2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Pirmasis švedas kardinolas išrinktas metų švedu

Kardinolas Andersas Arborelius OCD

Kardinolas Andersas Arborelius (Anders Arborelius) OCD, pirmasis istorijoje švedų kardinolas, pirmasis švedas Stokholmo katalikų vyskupas nuo Reformacijos laikų, pelnė dar vieną „pirmojo“ vardą: Švedijos žurnalas „Fokus“ kardinolą Arboreliusą išrinko metų švedu. Tai – bene pirmas kartas, kad juo išrenkamas katalikas ir, kaip pristatyme rašo švedų žurnalas, aktyvus Švedijos visuomenės gyvenimo veikėjas nuo 1998 metų. Žurnalas sveikina kardinolą, pripažindamas, jog būti Katalikų Bažnyčios atstovu šalyje, kurios tapatybė iš esmės yra pasaulietiška, arba liuteroniška, reikalauja bebaimio nusistatymo. Stokholmo katalikų ganytojas vaidina esminį vaidmenį suburiant kartu vietinius švedus ir švedus imigrantus, rašo žurnalas „Fokus“. Žurnalo komisija kardinolo A. Arboreliuso asmenyje atrado žmogų, pasižymėjusį būdu, kuris Švediją pakeitė į gera.

Tradicinė šeimų šventė Šiauliuose

Atnaujinama santuokos priesaika

Kalėdų laikotarpis Šiaulių vyskupijoje baigtas iškilminga ir džiugia švente šeimoms, atvykusioms iš įvairių Lietuvos kampelių kartu bendrystėje ir maldoje švęsti Trijų Karalių šventę.

Sausio 7-ąją šeimas iš visos Lietuvos į Šiaulius sukvietė tradicinė, septynioliktoji, Šiaulių vyskupijos Šeimų šventė. Į ją atvyko apie 5000 dalyvių. Minint Trakų Dievo Motinos metus, šventė skirta Marijos garbei ir pavadinta „Marija, tu radai malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30).

Renginys Šiaulių arenoje prasidėjo 12 val. Šventės reikšmę ir turinį pristatė Kairių parapijos klebonas kun. Rimantas Pranskaitis. Šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Eucharistijai vadovavo šventės iniciatorius ir globėjas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Atgaivinkime susitikimą su Jėzumi

Antrąjį sausio sekmadienį minėta Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena. Popiežius Pranciškus vidudienio maldos susitikime su maldininkais priminė tos dienos homilijoje pakartotus Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos žinios žodžius, jog „ateivis, pasibeldžiantis į mūsų duris, yra galimybė susitikti su Jėzumi Kristumi, kuris tapatinasi su priimtais ar atstumtais kiekvienos epochos ateiviais“ (plg. Mt 25, 35. 43). Šventasis Tėvas pridūrė: „Šiuo atžvilgiu trokštu dar kartą patvirtinti, kad mūsų bendrą atsaką galima išreikšti keturiais veiksmažodžiais, grįstais Bažnyčios mokymo principais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti“. Kiekvienas pašauktas eiti tikėjimo keliu. Pagrindines tikėjimo kelio savybes nurodo Evangelija. Neužtenka susikurti Dievo įvaizdį, paremtą nuogirdomis. Reikia išeiti ieškoti dieviškojo Mokytojo ir nueiti ten, kur Jis gyvena. Dviejų mokinių prašymas Jėzui „Kur gyveni?“ turi gilią dvasinę prasmę. Jis išreiškia troškimą žinoti, kur gyvena Mokytojas, kad būtų galima būti su juo. Tikėjimo gyvenimas pasižymi troškimu būti su Viešpačiu, o tai reiškia nenutrūkstantį ieškojimą vietos, kurioje Jis gyvena. Todėl esame pašaukti įveikti įprastinį ir savaime suprantamą religingumą, atgaivinant susitikimą su Jėzumi maldoje, Dievo Žodžio meditacijoje ir sakramentų priėmimu, kad galėtume būti su Juo, kad Jo pagalbos ir malonės dėka atneštume vaisių. Esame pašaukti eiti tikėjimo keliu – ieškoti Jėzaus, susitikti Jėzų, sekti Jėzumi, sakė popiežius.

