Vilniuje eksponuojamas paveikslas „Lietuvos krikštas“

Rugsėjo 26 dieną Vilniuje, Valdovų rūmuose, dalyvaujant aukštiems svečiams, pristatytas Vojcecho Gersono (Wojciech Gerson, 1831–1901) paveikslas „Lietuvos krikštas“ ir minima Lietuvos krikšto 630 metų sukaktis. Minėjime dalyvavo parodos garbės globėjai – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Varšuvos arkivyskupas kard. Kazimiežas Nyčas (Kazimierz Nycz), Lietuvos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lenkijos Seimo Maršalka Marekas Kuchcinskis (Marek Kuchciński), ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Šarūnas Adomavičius, parodos iniciatorius, Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska (Urszula Doroszewska), Jono Pauliaus II kolekcijos muziejaus direktorė Joana Gžybovska (Joanna Grzybowska). Parodos atidaryme dalyvavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila, būrelis kunigų iš Lietuvos ir Lenkijos, kiti garbūs svečiai.

Minėjimą vedė Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas. Jis pristatė paveikslo atsiradimo aplinkybes, jo istorines klajones, Lietuvos ambasadoriaus pastangas jį eksponuoti Valdovų rūmuose bei žmones, kurių dėka šis sumanymas buvo realizuotas. V. Dolinskas sakė: „Monumentalus paveikslas buvo sukurtas 1889 metais Varšuvoje parodai Paryžiuje ir skirtas Lietuvos krikšto 500 metų jubiliejui. Išvežtas į parodą Los Andžele (JAV) ir ten pasimetė. Prieš keliolika metų kolekcininkų Porčinskių (Porczyński) sugrąžintas į Lenkiją, šiandien Vojcecho Gersono paveikslas „Lietuvos krikštas“ suteikia mums galimybę prisiminti lemtingą Lietuvos istorijai įvykį –1387 metų krikštą, leidusį Lietuvai įsilieti į Dievo tautų šeimą ir atsiverti krikščioniškosios Vakarų Europos civilizacijos vertybėms. Šią istorinę lietuvių ir lenkų bendrystę, aktualią ir šiandien, pabrėžia parodos garbės globėjų – Lietuvos ir Lenkijos valstybių bei Bažnyčių vadovų – dalyvavimas parodos atidaryme“.

Kard. K. Nyčas sakė, jog šis susitikimas Vilniuje – labai reikšmingas įvykis. „Sudėtingais paskutiniais XIV amžiaus metais vyko išskirtinis įvykis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos vestuvės. Šios vedybos ir Jogailos krikštas sudarė sąlygas taikiai apkrikštyti Lietuvą. Iškilusi galinga valstybė ne vieną šimtmetį atliko svarbų vaidmenį Europos istorijoje. Tai mes – lietuviai ir lenkai – per daug amžių sukūrėme bendras tradicijas, panašius papročius, dainas ir maldas. Mes turime bendrą šventąjį globėją – šv. Kazimierą.

Akivaizdu, kad atskirų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – susikūrimas politinėmis sienomis apribojo galimybę tęsti šį dialogą ir bendradarbiavimą. Tačiau abiem pusėms dialogas yra būtinas. Vienas svarbiausių šio galimo dialogo veiksnių – neaprėpiami bendros kultūros plotai. Tai leidžia didinti tarpusavio supratimą, skatina bendradarbiavimą ir draugystę. Būtent dėl kultūrinio bendradarbiavimo šiandien galime sugrįžti į XIV amžiaus pabaigą ir įsivaizduoti, kaip Lietuvoje buvo skleidžiama krikščionybė. Šį įvykį meistriškai iliustruoja nepaprasto lenkų dailininko V. Gersono paveikslas „Lietuvos krikštas“. Paveikslo pristatymas tapo įmanomas tik dėl Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo. Labai tuo džiaugiuosi, nuoširdžiai dėkoju ir laiminu visus iš širdies“, – sakė kardinolas iš Varšuvos.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sakė: „Artėjant Lietuvos Valstybės šimtmečiui mūsų tauta praturtėjo dar vienu palaimintuoju – arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu. Tai įvyko minint 630-ąsias Lietuvos krikšto metines. Prieš 30 metų, minint 600-ąsias krikšto metines, palaimintuoju buvo paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Gražus sutapimas, kad abu mūsų tautos palaimintieji ragino prisiminti gilią krikščionybės tiesą, jog malonė nenaikina prigimties, o ją pašventina, sukilnina. Kitaip tariant, per krikštą tapę Dievo Tautos nariais, lietuviai nenustoja būti lietuviais ir pilniau ir kilniau gali įgyvendinti šią prigimties dovaną. Arkivyskupas Teofilius kvietė melstis mūsų tautos šventiesiems Danguje, nes jie jautriau išklauso savo tautiečių maldų. Tik Dievas žino visus vardus tų mūsų tautiečių, kurie yra įrašyti Gyvenimo knygoje ir regi Dievo veidą Danguje. Tačiau galime neabejoti, jog mūsų tautos šventųjų yra daugybė. Pirmiausia, tai – įvairių laikotarpių tikėjimo kankiniai (nuo Kražių iki Tuskulėnų), mirę lageriuose, kalėjimuose, miškuose – visi tie, kurie nesutiko išduoti tikėjimo ir šalies, dažnai ryžto ir jėgų aukotis už savo šalį sėmęsi iš tikėjimo versmės.

