„Noriu eiti į žmones atvira širdimi“

Interviu su Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru Dariumi Trijoniu

Vysk. Darius Trijonis

Vysk. Darius Trijonis su artimaisiais

Visi prisimename sentimentalią šv. Jono Pauliaus II viešnagę Vadovicuose. Auomet jis yra pasakęs garsųjį sakinį, kad čia viskas prasidėjo, ir išvardijo: gyvenimas, mokykla, studijos, teatras ir kunigystė… Telšiai, Žemaitijos širdis, yra toji vieta, kuri formavo Jus, Jūsų Ekscelenciją. Prašom, pasakokite, koks buvo Jūsų kelias į kunigystę?

Žmonės dažnai klausia kunigų, kaip jie atrado pašaukimą. Ar buvo ženklas iš Dangaus, ar tai atėjo savaime? Savo pašaukimą galėčiau palyginti su apaštalų pašaukimu: Jėzus atėjo pas paprastus žvejus ir pasišaukė juos tapti Jo mokiniais. Šie sutiko, tačiau jų pašaukimas brendo per kelerių metų draugystę su Jėzumi. Jie ne iš karto suprato, kokiems darbams Viešpats juos šaukia. Kažkas panašaus buvo ir man.

Tačiau žvejys, Jūsų Ekscelencija, nebuvote?..

Žvejys nebuvau, bet gyvenau prie ežero, kur su draugais žvejodavome. Tačiau ne ten mano širdyje kilo noras atsidėti vien Dievo tarnystei. Tai Telšių Katedra tapo manojo „Eik paskui Mane!“ liudininke.

Tačiau negalima pamiršti ir žmonių: šeima, draugai, mokytojai… Prašom, pasakokite, kas ir kokiu būdu paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?

Tikėjimą ir pamaldumą išsinešiau iš gimtųjų namų. Mano tėvai (mama Teresa, tėtis Antanas) buvo labai religingi. Kiekvieną sekmadienį eidavau į bažnyčią, o mano parapija – Telšių Katedros. Augau gražių pamaldų ir bažnytinių giesmių atmosferoje ir tarp vyskupų, kurių, kaip žinoma, Katedroje netrūksta. Būtent šviesaus atminimo Antanas Vaičius, Telšių vyskupijos vyskupas, man besimokant mokykloje ir studijuojant kunigų seminarijoje, paliko neišdildomą įspūdį. Iš vaikystės prisimenu, kad buvo labai atviras, prieidavo prie žmonių pasikalbėti, sužinoti, kuo gyvena… Buvo artimas jam patikėtoms avelėms.

Jūsų Ekscelencija, augote tais laikais, kai jaunimo religinis gyvenimas būdavo slopinamas. Ar manifestuodama savo krikščioniškąją pasaulėžiūrą šeima nebuvo sulaukusi valdžios persekiojimo?

Mano tėvams tikėjimas buvo pagrindinis dalykas. Namuose nekildavo diskusijų eiti į bažnyčią ar ne. Juk tai buvo akivaizdu. Įdomu, kad daugiabutyje, kuriame gyvenome, daug kaimynų buvo partiniai žmonės. Kai kurie ėjo gana aukštas pareigas – Telšių rajono komjaunimo pirmasis sekretorius ar Kultūros skyriaus sekretorius. Tačiau tėvai sugebėdavo su jais puikiai sutarti, nebūdavo jokių barnių ar priešiško nusistatymo. Tikėjimo ir religijos temos neliesdavo – ir tiek. Niekada iš jų nesame sulaukę jokių priekaištų. Tik mokykloje man mažindavo pažymius už elgesį, mat pionieriui nederėdavo eiti į bažnyčią. Kadaise, praėjus nemažai metų, mano pirmoji mokytoja man prisipažino, kad mokyklos vadovybė per susirinkimus jai nuolat priekaištaudavo dėl to, kad jos mokinys lanko bažnyčią. Kol kartą neapsikentusi jiems atrėžė: „Ko kabinėjatės, o gal jis taps kunigu!“

Vadinasi, Jūsų Ekscelencijos tėvai sugebėjo perduoti ne tik pareigą sekmadieniais lankyti bažnyčią, bet ir meilę Bažnyčios, parapijos gyvenimui?