„Noriu eiti į žmones atvira širdimi“

Interviu su Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru Dariumi Trijoniu

Vysk. Darius Trijonis

Visi prisimename sentimentalią šv. Jono Pauliaus II viešnagę Vadovicuose. Auomet jis yra pasakęs garsųjį sakinį, kad čia viskas prasidėjo, ir išvardijo: gyvenimas, mokykla, studijos, teatras ir kunigystė… Telšiai, Žemaitijos širdis, yra toji vieta, kuri formavo Jus, Jūsų Ekscelenciją. Prašom, pasakokite, koks buvo Jūsų kelias į kunigystę?

Žmonės dažnai klausia kunigų, kaip jie atrado pašaukimą. Ar buvo ženklas iš Dangaus, ar tai atėjo savaime? Savo pašaukimą galėčiau palyginti su apaštalų pašaukimu: Jėzus atėjo pas paprastus žvejus ir pasišaukė juos tapti Jo mokiniais. Šie sutiko, tačiau jų pašaukimas brendo per kelerių metų draugystę su Jėzumi. Jie ne iš karto suprato, kokiems darbams Viešpats juos šaukia. Kažkas panašaus buvo ir man.

Ką atskleidė Trijų Karalių šventė

Lina RAGINYTĖ

Vysk. Darius Trijonis, Dūkšto klebonas kun. Sigitas Grigas (dešinėje) ir Trys Karaliai

Sausio 6-ąją katalikai šventė Trijų Karalių šventę, kuria vainikuojamas visas kalėdinis laikotarpis. Būtent šį šeštadienį (pirmąjį arba antrąjį savaitgalį po Kalėdų) švenčiamas ir Šeimadienis. Tokią tradiciją Dūkšto parapijoje stengiasi įskiepyti parapijos klebonas kun. Sigitas Grigas, kartu lavindamas ir ugdydamas tikinčiųjų skonį, keisdamas pasaulėžiūrą. Šiemet visuose šventiniuose renginiuose dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Darius Trijonis, Šeimadieniui suteikęs išskirtinio lengvumo, džiaugsmo ir šilumos bei nušvietęs kelią ypatingiems svečiams – Trims Karaliams.

Vyskupo žodis

Po Šeimadienio pradžios Dūkšto kultūros namuose Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Eucharistijai vadovavo vyskupas Darius Trijonis, koncelebravo Visagino klebonas kun. Vidmantas Rudokas, Zarasų klebonas ir dekanas kun. Vydas Juškėnas ir šeimininkas kun. S. Grigas.

Kunigų šventimai

Iš kairės: mons. Augustinas Paulauskas, kun. Emilis Vasiliauskas, arkiv. Lionginas Virbalas, kun. Vincentas Lizdenis ir arkiv. Sigitas Tamkevičius SJ

Sausio 6-ąją Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas kunigystės šventimus suteikė dviem diakonams – Vincentui Lizdeniui ir Emiliui Vasiliauskui. 2017 m. birželio 11 d. toje pat Arkikatedroje jie buvo įšventinti diakonais ir iki šiol tarnavo Raudondvario bei Pal. Jurgio Matulaičio parapijose. Šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas L. Virbalas SJ, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas bei kiti Kauno arkivyskupijos bei kitų Lietuvos vyskupijų kunigai. Homilijoje Kauno arkivyskupas, kreipdamasis į šventinamuosius Emilį ir Vincentą, akcentavo, kad kunigystė nėra išskirtinė padėtis visuomenėje ar atstovavimas kokiai nors nuomonei, bet pirmiausia ėjimas su Kristumi ir žmonių laimėjimas Kristui, o ne sau. Kunigystė – ne trumpalaikė ar ilgalaikė savanorystė, bet viso gyvenimo kelionė.

Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kankinystės metinių minėjimas

Paminklas 1944 m. sausio 3 d. žuvusioms Elenai Spirgevičiūtei ir Stasei Žukaitei Kaune, Taikos pr. ir Studentų g. sankryžoje Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Sausio 4 dieną Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijoje paminėtos 74-osios Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės žūties metinės. Šv. Mišioms vadovavo Dievo tarnaitės E. Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos Kauno arkivyskupijoje postulatorius kun. Andrius Končius, koncelebravo kun. Robertas Urbonavičius, kun. Nerijus Pipiras, kun. Žilvinas Zinkevičius, br. kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM. Drauge meldėsi skautų atstovai ir jų dvasios tėvas kun. Arūnas Jankauskis. Dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų. Homilijoje kun. R. Urbonavičius išryškino pasirinkimo svarbą, akcentuodamas, kad Elena gali būti puikus pavyzdys tiems, kurie šiandien yra pasirinkimų kryžkelėje. Po šv. Mišių parapijos namuose vykusiame pokalbyje apie Eleną kun. N. Pipiras pasidalijo mintimis apie Dievo tarnaitės dvasinį pasaulį, atsiskleidžiantį išlikusiuose jos dienoraščio puslapiuose. Kun. A. Končius kalbėjo apie beatifikacijos bylos eigą. Vyko diskusija. Vėliau prie Elenos brolio Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu buvusioje Spirgevičių sodybos vietoje pastatyto paminklo (Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankryžoje) buvo meldžiamasi, prašant, kad Elena būtų pripažinta palaimintąja, sugiedota giesmė „Marija, Marija“. Minėjime dalyvavo ir Elenos brolis Č. Spirgevičius.

