Netektys

A†A apaštališkasis protonotaras Bronius ANTANAITIS

(1925 02 19–1948 10 31–2018 02 27)

Vasario 27 dieną Panevėžio Šv. Juozapo globos namuose mirė Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas emeritas, jubiliatas, apaštališkasis protonotaras Bronius Antanaitis. Jis gimė 1925 m. vasario 19 d. Jasonių kaime, Smilgių parapijoje, buvo jauniausias iš dešimties vaikų katalikiškoje šeimoje. Joje vyresni vaikai padėdavo prižiūrėti mažesnius, ravėdavo daržus, ganydavo paukščius, dirbdavo kitus darbus. Amerikoje užsidirbęs pinigų anglies kasykloje ir nusipirkęs 60 hektarų žemės, pasistatęs trobesius, pasodinęs sodą, 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvas užleido pusę gyvenamojo namo mokyklai ir mokytojui. Šeima tenkinosi likusia puse gyvenamo namo iki 1932 metų. 1931–1932 metais Bronius baigė pirmąjį skyrių Jasonių pradžios mokykloje, įrengtoje Antanaičių namuose, 1932–1935 metais baigė keturis skyrius Jukiškio (Radviliškio r.) pradžios mokykloje, 1935–1936 metais – penktąjį skyrių Smilgių (Panevėžio r.) pradžios mokykloje. Savarankiškai pasiruošęs įstojo į Šeduvos (Radviliškio r.) progimnaziją. 1942 metais persikėlė mokytis į Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją, tačiau vengdamas mobilizacijos į vokiečių kariuomenę, iš jos pasitraukė ir 1944 metais baigė Šeduvos gimnaziją. Kaip yra sakęs viename interviu „XXI amžiui“ (2010 02 19, nr. 14), tolesniam pasirinkimui turbūt nemažai įtakos turėjo tuo metu buvusi padėtis. „Lietuvoje – karas. Žinojau, kas yra trėmimai, persekiojimai už tikėjimą. Norėjosi ieškoti to, kas guostų ir ramintų“, – kalbėjo kunigas apie tolesnį savo sprendimą. 1944 metais jis įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją ir 1948 m. spalio 31 d. vysk. K. Paltaroko buvo pašventintas kunigu. Dėl sovietinių represijų ir persekiotos šeimos negalėjo savo gimtojoje parapijoje aukoti primicijinių šv. Mišių (pirmąkart šv. Mišias Smilgių bažnyčioje aukojo tik 1976 metais, per mamos laidotuves). Savo kunigišką tarnystę pradėjo 1949 metų gegužę Pasvalio parapijoje, tačiau po kelių mėnesių komunistinė valdžia kurį laiką neleido eiti kunigo pareigų. Tais pačiais metais paskirtas į Anykščių parapiją vikaru, 1950 metais – Onuškio parapijos administratoriumi. Nuo 1955 iki 1958 metų ėjo vyskupo K. Paltaroko sekretoriaus pareigas. 1957 metais vysk. K. Paltaroko skiriamas Panevėžio vyskupijos Katedros kapitulos kanauninku. 1958 metais komunistinės valdžios potvarkiu iškeltas į Krekenavos parapiją vikaro pareigoms, o po dvejų metų vysk. J. Steponavičiaus paskirtas tos pačios parapijos administratoriumi. 1962 metais sovietų valdžia ištremia į Bartninkus rezidentu, vėliau Vilkaviškio vyskupijos valdytojo J. Stankevičiaus paskiriamas vikaru, o nuo 1964 metų klebonavo Alksninės parapijoje, 1970 metais paskirtas Avilių parapijos klebonu. Nuo 1974 iki 1995 metų klebonavo Šeduvos ir Dambavos parapijose. Tuo laikotarpiu buvo paskirtas įvairioms pareigoms: Panevėžio vyskupijos meno tarybos nariu, „Carito“ dvasios tėvu, vyskupo atstovu Lietuvos Sąjūdžio seime, Lietuvos „Carito“ vyskupijos skyriaus vadovu, Panevėžio vyskupijos pastoracinės komisijos nariu, Panevėžio vyskupijos „Carito“ direktoriumi. 1995 metais kan. B. Antanaitis paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi ir dėstytoju, 1996 metais – Linkuvos parapijos klebonu. Nuo 1997 iki 2006 metų ėjo rektoriaus pareigas Panevėžio Švč. Trejybės rektorate. Be to, buvo Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožančiaus draugijos dvasios tėvas, 2002–2008 metais – vyskupijos kunigų tarybos narys – konsultorius. Nuo 2006 metų klebonavo gimtojoje Smilgių parapijoje, o 2013 metais iškeltas į Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros parapiją rezidentu.