Lietuva gali didžiuotis ir daugybe tylių šventųjų gyvenimų. Atmintyje gyva mūsų senelių karta, laiminusi žemę, kurią dirbo, duoną, kurią valgė, ir svečią, kurio sulaukdavo; karta, gyvenusi ora et labora, melskis ir dirbk, principu; karta, kuri pastatė bene daugiausiai kryžių Lietuvoje ir kurios tylaus šventumo nuopelnai antgamtiniu būdu ir šiandien mus remia.

Monumentaliame Vaitiekaus Gersono paveiksle „Lietuvos krikštas“ prieš mūsų akis iškyla kelios dešimtys personažų, į jį žvelgdami galime vėl apmąstyti Lietuvos krikštą kaip istorinį įvykį, turėjusį lemiamos reikšmės lietuvių civilizacinei raidai. Galime žvelgti dar giliau, nes Lietuvos krikštas irgi yra ir antgamtinis įvykis. Paveikslo gilumoje matyti lietuviai, besiartinantys prie upės, į kurios vandenis pasiners krikšto ženklan. Iš tiesų krikštas ženklina šį antgamtinį įvykį: Dievo malonės dėka asmuo yra ištraukiamas iš praeinančių ir sunykstančių dalykų tėkmės į amžinąjį gyvenimą, į Dievo Karalystę, kurioje nebėra mirties. Tai – pati svarbiausia lietuvių tautos, kaip ir kiekvienos tautos, kelionė: per krikšto vandenis, per Jėzaus Kristaus Kryžių ir Prisikėlimą, į Amžinąjį Miestą. Vieni iš paskutiniųjų Jėzaus žodžių mokiniams buvo: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

Jėzaus mokiniai – mūsų akimis – tik saujelė – išgirdo Mokytojo paliepimą. Ir Dievas laimino jų pastangas. Tauta po tautos priėmė krikštą. Iš Čekijos krikščionybė pasiekė Lenkiją, kuri praėjusiais metais minėjo 1050-ąjį Krikšto jubiliejų. Šventojo vyskupo Adalberto Vaitiekaus ir šventojo Brunono Kverfurtiečio nešama krikščionybės žinia plito toliau. Kankinių kraujas buvo ta sėkla, kuri davė vaisių. Simboliška, kad minėdami Krikšto jubiliejų mes atsigręžiame į vos prieš pusę amžiaus iškeliavusį kankinį vyskupą Teofilių. Kaip krikščionybės pradžioje, taip ir dabar kiekviena dėl tikėjimo atiduota gyvybė duoda vaisių. Tai, kas atrodo pralaimėjimas, tampa pergale.

V. Gersono paveikslas, nutapytas konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sustabdęs prieš mūsų akis konkretų istorinį momentą, pasakoja lietuvių ir lenkų tautų ryšį per šventą krikšto ženklą. Šis paveikslas turi mums priminti kitą svarbią tiesą – istorija turi kryptį ir pabaigą. Lietuvos Krikštas – ne tik politinių aplinkybių, istorinių asmenybių sprendimų rezultatas, pirmiausia, tai – Dievo plano dalis. Šis planas apima praeitį, dabartį ir ateitį. Tai – Dievo mintis nuo pasaulio pradžios, nuo žmogaus sukūrimo dovanoti žmogui gyvenimą, kuris nesibaigia ir kuris yra laimė. Šią žinią Lietuvos žmonėms atnešė krikščionybė, šią žinią su krikštu priėmė mūsų protėviai, ja gyveno mūsų seneliai, ji skirta mums ir mūsų vaikams – kiekvienam iki pasaulio pabaigos, kad kiekvienas, kuris ją priims, patirtų amžinąją laimę Danguje“.

Lenkijos Seimo maršalka M. Kuchcinskis priminė: „Paveikslas skatina susimąstyti apie bendrą Lenkijos ir Lietuvos istoriją, paveldą bei abiejų valstybių sugyvenimą šiandien. Pripažįstame šio įvykio didingumą ir žavimės šio paveldo ilgaamžiškumu. Mums didelė garbė, kad Lenkija įtvirtino valdovo Jogailos sprendimą žengti į krikščioniškąjį pasaulį. Lenkijos karalienės Jadvygos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybos tapo Lenkijos ir Lietuvos jungtuvėmis, vėliau jos buvo išsaugotos ir įtvirtintos šventųjų globėjų – šv. Jadvygos ir karalaičio šv. Kazimiero“.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis sakė: „Paveikslas primena didingą Lietuvos ir Lenkijos praeitį, artimą ryšį tarp mūsų tautų. Simboliška ir tai, kad šiemet sukanka 630 metų nuo Lietuvos krikšto. Tegu ši istorinė data ir Valdovų rūmuose atidaryta paroda simbolizuoja artimą Lietuvos ir Lenkijos bičiulystę bei ilgametį bendradarbiavimą“.

Jono Pauliaus II kolekcijos muziejaus direktorė J. Gžybovska papasakojo apie Janinos ir Zbignievo Karolio Porčinskių kolekciją, kuriai jie suteikė Šv. Jono Pauliaus II vardą, V. Gersono paveikslo „Lietuvos krikštas“ kelionę į Vilnių.

Kun. Algirdas Dauknys

Vatikano radijas

© 2017 „XXI amžius“