Vilniaus arkivyskupijoje įsteigti du pastoraciniai regionai

Sausio 9 dieną Vilniaus arkivyskupijoje įsteigti du pastoraciniai regionai ir jų veiklą koordinuoti paskirti vyskupai augziliarai. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas tokį sprendimą priėmė siekdamas geriau pasirūpinti vyskupijoje esančiais tikinčiaisiais ir visais žmonėmis, padėti kunigams atlikti savo tarnystę.

Arkivyskupas paskyrė vyskupą augziliarą Darių Trijonį Vilniaus vyskupo vikaru koordinuoti sielovadinę veiklą Vilniaus arkivyskupijos Šiauriniame pastoraciniame regione. Į jį įeina Ignalinos, Kalvarijų, Švenčionių, Vilniaus II dekanatų teritorijos.

Vyskupui Arūnui Poniškaičiui paliktos ankstesnės generalvikaro ir kitos pareigos, pavesta koordinuoti sielovadinę veiklą Vilniaus arkivyskupijos Pietiniame pastoraciniame regione. Į jį įeina Naujosios Vilnios, Šalčininkų, Trakų, Varėnos, Vilniaus I dekanatų teritorijos.

Šv. Mišios anglų kalba Kaune

Kiekvieną sekmadienį 18 val. vyksta šv. Mišios anglų kalba Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje (Rotušės a. 8). Švęskime Viešpaties dieną kartu, pradėkime naują savaitę Jo artumoje, priimkime Jo palaiminimą. Pakvieskite visus universitetų studentus ir įvairių organizacijų darbuotojus, atvykusius dirbti iš kitų šalių. Pakvieskite savo draugus, kurie nori melstis anglų kalba ir stiprinti šios kalbos įgūdžius. Drąsiai prisijunkite prie Viešpaties dienos pamaldų muzikos ir giesmės grupės. Labai laukiame visų!

Kauno studentai ir jėzuitai

Ar žinai savo krikšto datą?

Sausio 7-ąją minėta Viešpaties Krikšto šventė užbaigė Kalėdų metą ir kvietė pamąstyti apie mūsų pačių krikštą. Kaip sveikindamas to sekmadienio vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusius maldininkus sakė popiežius Pranciškus, Jonas Krikštytojas skelbė atgailos krikštą. Žmonės ėjo pas Joną, kad jis Jordano upės vandeniu nuplautų nuodėmes, ir šaukėsi Dievo pagalbos, pasiryždami pradėti naują gyvenimą. Jėzus, kuris neturėjo nuodėmės, stojo į bendrą eilę su atgailautojais. Koks didis Jėzaus nuolankumas! Taip pasielgęs Jis mums apreiškia tą patį, ką šventėme per Kalėdas: Jėzus nori įsiliepti į žmonijos upę, nori prisiimti žmonių trūkumus ir silpnumą, nori dalytis tuo pačiu laisvės siekimu ir troškimu įveikti viską, kas mus atitolina nuo Dievo ir dėl ko atsiranda susvetimėjimas santykiuose su kitais žmonėmis. Kaip Betliejuje, taip ir prie Jordano, Dievas prisiima visą žmogaus likimą ir Jėzaus asmuo yra konkretus to ženklas. Evangelija pabrėžia, kad Jėzui išbrendant iš vandens, atsivėrė dangus ir ant jo kaip balandis nusileido Šventoji Dvasia, kuri veikia nuo pat pasaulio sukūrimo, kuri vedė Mozę ir išrinktąją tautą per dykumą, dabar nusileidžia ant Jėzaus ir duoda jėgų vykdyti jam skirtą misiją pasaulyje. Šventoji Dvasia yra pagrindinė veikėja Jėzaus ir mūsų krikšte. Ji pakreipia mūsų gyvenimą meilės keliu. Ją Tėvas mums suteikė krikšto akimirką. Per ją mus pasiekia Dievo gerumas ir gailestingumas. „Jėzaus krikšto šventė kviečia kiekvieną krikščionį atsiminti savo krikštą“, – sakė Popiežius ir paklausė, ar visi žino savo krikšto datą. Jei kas nežino, tiems uždavė namų darbą – paklausti tėvų, krikšto tėvų, senelių, kitų giminaičių ir sužinoti. Tą datą turime visi atsiminti, nes tai – šventės, mūsų pradinio pašventinimo data. Tą dieną Tėvas mums suteikė Šventąją Dvasią, davė mums jėgų kelionei. Tą dieną mums buvo atleista. Neužmirškime savo krikšto datos.