Man patikdavo pamaldos, nors prisimenu, kad kai buvau mažas, kartais man būdavo nuobodu per šv. Mišias ir tuomet vis klausinėdavau tėčio, kada jos jau baigsis. O tėtis atsakydavo, kad po penkių minučių. Po kurio laiko vėl klausdavau, ir vėl jis man atsakydavo, kad po penkių minučių. Kažkaip tos penkios minutės ir liko atmintyje. Paaugęs pradėjau daugiau suvokti. Man labai patikdavo gegužinės ir birželinės pamaldos, Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, gražus litanijų giedojimas, smilkalai… Tėtis pasirūpindavo, kad jei negalėdavome nueiti į bažnyčią, melsdavomės namie, giedodavome litaniją. Kai buvau 16 metų, per tokias pamaldas man kilo mintis, kad noriu kai ką gero padaryti Bažnyčioje. Apie kunigystę tuomet nesvarsčiau. Tiesiog pajutau norą padovanoti Bažnyčiai kokią nors dovaną.

Matyt, Dievas priėmė tą jaunuolio auką, jei pareikalavo didžiausio – skirti savo gyvenimą vien Jo tarnystei. Kaip subrendo mintis tapti kunigu?

Taip susiklostė, kad paskutiniai mano metai mokykloje sutapo su Lietuvos atgimimu. Ant šios bangos pradėjo stiprėti ir religinis gyvenimas parapijose. Kartą prie manęs priėjo keleriais metais už mane vyresnis patarnautojas ir pasiūlė kartu patarnauti prie altoriaus. Anksčiau niekada nebuvau patarnautojas, todėl kiek dvejojau, tačiau kolega mane įkalbėjo. Galiausiai susigundžiau dėl aprangos: ministrantai Telšiuose dėvi raudonas sutanas ir baltas kamžas, todėl nutariau, kad man tiks. Na, ir pradėjau patarnauti. Be to, anuomet Telšiuose įkurta pirmoji Lietuvoje katalikiška mokykla paskelbė mokinių priėmimą. Jaunesnes klases pavyko greitai suburti, o į paskutinę buvo mažai norinčiųjų. Kadangi jau tuomet man ir keliems mano draugams pradėjo rastis mintis stoti į seminariją, nutarėme, kad po katalikiškos mokyklos mums bus lengviau įgyvendinti savo planus. Pakeitėme mokyklą paskutiniais mokslo metais. Niekada dėl to nesigailėjome, nes mūsų klasė (10 vaikinų ir 5 merginos) buvo labai darni. Pirmoji mintis apie kunigystę buvo laikina, stengiausi ją vyti, nes visiškai neturėjau jokio potraukio humanitariniams mokslams. Mane traukė chemija, biologija. Ketinau studijuoti farmaciją ar mediciną. O kadangi turėjau problemų dėl lietuvių kalbos (namie kalbėdavome žemaitiškai) ir rašinių rašymo, maniau, kad netinku būti kunigas, kuris juk turi rengti daug pamokslų.

Vis dėlto priimtas sprendimas buvo kunigystės naudai?

Įtakos sprendimui turėjo ir tai, kad 1989 metais Telšiuose buvo atidaryta atkurta Kunigų seminarija. Stebėdavau klierikus, ir kai žiūrėdavau į juos, širdyje kilo troškimas pabandyti. Nebuvau vienas. Mano klasėje buvome trise pateikę prašymus. Tiesa, nepasitvirtino mūsų viltys, kad po katalikiškos mokyklos bus lengviau įstoti. Išėjo atvirkščiai. Kiekvienas kandidatas turėjo pateikti savo klebono jam parašytą charakteristiką, o mums rašė ir klebonas, ir mokyklos direktorius, ir mokyklos kapelionas. Turėjome dar ir papildomą pokalbį.

