijos proceso (jis arkivyskupijoje pradėtas 2000-aisiais) baigties Bažnyčiai pripažįstant šių lietuvių pasauliečių moterų šventumą. Jų šventumo sklaidą – nuoširdžių kunigų – bylų postulatoriaus kun. Andriaus Končiaus ir kun. Nerijaus Pipiro – išsamius pranešimus – praturtino ne tik įvairiuose šaltiniuose užfiksuoti amžininkų prisiminimai, bet ir gyvi garbių šio renginio svečių, pažinojusių A. Dirsytę bei E. Spirgevičiūtę, liudijimai.

Adelės Dirsytės gyvenimą apžvelgęs bylų postulatorius kun. Andrius Končius atkreipė dėmesį į jos dalyvavimą ateitininkų organizacijoje, studijas bei gautą išsilavinimą (baigė germanistikos studijas) Kauno universitete, susitikimus su ten dėsčiusiais Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu, profesoriais Stasiu Šalkauskiu, Pranu Dovydaičiu. Visa tai brandino pasiryžimą tarnauti kitiems. A. Dirsytė daug dėmesio skyrė moters pašaukimui, jos savivokai ugdyti, dalyvavo lietuvių katalikių moterų draugijoje, rengė konferencijas, kursus, rašė straipsnius, ką reiškia moters ir motinos pašaukimas ir savo gyvenimo paaukojimas, kaip praktikuojant dorybes atsispirti komunizmo blogiui. Šiais darbais ir sąmoningumu ji tarsi pralenkė savo laiką. Beje, A. Dirsytė jau šventė Dievo Gailestingumą, žvelgdama į Gailestingąjį Jėzų, o Sibire yra parašiusi ir Atvelykio (Dievo Gailestingumo) sekmadienio maldą. Mokytojos ateitininkės veikla ji užkliuvo saugumui kaip sovietinei sistemai potencialiai pavojingas žmogus. Dėl to ji patyrė nuožmių tardymų, falsifikuojamus kaltinimus ir paskui 10 metų kalėjimo. Nors buvo silpnos sveikatos, versta dirbti daug ištvermės reikalaujančius fizinius darbus. Kalėjusios kartu jaunos moterys ir merginos yra paliudijusios, kokia dvasinė atrama ir paguoda šiomis nuožmiomis sąlygomis joms buvo A. Dirsytė.

„Ji mokė maldų, iškęsti sunkumus, pati likdama pozityvi ir šviesi. Nerasta nė vieno neigiamo pasakymo apie ją kankinusius žmones. Adelės nuostata – mes galime tik atleisti. Tai – atleidimas, kuris padeda neatsakyti tuo pačiu, neįpulti į neapykantą. Ji liudijo savo meilę, ištikimybę Kristui ir tiesai. Ji tikrai yra tikėjimo kankinė, patyrusi suluošinimą ir mirtį“, – sakė kun. A. Končius, pabrėždamas jos dvasinį autoritetą (pavyzdžiui, nė viena iš kalinių neištekėjo už vietinių rusų). Visiškai palaužta A. Dirsytė mirė Chabarovsko ligoninėje, jos kapas liko nežinomas.

Vėliau renginyje liudijimu pasidalijo viešnia, tremties kančias iškentusi Aldona Steponaitytė-Draudvilienė. Ji sakė lageriuose trumpai sutikusi A. Dirsytę, ją, sutinusią nuo ligos ir kančios, aplankė ligoninės palatoje. Pasitikėjimas Dievu, malda, meilė Tėvynei, jos auka teikė stiprybės kalinėms, padėjo nepalūžti Sibiro lageriuose. Tokia buvo ir A. Dirsytė, nuolat palaikiusi kitų kalinių moterų dvasią.

Renginyje dalyvavo A. Dirsytės brolio dukra Irena Birutė Liubkevičienė. Promislavo vienkiemyje (Šėtos parapijoje, Kėdainių r. ), kuriame išlikęs vienas trobesys, ji bando palaikyti gyvybę – tam jėgų teikia pati Adelė, patraukianti čia ir tuos, kurie nori apsilankyti ir būti pavaišinti Dirsynės mėtų arbata. Šiuo metu stengiamasi surinkti lėšų sodyboje pastatyti koplytstulpį A. Dirsytei atminti.

Kun. Nerijus Pipiras pirmiausia atkreipė dėmesį į pasirinkimus, kuriuos savo gyvenime padarė du jauni kauniečiai. Vienas jų (sovietų „didvyris“, kurio pavarde buvo pavadinta netgi gatvė Kaune, Alfonsas Čeponis) pasirinko niekšiškų nedorybių, o kitas – Elena Spirgevičiūtė – aukos kelią. Apžvelgęs vos 20 metų Elenos gyvenimą, kun. Nerijus atkreipė dėmesį į šeimos ir „Saulės“ gimnazijos bei čia dirbusių seserų kazimieriečių ugdymą, į merginos svajones būti vaikų gydytoja, o joms neišsipildžius (buvo uždarytas universitetas) baigtus mokytojų kursus. Elena pasižymėjo paklusnumu tėvams, o ypatingą dvasinį subrendimą parodė 1944 m. sausio 3 d. vėlyvą vakarą šeimą ištikusios tragedijos akivaizdoje. Už pasipriešinimą keturių įsibrovėlių į namus prievartai (jie nužudė ir Elenos tetą bei motiną) Elena buvo nušauta – kulkos nudeginta ranka byloja, kad mirtį ji pasitiko kryžiaus ženklu. Pasak kunigo Nerijaus, jos šventumo žymė buvo ir laidotuvės, į kurias gausiai susirinko visas Kaunas. Senosiose miesto kapinėse, kur iš pradžių buvo palaidota, jos kapas buvo tapęs to meto jaunimo traukos vieta. Ne vienas kunigas (kun. Alfonsas Grauslys, kan. Juozapas Želvys, kun. Pranas Račiūnas MIC, kun. Krizantas Juknevičius) matė E. Spirgevičiūtės šventumą, rūpinosi skleisti žinią apie jį, suvokdami, kokį herojiškumą tikinti mergina parodė gindama skaistumą ir moteriškąjį orumą.

E. Spirgevičiūtės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė pasidalijo prisiminimais apie seserį, kuri nuo pat paauglystės buvo nuoširdžiai tikinti, logiškai mąstanti, visada norėjo padėti kitiems. Vakarais jos kartu melsdavosi, o Elenutė prieš pamokas „Saulės“ gimnazijoje užsukdavo į šv. Mišias Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Apie tą kruvinąjį vakarą buvo paliudyta, kaip Elena prieš mirtį palaimino savo artimuosius, kalbėdama, jog ji mirs, o jie gyvensią. Jos pasiryžimą verčiau mirti nei pasiduoti prievartai netrukus palydėjo mirtini šūviai.

Skautijos sesę E. Spirgevičiūtę atvykimu į renginį pagerbė Skautų organizacijos atstovė Nomeda Bepirštytė. Atsinaujinimo dienos dalyviai visi kartu pasimeldė prašydami Dievą, kad A. Dirsytė ir E. Spirgevičiūtė ne tik būtų pamokantis ir padrąsinantis šventumo pavyzdys, bet ir taptų mūsų užtarėjomis danguje.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

© 2017 „XXI amžius“