Ar žinai savo krikšto datą?

Sausio 7-ąją minėta Viešpaties Krikšto šventė užbaigė Kalėdų metą ir kvietė pamąstyti apie mūsų pačių krikštą. Kaip sveikindamas to sekmadienio vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusius maldininkus sakė popiežius Pranciškus, Jonas Krikštytojas skelbė atgailos krikštą. Žmonės ėjo pas Joną, kad jis Jordano upės vandeniu nuplautų nuodėmes, ir šaukėsi Dievo pagalbos, pasiryždami pradėti naują gyvenimą. Jėzus, kuris neturėjo nuodėmės, stojo į bendrą eilę su atgailautojais. Koks didis Jėzaus nuolankumas! Taip pasielgęs Jis mums apreiškia tą patį, ką šventėme per Kalėdas: Jėzus nori įsiliepti į žmonijos upę, nori prisiimti žmonių trūkumus ir silpnumą, nori dalytis tuo pačiu laisvės siekimu ir troškimu įveikti viską, kas mus atitolina nuo Dievo ir dėl ko atsiranda susvetimėjimas santykiuose su kitais žmonėmis. Kaip Betliejuje, taip ir prie Jordano, Dievas prisiima visą žmogaus likimą ir Jėzaus asmuo yra konkretus to ženklas. Evangelija pabrėžia, kad Jėzui išbrendant iš vandens, atsivėrė dangus ir ant jo kaip balandis nusileido Šventoji Dvasia, kuri veikia nuo pat pasaulio sukūrimo, kuri vedė Mozę ir išrinktąją tautą per dykumą, dabar nusileidžia ant Jėzaus ir duoda jėgų vykdyti jam skirtą misiją pasaulyje. Šventoji Dvasia yra pagrindinė veikėja Jėzaus ir mūsų krikšte. Ji pakreipia mūsų gyvenimą meilės keliu. Ją Tėvas mums suteikė krikšto akimirką. Per ją mus pasiekia Dievo gerumas ir gailestingumas. „Jėzaus krikšto šventė kviečia kiekvieną krikščionį atsiminti savo krikštą“, – sakė Popiežius ir paklausė, ar visi žino savo krikšto datą. Jei kas nežino, tiems uždavė namų darbą – paklausti tėvų, krikšto tėvų, senelių, kitų giminaičių ir sužinoti. Tą datą turime visi atsiminti, nes tai – šventės, mūsų pradinio pašventinimo data. Tą dieną Tėvas mums suteikė Šventąją Dvasią, davė mums jėgų kelionei. Tą dieną mums buvo atleista. Neužmirškime savo krikšto datos.

Dviveidžiai ganytojai – Bažnyčios žaizda

„Jėzus mokė kaip turintis galią“, – sako šv. Morkus sausio 9-osios, antradienio, Mišių metu skaitytoje Evangelijos ištraukoje. „Artumas, nuoširdus rūpinimasis, įsijautimas į žmonių bėdas – šiais bruožais Jėzaus mokymas skyrėsi nuo kitų, – sakė popiežius Pranciškus Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų šv. Mišių homilijoje. – Ir kiti mokytojai galbūt sakė tiesą, tačiau jie kalbėjo žiūrėdami į žmones iš aukšto ir jų žodžiai nepasiekdavo širdies. Jėzus kalba su Tėvo suteikta galia ir dėl to jam suprantamos žmonių problemos, skausmai, nuodėmės. Jis buvo artimas, suprato. Jis tiesė rankas, gydė, mokė iš arti. Artumas yra ganytojo autoriteto išraiška, artumas yra Tėvo suteiktos galios ženklas. Ganytojas yra artimas Dievui maldoje – ganytojas, kuris nesimeldžia, kuriam nerūpi Dievo artumas, praranda ir savo galią, autoritetą. Ganytojas turi būti artimas ir žmonėms. Jei ganytojas bus toli nuo žmonių, jų nepasieks skelbiama žinia. Reikia artumo, abipusio artumo. Artumu pateptas ganytojas maldoje dėkoja Dievui už gautas dovanas. Jam rūpi žmonės. Jų nuodėmės, problemos, ligos jaudina ganytoją“.