Kaip vienturčio sūnaus sprendimą priėmė tėvai?

Mama, kaip moteris, priėmė gana ramiai, net apsidžiaugė, kad šeimoje bus kunigas. Tėtis ne iš karto sutiko su mano sprendimu. Išgyveno, kad nebus kam paveldėti šeimos pavardės. Tačiau laikui bėgant susitaikė. Pasakė, jog svarbiausia, kad būčiau laimingas ir nepadaryčiau gėdos šeimai.

Formacija, mokslai seminarijoje – visa tai truko kelerius metus. Ar nebuvo sunkumų ir abejonių?

Pirmieji metai buvo lūžio metai. Seminarijoje anuomet buvo griežčiau nei dabar. Į miestą galima buvo išeiti tik kartą per savaitę ir tik su kolega. Man, Telšių gyventojui, kurio gimtieji namai buvo netoliese, sunku buvo susitaikyti su tuo, kad negaliu laisvai aplankyti tėvų. Be to, seminaristo gyvenimo ritmas irgi buvo nelengvas: keldavomės anksti ryte, po to – malda, meditacija, šv. Mišios, pusryčiai ir paskaitos, toliau – pietūs ir vėl paskaitos iki vakarienės. Apie tai, kad išeitum susitikti prie puodelio kavos nebuvo nė kalbos. Apskritai nebuvo numatyta laiko rekreacijai, o ir kavos neturėdavome. Būdavo, kad per meditaciją galynėdavausi su miegu. Po pirmųjų egzaminų supratau, kad tiek filosofijos, tiek teologijos mokslus pavyksta išmokti. Laikui bėgant jaučiausi vis geriau ir suvokiau, kad tai – mano vieta. Penktame kurse, po kurio jau yra diakonato šventimai, pasakiau sau, jog privalau galutinai apsispręsti, kad prieš pat iškilmes nesiblaškyčiau. Tuomet man padėjo mūsų dvasinis vadovas – kun. Jonas Kauneckas, dabartinis Panevėžio vyskupijos vyskupas emeritas. Jis taip pat anksčiau buvo mano mokyklos kapelionas. Paskutiniame seminarijos kurse vienas kolega sugalvojo, kad melstumėmės už tuos žmones, su kuriais dirbsime tapę kunigais. Vakarais išeidavome pasivaikščioti su rožiniu rankoje ir melsdavomės už visus tuos, kuriuos Viešpats ketina pastatyti mūsų kelyje.

Tad Vilniaus arkivyskupijos tikintieji gali justi esą apgaubti Jūsų Ekscelencijos maldos?

Tikrai taip, nors anuomet mano mintys nebuvo taip toli nukeliavusios… Prisimenu, kad prieš pirmąjį paskyrimą ganytojiškam darbui daug meldžiausi. Nenorėjau patekti į didelę parapiją, kur vyksta ganytojiškas darbas su vaikais ir jaunimu. Man atrodė, kad nesu tinkamas dirbti su mokiniais. O mano pirmasis darbas, kuriam buvau paskirtas kaip diakonas – Palanga, kur vyksta vasaros stovyklos jaunimui iš Ateitininkų organizacijos… Per mokslo metus dirbau keliose mokyklose. Po metų, kai jau pagavau darbo ritmą, vyskupas kviečia mane ir drauge su dviem kitais kunigais siunčia studijuoti į Romą. Sprendimas buvo priimtas liepą, o rugpjūtį jau turėjome išvykti. Per mėnesį iškaliau 1000 žodžių itališkai ir išvykau. Įdomu, kad pirmiau į rankas man buvo patekęs vienas tekstas italų kalba. Paskaičiau jį, pasiklausiau, kaip skamba, ir nutariau, kad tai gana keista kalba, kuri man nepatinka ir neketinu jos mokytis…

Taigi, Jūsų Ekscelencija, ko bijojote, tą ir gavote?..