Apie kunigystės pradžią laikraščiui „XXI amžius“ kan. B. Antanaitis taip kalbėjo: „Iš tiesų, kai buvo areštuojami ir tremiami, persekiojami ir terorizuojami šviesiausi žmonės, nevertinamos dvasinės vertybės ir sąžiningumas, jaučiausi labiau reikalingas, nes kas gali sustiprinti kenčiančiuosius, jei ne tikėjimas ir malda. Mačiau, kad bedievių okupacijos metais kunigas reikalingas ir Lietuvoje, ir lageriuose, ir tremtyje. Džiaugiausi, kad tauta nepasidavė okupantams ir kolaborantams – žmonės eidavo į bažnyčią, o ne į jų rengiamus mitingus. Tada komunistėliai labai pyko ir kunigus vadino agitatoriais. Stalino diktatūros metais bažnyčiose kunigai galėjo rengti vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai, paskui ir tai uždraudė, kai kuriuos kunigus už tai net nuteisė. Bet vis tiek nebuvome abejingi, pradėjome ieškoti kitų būdų – mokėme per pamaldas, grupelėmis, o ne atskirai. Uždraudė ligoninėse silpniems ligoniams teikti Ligonio sakramentą, tekdavo tai daryti slapta naktį vonioje. Bet vis atsirasdavo nepatenkintų, mokytojos ateistės skundė dirbant Alksninėje, Aviliuose, Šeduvoje. Kartą Šeduvoje per Velykas pamoksle pasakiau, kad mokytojos Valterienė ir Vešiotienė labai skriaudžia bažnyčią lankančius vaikus, nes man buvo labai gaila, kaip jie kenčia. Tada tuoj rajono valdžia išsikvietė. „Reikėjo vaikų nepersekioti“, – atsakiau, bet man priekaištavo, kodėl aš visa tai pasakiau per Velykas, kai bažnyčioje daug žmonių. Dėl vaikų dažniausiai tekdavo vykti pas rajono valdžią ar net religijos reikalų įgaliotinį ir aiškintis. Kartą, sulaukęs priekaištų, kodėl per pamokslus Avilių bažnyčioje ėmiau „keiktis“ ir rodžiau blogą pavyzdį vaikams, pasakiau, kad tai – visiška nesąmonė. Ką aš laimėčiau keikdamasis – tik atstumčiau žmones. Įgaliotinis priekaištavo, kad daug vaikų dalyvauja šv. Mišiose ir procesijose. Atsakiau, kad, kai ateina tėvai, tai ir vaikus atsiveda, jei tėvai dalyvauja procesijoje, tai ir vaikus vedasi – juk nepaliks vienų, kad žaistų su žvakėmis ir gaisrą sukeltų. Zarasų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja vis ieškodavo priežasčių man įgelti. Bet aš žinojau, kad esu ištremtas į pakraštį, todėl, jei vėl iškels, toliau jau nebus“.