Popiežius susitiko su mokytojais katalikais

Sausio 5-ąją popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė 400 mokytojų, kurie šiuo susitikimu užbaigė tris dienas trukusį Italijos katalikų mokytojų draugijos nacionalinį kongresą „Atminties ir ateities“ tema. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie susitikimo kultūrą, mokyklos ir šeimos sąjungą, ekologinį ugdymą. Jis padrąsino mokytojų dalyvavimą šioje draugijoje.

Popiežius sakė, kad Bažnyčia įsipareigoja skleisti susitikimo kultūrą. „Drąsinu jus tai daryti, jei įmanoma, dar išsamiau ir paveikiau. Šiame kultūriniame iššūkyje labai svarbūs pagrindai, kurie padedami pirminio vaikų ugdymo metu. Tiek katalikiškose, tiek valstybinėse mokyklose dirbantys mokytojai katalikai turi žadinti mokinių atvirumą kitam kaip veidui, kaip asmeniui, kaip sesei ar broliui, kuriuos reikia pažinti ir gerbti, su jų istorija, privalumais ir trūkumais, turtingumu ir ribomis“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Turime bendradarbiaudami formuoti atvirus ir juos supančia tikrove besidominčius jaunuolius, rūpestingus ir švelnius, laisvus nuo paplitusios nuostatos, pasak kurios, norint būti kažko vertiems, reikia konkurencijos, agresijos, kietumo kitam, ypač skirtingam, svetimšaliui ar tam, kuris kliudo. Deja, toks yra „oras“, kuriuo mūsų vaikai dažnai kvėpuoja, ir reikia siekti, kad jie galėtų kvėpuoti sveikesniu, žmoniškesniu oru. Šiuo požiūriu svarbi sąjunga su tėvais. Deja, ugdymo sąjunga tarp mokyklos ir šeimos išgyvena krizę arba yra visai suardyta. Seniau egzistavo stiprus ryšys tarp mokytojų ir tėvų. Šiandien situacija pasikeitė, tačiau negalima tik ilgėtis praeities. Reikia įsisąmoninti pokyčius tiek šeimoje, tiek mokykloje, ir įsipareigoti vaisingam šeimos ir mokyklos bendradarbiavimui. Reikia tai skatinti planingai, su pedagogų pagalba. Anot Popiežiaus, reikia naujo „bendrininkavimo“ tarp mokytojų ir tėvų. Reikia liautis galvoti vienas apie kitą kaip priešpriešines jėgas, kurios kaltina viena kitą, bet stengtis įsijausti į padėtį, suprasti objektyvius sunkumus, kurti didesnį tarpusavio solidarumą. Trečias Šventojo Tėvo pabrėžtas dalykas buvo ekologinis ugdymas, kuris neapsiriboja sąvokomis, nors ir reikalingomis, bet skatina gyventi tam tikru būdu, kuris yra integralus, o ne šizofreniškas, kai, pavyzdžiui, rūpinamasi gyvūnais, bet nekreipiama dėmesio į senelius; kai kovojama už Amazonės miškus, tačiau nesirūpinama teisingu atlygiu darbininkams. Geras ugdymas, pasak popiežiaus Pranciškaus, brandina asmeninę atsakomybę, ugdo asmeninę ekologinę etiką, kuri lemia kasdienius pasirinkimus ir neapsiriboja deklaravimu skambių šūkių, kuriuos turi įgyvendinti kiti. Krikščionims tokio elgesio prasmingumas ir motyvacija kyla iš santykio su Dievu Kūrėju, su Atpirkėju Kristumi, kuris yra visatos ir istorijos centras, su Šventąja Dvasia, kuri yra Kūrinijos simfonijos ir harmonijos versmė.