Taip, tačiau per tuos įvykius matau, kad Viešpats nuolat kelia man uždavinius, kuriems atlikti privalau nemažai padirbėti. Tai tarsi ne pagal mano jėgas… O tai skatina nuolat tobulėti tiek dvasiškai, tiek intelektualiai. Kartu tai paskata visiškai pasitikėti Dievu ir atsiduoti Jam. Jei kam nors mane pašaukia, vadinasi, turi tame savo tikslą, ir Jo padedamam man pavyksta tai padaryti.

Gyvenimas Amžinajame Mieste tikriausiai praturtino Jūsų Ekscelenciją naujų potyrių?

Žinoma. Roma – daugelio kultūrų miestas. Iš prigimties esu smalsus, todėl nutariau, kad studijų laiką panaudosiu ne tik mokslams, bet ir susipažinti tiek su Italijos kultūra, tiek ir su kultūra žmonių, su kuriais susitikdavome paskaitose. Susidraugavome su studentais iš Čekijos. Iki šiol palaikome ryšius. Buvau išsikėlęs tikslą aplankyti kuo daugiau bažnyčių. Per dvejus metus aplankiau jų apie 250. Eidavau į kitų krikščionių ir kitų konfesijų išpažinėjų pamaldas. Didelį įspūdį man paliko chaldėjų liturgija, kuri vyksta aramėjų kalba (gimtąja Jėzaus kalba). Kartą atradau afrikiečių bažnyčią, kurioje pamaldos vyksta pagal zairų apeigas. Jau grįžęs į Lietuvą mėgdavau eiti į kitas parapijas, kad galėčiau stebėti, kokių idėjų turi kiti kunigai. Organizuodavau tikintiesiems piligrimines keliones į įvairias Europos šventoves. Pats asmeniškai mėgdavau išvykas į Lenkiją, iš kur galima semtis gausybės idėjų, kaip organizuoti ganytojišką veiklą.

Vyskupo pareigos Vilniaus arkivyskupijoje – dar vienas iššūkis, kurį Jūsų Ekscelencijai kelia Dievas. Vilniaus krašto tikintieji yra daugiakalbiai. Yra parapijų, kur vyrauja lenkai. Jūsų Ekscelencija, pradėjote mokytis lenkų kalbos. Ar nekilo abejonių dėl to, kaip pasieksite Vilniaus arkivyskupijos tikinčiuosius?

Vyskupo šventimai – ypatingos Dievo malonės patyrimas. Jį lydį džiaugsmas, bet ir  nelengvos užduoties suvokimas… Norėčiau įsilieti į įvairias bendruomenes, nors suvokiu, kad ne iš karto galėsiu tai padaryti dėl kalbos barjero. Noriu kuo greičiau jį įveikti, todėl pradėjau mokytis lenkų kalbos. Turiu tik vieną prašymą, kad tos bendruomenės mane priimtų. Noriu atrasti kelią į įvairių bendruomenių žmones, kartu augti tikėjime. Noriu eiti atvira ir paprasta širdimi. O kadangi mėgstu pažinti kitas kultūras, tradicijas ir papročius, trokštu taip pat pažinti, kuo gyvena Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkų bendruomenė. Esu pasirengęs bendradarbiauti. Čia yra visų mūsų namai, ir nesvarbu, kokia kalba kalbame. Mus vienija Jėzus, todėl svarbu, kad kartu stotume tikėjimo ir moralumo sargyboje ir nepasiduotume tiems, kurie norėtų sukelti padalijimus. Esu kilęs iš Telšių, miesto, kuriame gimė broliai Narutavičiai – Gabrielius ir Stanislovas. Ir čia paradoksas: vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o kitas – yra Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.

