Maldų už krikščionių vienybę savaitė

Sausio 18 dieną prasidėjo Maldų už krikščionių vienybę savaitė, kurios metu krikščionys skatinami susitikti, susipažinti, melstis kartu, atsimenant savo Viešpaties maldą, kad Jo mokiniai būtų „viena“. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba yra atsakinga už katalikų Bažnyčios dialogą su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis aukščiausiu lygiu. Sausio 18 dieną šios tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas lankėsi Šveicarijoje, Ženevoje, ir kartu su Pasaulinės Bažnyčių Tarybos pirmininku, pastoriumi Olavu Fykse Tveitu ir Pasaulinės Liuteronų Federacijos sekretoriumi Martinu Jungu simboliškai pratęsė vieną iš svarbiausių 2016–2017 metų ekumeninių pasiekimų: Reformacijos permąstymą.

Daug amžių Reformacijos sukaktys ir jubiliejai buvo galimybė katalikams ir protestantams patvirtinti savo susipriešinimą. Tačiau prieš kelerius metus ši perspektyva pradėta keisti, dėmesį labiau sutelkiant ne į skirtumus, kurie išlieka, bet į bendrumą, į kitos pusės dovanas ir į savo pačių klaidas ar nuodėmes. Taip atsirado bendras dokumentas „Nuo konflikto iki bendrystės“ ir galiausiai tapo įmanoma tai, kas buvo sunkiai įsivaizduojama: 2016 m. spalio 31 d. Lunde popiežius Pranciškus dalyvavo Reformacijos jubiliejaus inauguracijoje kartu su protestantiško pasaulio lyderiais. Šiame susitikime esminis akcentas skirtas atgailai už tarpusavio vienybei padarytas žaizdas ir suvokimo, jog krikščionys turi stengtis suartėti tarpusavyje, žadinimui. Krikščionių susiskaldymo žala yra akivaizdi dar ir todėl, kad mažina ar visai panaikina jų liudijimo tikimybę.

Vienas iš Lundo susitikimo simbolių buvo menininko iš Salvadoro Kristijano Čeverijos tapytas dviejų metrų aukščio Lundo kryžius, simboliškai perteikiant nuostatas ir viltis „nuo konflikto iki bendrystės“. Sausio 18 dienos apeigose šis kryžius buvo iškilmingai pastatytas Ženevos ekumeniniame centre, čia ir liks. Apeigų metu pamokslavo pastorius Kaisamaris Hintika iš Pasaulinės liuteronų federacijos ir kardinolas K. Kochas. Pastarasis kalbėjo apie du Lundo kryžiaus simbolius: krikšto vandenį ir Paskutinę Vakarienę. Tai – tarsi kelio pradžia ir pabaiga: krikštas yra bendras visiems krikščionims, tačiau jie turi siekti vienybės, kuri leistų švęsti Paskutinę Vakarienę kartu. Svarbu atsiminti, kad susitaikymas nėra vien žmogiška pastanga, bet Dievo iniciatyva ir dovana. Tarpusavio susitaikymas neatskiriamas nuo susitaikymo su Dievu.

Maldų už krikščionių vienybę savaitė Romoje užbaigta sausio 25 dieną popiežiaus Pranciškaus vadovautais mišparais šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje. Kartu su Popiežiumi meldėsi Konstantinopolio patriarchato atstovas, stačiatikių metropolitas Genadijus, Kenterberio arkivyskupo atstovas Romoje, anglikonų vyskupas Bernardas Ntahoturis, Suomijos ekumeninė delegacija, Bosy ekumeninio instituto studentai iš Prancūzijos, Romoje nuolat gyvenančių įvairių krikščioniškų bendruomenių nariai.

„Visi mes, krikščionys, perėjome per krikšto vandenį, – sakė Popiežius, – ir sakramento malonė sunaikino mūsų priešus – nuodėmę ir mirtį. Išėję iš vandens mes pasiekėme vaikų laisvę; išnirome iš vandens kaip tauta, kaip išgelbėtų brolių ir seserų bendruomenė, kaip šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2, 19). Išvaduota tauta pradėjo ilgą ir sunkią kelionę per dykumą. Ir šiandien krikščionys savo kelionėje susiduria su sunkumais, ir juos supa daugybė dvasinių dykumų, sekinančių viltį ir džiaugsmą. Kelionėje tyko ir labai dideli pavojai, keliantys grėsmę gyvybei. Kiek daug mūsų brolių ir seserų šiandien kenčia persekiojimus dėl Jėzaus vardo! Kiek daug kraujo jie praliejo. Nors ir priklausydami skirtingoms konfesijoms, jie tampa tikėjimo liudytojais, kankiniais, vienijamais tos pačios krikšto malonės. Krikščionys kartu su kitų tikybų išpažinėjais turi įveikti iššūkius, kurie šiandien kėsinasi į žmogaus asmens orumą. Jie bėga nuo konfliktų ir skurdo, tampa prekybos žmonėmis ir kitų naujų vergystės formų aukomis, kenčia badą pasaulyje, kuriame nors ir yra vis daugiau materialinių gėrybių, tačiau stokojama meilės ir daugėja nelygybės“.

Popiežius Pranciškus pasveikino jį Vatikane aplankiusią Suomijos delegaciją. Suomiai evangelikai liuteronai, lydimi Suomijos katalikų atstovų, lankosi Romoje minėdami liturginę savo dangiškojo globėjo šventę. Vyskupo šv. Henriko, pirmojo Suomijos vyskupo ir kankinio, liturginė šventė minima sausio 20 dieną. Suomijos krikščionių atstovai jau ne vieną dešimtmetį puoselėja gražią tradiciją kasmet, minėdami savo šventojo globėjo šventę apsilankyti Romoje, pasimelsti prie Šv. Petro kapo ir aplankyti Romos vyskupą. Popiežius Pranciškus kalboje suomių delegacijai, kurią sudarė tiek katalikų, tiek evangelikų liuteronų vyskupai, prisiminė prieš metus Švedijoje švęstą Reformacijos penkių šimtų metų jubiliejų, patikino, jog bendras šios sukakties paminėjimas „sustiprino ir pagilino liuteronų, katalikų ir kitų ekumeninių partnerių bendrystę visame pasaulyje“. Ką tik pasibaigę metai mums priminė laiką, kuomet krikščionių vienybė dar nebuvo sugriauta. Štai kodėl liuteronai ir katalikai galėjo 2017 metų minėjimą švęsti tik vienu vieninteliu būdu – ekumeninėje bendrystėje“. Popiežius priminė, kad ekumeninės tarnystės esmė dabar, kai visuomenė gerokai sekuliarizuota, yra gyvojo Dievo buvimo liudijimas, nes ekumenizmui pagrindinis bendras iššūkis yra priminimas Dievo, kuris mums apreiškė savo konkretų veidą žmoguje, Jėzuje Nazarietyje.

Vatikano radijas

Daugiau apie ekumenines pamaldas įvairiose Lietuvos vietose ir Vatikane, skaitykite „XXI amžiuje“.

© 2018 „XXI amžius“