Apašt. prot. B. Antanaitis daugelyje vietų turėjo remontuoti bažnyčias. Iš viso net šešiose teko atlikti kapitalinius remontus: Krekenavoje, Alksninėje, Aviliuose, Šeduvoje, Panevėžyje, Smilgiuose. „XXI amžiuje“ jis pasakojo: „Sunkiausia būdavo gauti valdžios leidimą remontuoti ir medžiagų. Parapijiečiai visada nuoširdžiai remdavo Bažnyčią, net ir persekiojimo metais aukojo, klebonas tik turėdavo remonto darbams vadovauti. Be abejo, visada reikia žmonėms už aukas padėkoti ir už juos melstis. Ieškodavau būdų, kaip prieiti prie valdžios, kaip gauti medžiagų, darbininkų, turėdavau pasirūpinti, kaip juos pamaitinti, apnakvinti, atlyginti už darbą. Klebonas negali būti vien žiūrovas, turi kartu su pasišventusiais talkininkais plytas vežti, krauti, pats dirbti, jei nori, kad parapijiečiai padėtų. Kunigas – ne koks ponas, neturi bijoti nei dulkių, nei purvo, nei skiedinio pamaišyti, lentas ar cementą panešioti“.

Kalbėdamas apie kunigystę apašt. prot. B. Antanaitis sakė: „Kunigas šventimus gauna ne dėl iškilmių, malonumų, lengvo ir poniško gyvenimo, o tam, kad tarnautų Dievui ir žmonėms. Iš tiesų kunigas dirba ne tam, kad būtų tvarkinga ir gražu bažnyčioje, bet tam, kad suartintų su Kristumi kelyje į amžinybę. Todėl niekada nepaisiau, kokia valanda, diena ar šventė, – visada buvau pasiruošęs pagelbėti parapijiečiams. Ypač dirbdamas vienas, be vikaro. Gerai prisimenu atvejį, nutikusį dirbant Alksninėje. Po rytinių šv. Mišių buvau išvykęs į Kauną. Grįžau vėlai, iš Kalvarijos jau nebuvo autobuso, todėl į Alksninę parėjau pėsčias. Seselė šeimininkė pasakė, kad buvo atėję kviesti pas ligonį Jančiauską į Vinkšnupių kaimą gal už trijų kilometrų. Nors jau visai sutemę, nusprendžiau eiti. Buvo gal pusė dvylikos, kai pasibeldžiau į duris. Ligonis buvo užmigęs. Bet jį pažadino, jam suteikiau Ligonio sakramentą. Grįžau į kleboniją. Kitos dienos rytą po šv. Mišių atėjo gedulo rūbais apsirengusi žmona ir pranešė, kad ligonį, man išėjus, netrukus rado mirusį. Mano širdyje buvo ramu ir dėkojau Dievui, kad man davė mintį eiti pas ligonį iškart, o ne laukti ryto. Juk mirčiai nėra nei dienos, nei nakties, nei švenčių, nei atostogų – ji visada šalia. Galbūt ir mirusysis melsdavosi, kad nemirtų be Ligonio sakramento, užtat Dievas jam buvo gailestingas“.

„XXI amžiuje“ jis išsakė mintis apie tėviškę: „Tėviškė yra iš visų žemės vietų širdžiai ir dvasiai artimiausias ir brangiausias kampelis. Joje išvydome pasaulį, kūdikystėje keturiomis repečkomis krykštaudami bėgiojome. Paaugę tėviškės žemę purenome, kad joje augtų pasėtas grūdas. Iš to grūdo iškepta duona mus maitino ir užaugino. Gimtinės žemė ne tik darbščiųjų žemdirbių prakaitu, bet ir pasiaukojusių už Tėvynės laisvę drąsiųjų sūnų ir dukrų ašaromis ir krauju apšlakstyta. Gimtinės net sapnuose ilgėjosi Sibiro tremtiniai, kaliniai. Poetai savo gimtinei irgi eiles kūrė. 2009 m. lapkričio 8 d., po šv. Mišių Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje kartu su seserų vaikais ir artimaisiais meldėmės už mirusius mūsų tėvelius ir giminaičius. Paskui nuvykome į tėviškę, prie kelio, šalia buvusio sodo, pašventinau iš lauko akmens pastatytą ir kryžiumi paženklintą paminklą, kurį pagamino buvęs Šeduvos bažnyčios ministrantas Ričardas Skromanas. Ant paminklo parašyta: „Šioje sodyboje Jasonyse iki 1944 metų sovietinės okupacijos gyveno Jono Antanaičio žmona Jadvyga su atžalomis: Bronius – apaštalinis protonotaras, Zenonas – partizanas, Elena, Viktorija, Michalina, Adelė, Liuda, Paulina – tremtinės. Iki 1932 metų gyvenamajame name buvo keturių skyrių mokykla. Jų kaimynų buvo 11. Laikas neša amžinybėn!“ Aplink paminklą pasodinome ąžuoliukų. Taigi įamžinome tėviškę ir išnykusį Jasonių kaimą. O kiek tokių kaimų Lietuvoje? Lietuva – didelis tokių sovietinės okupacijos sunaikintų kaimų kapinynas!“