Jūsų Ekscelencija, paminėjote paprastumą. Kartu su nuoširdumu tai dorybės, kurios yra vyskupo šūkyje. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

Tai dorybės, kurios labai būdingos šv. Antanui ir Švč. Mergelei Marijai, kurių figūros stovi dviejuose pagrindiniuose Telšių Katedros altoriuose. Marija nuolankiai priėmė Dievo šaukimą, o šv. Antanas – vienas didžiausių šventųjų – tai kuklus vienuolis pranciškonas. Be to, mano kurso globėjas seminarijoje buvo šv. Kazimieras, kuris, nors ir kilęs iš karališkosios giminės, buvo labai atviras vargšų poreikiams. Vyskupo šūkiui, kaip ir herbui sukurti, mane įkvėpė gimtasis miestas. Telšiai įsikūrę ant septynių kalvų. Tos kalvos simbolizuoja įvairius mano gyvenimo periodus: vidurinė mokykla, seminarija, studijos Romoje, darbas parapijoje… Ant aukščiausios kalvos stovi kryžius – Jėzaus simbolis, jis vienija mus su šventaisiais. Be to, kalva gali simbolizuoti tam tikrą barjerą, kuriuo gali būti kalbos nežinojimas, Tačiau su kiekvienu žmogumi galima susikalbėti pavartojus širdies kalbą. Nuoširdumas atveria kelią į žmonių širdis.

Kartais pasigirsta priekaištų, neva Bažnyčia labai sustabarėjusi, tradicinė. Kur, Jūsų Ekscelencijos nuomone, turi būti toji riba tarp to, kas novatoriška ir to, ką perdavė mums kartos?

Visur turi būti saikas. Privalome mokėti skaityti laiko ženklus. Reikia nuolat melstis ir leistis vedamam Šventosios Dvasios, kuri pasufleruos, kokia ganytojiško darbo forma ir kokioje parapijoje tinkamiausia. Bažnyčia – tai ne mados podiumas, kad nuolat ieškotume ko nors naujo. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kuri mūsų akimis labai pasaulietinė valstybė, kontempliatyvūs ordinai sulaukia daug pašaukimų. Vienuolijos forma labai tradicinė, bet išsaugojo maldos dvasią. Kita vertus, Bažnyčia nuolat atsinaujina, yra atvira tikinčiųjų poreikiams. Pateiksiu vieną pavyzdį: man patinka, kad pranciškonai konventualai (Vilniaus Trakų gatvėje) kasdien nustatytu laiku organizuoja Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, jos metu klausykloje budi kunigas. Visada tą pačią valandą. Kunigas klausykloje man yra Sūnaus Palaidūno laukiančio Gailestingojo Tėvo vaizdinys iš Jėzaus pamokslo. Kiekvienas žino, kur ir kada galima ateiti, kad pasinaudotum Susitaikymo sakramentu. Bažnyčia panašiai turėtų budėti, laukti, būti pasirengusi priimti nusidėjėlį.

Norėčiau paprašyti palinkėjimų mūsų skaitytojams…

Dievas pašaukia mane, kad tapčiau Vilniaus arkivyskupijos dalimi. Palinkėsiu mums visiems, kad taptume viena šeima, į kurią kiekvienas atsineša savo talentus. Noriu, kad jaustumėmės viena didele Dievo vaikų šeima, kurią vienija Jėzus. Tegul Jo pagalba, globa, malonė ir palaiminimas lydi mūsų gyvenimą. Dalykimės talentais ir malonėmis, kuriais apdovanojo mus Dievas ir, kaip tai būna šeimoje, mokykimės vieni iš kitų.

Kalbėjosi Teresa VOROBEJ

„Vilniaus krašto savaitraštis“ (2018 m. sausio 4–10 d.)
Autorės nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“