Kunigas rūpinosi dėl žmonių abejingumo ir menko pamaldumo, prasto bažnyčios lankymo. Interviu „XXI amžiui“ apie tai jis sakė: „Kai anksčiau neidavo į bažnyčią, kaltino tokį buvus laiką, dabar sako, kad į bažnyčią neina todėl, kad ir kiti neina. Taigi žmonės nekalti, kalti vis kiti…“

2000 metais prezidentas Valdas Adamkus įteikė kan. B. Antanaičiui Lietuvos Nepriklausomybės medalį, 2005 metais jis pripažintas neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) – laisvės kovų – dalyviu. 2006 metais popiežius Benediktas XVI paskyrė kan. B. Antanaitį apaštališkuoju protonotaru. 2011 metais jam suteiktas Šeduvos garbės piliečio vardas.

Prel. B. Antanaitis savo uolumu žavėjo parapijų, kuriose tarnavo, žmones. Tai nepatikdavo sovietinei valdžiai ir dėl to buvo dažnai kilnojamas. Savo testamente mirusysis meldžia visiems tikėjimo, maldos ir meilės vienybėje, Švč. Dievo Motinos globos, Dievo palaimos.

Apašt. prot. B. Antanaitis buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje. Kovo 1 dieną 12 val. joje prasidėjo laidotuvių šv. Mišios. Jose dalyvavo arkivyskupai Lionginas Virbalas SJ ir Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupai Linas Vodopjanovas OFM ir Jonas Kauneckas. Atvyko ir 40 kunigų iš Panevėžio ir kitų vyskupijų bei Lenkijos. Šv. Mišių pradžioje Panevėžio vyskupas Linas sakė, kad turime padėkoti Dievui už ilgametį kanauninką, apaštalinį protonotarą, jo uolumą, skelbiant Dievo Žodį. Pavedant prelatą Bronių Dievo gailestingumui, giedota dieninė malda. Evangeliją skaitė kun. Henrikas Kalpokas. Pamoksle Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ kalbėjo: „Šiandien atsisveikiname su garbingu Panevėžio vyskupijos kunigu, apaštališkuoju protonotaru Broniumi Antanaičiu, kuris labai ištikimai sekė paskui Jėzų ir ištikimai tarnavo Dievo tautai, drąsiai eidamas aukos keliu. Viešpats jam padovanojo ilgą amžių ir ilgą kunigišką tarnystę. Aktyviai tarnavo 65 metus. Jo kunigišką tarnystę geriausiai apibūdintų paties kunigo Broniaus žodžiai kito garbingo kunigo laidotuvėse: „Nesuviliojo jo pasaulis, nesugundė piktoji dvasia, neišgąsdino nei komunistinės okupacijos grasinimai, nei Bažnyčios persekiojimai. Viso to pasiekiama ne gaudant tai, kas lengva, malonu, pelninga, bet gyvenant budėjimu, kova, malda, darbu. O darbas buvo ne tik pastoracija, bet ir ligonių bei parapijos lankymas, pamokos mokykloje. Ir visur – tvarkingas, punktualus, taktiškas, pamaldus. Savo gyvenimą jis paaukojo kaip karys, budėdamas kunigiško pareigingumo poste, kiekvieną dieną ar naktį nusiteikęs kiekvienam patarnauti be jokių išeiginių dienų. Kunigas niekada nedejavo, kad kunigystė sunki našta. Jis sekė Kristaus žodžiais „Aš atėjau ne viešpatauti, bet tarnauti“. Tarnaudamas žmonėms, bendraudamas su jais tikėjimo šviesoje, kunigas guodė, drąsino, stiprino juos kančioje, nelaimėje, artimųjų netektyje, jautėsi žmonėms reikalingas, gera darantis“. Taip kanauninkas Bronius kalbėjo apie kun. Albertą Juozapą Talačką (1921 11 19–1947 06 29–1999 12 12). Arkiv. S. Tamkevičius sakė, kad per visą sovietmetį kunigas Bronius dėl savo uolumo buvo sovietinės valdžios persekiojamas, atkreipė dėmesį, kad didžiausią įtaką kanauninkui Broniui padarė Panevėžio vyskupas K. Paltarokas.

Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė velionio bendrakursis kunigų seminarijoje, Utenos Dievo Apvaizdos parapijos rezidentas, kanauninkas jubiliatas Povilas Svirskis, kalbėjo apie seminaristų bendrystę, okupacijas, džiaugėsi, kad tėvai jėzuitai ir marijonai teikė patalpas, sovietams užėmus seminariją. Prisiminė seminaristų požiūrį į bendrakursį Bronių: „Toks gražuolis – jam bus sunku atsispirti, merginos neatitraukia nuo jo akių“. Tačiau seminaristas Bronius, kaip teigė kanauninkas, buvo tvirtai nusistatęs. Jis daug žinojo, buvo aukštas ne tik ūgiu, bet ir visa savo esybe. Kitas jų kurso draugas kun. Kazimieras Girnius (1925 01 26–1948 10 31–1996 08 11) yra sakęs, kad kunigas Bronius buvo degantis: jis atvykdavo į parapijas, labai greitai remontuodavo bažnyčias, siekė, kad Dievo namuose būtų gražu. Ir iš tikrųjų, po tų remontų bažnytėlės sušvytėdavo.

Apašt. prot. B. Antanaičio testamento vykdytojas kan. Juozas Janulis prisiminė, kad jis slapta vesdavęs klierikams rekolekcijas. Jų metu Alksninėje būsimasis kanauninkas pirmąsyk pamatė nepamirštamą dvasininką: „Jis buvo tikras gyvas sidabras – niekas negalėjo jo pralenkti, nors jį ir persekiojo ateistinė valdžia. Apaštališkajam protonotarui Broniui rūpėjo ne tik bažnyčių remontai, bet ir sergantys kunigai. Jis ne tik lankė ligonius, teikė jiems reikiamą pagalbą“. Kan. J. Janulis prisiminė kelionę į Šventąją Žemę – kunigai su juo nespėdavo.

Po šv. Mišių iškilminga laidotuvių procesija apėjo Katedrą ir sustojo prie gėlėmis išpuoštos kapo duobės. Ją pašventinus, sukalbėtos maldos, pagiedotas himnas, giesmės. Katedros šventoriuje išaugo naujas kapo kauburėlis, primenantis ne tik Panevėžio vyskupijoje besidarbavusį dvasininką. Apašt. prot. B. Antanaitis palaidotas prie Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28) kapo. Kairėje kun. A. Lipniūno kapo pusėje – vysk. Juozo Preikšo (1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11) kapas, dešinėje – apašt. prot. B. Antanaičio.

Pagal Panevėžio vyskupijos pranešimą ir „XXI amžių“
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

A†A kun. Gintas LEONAVIČIUS

(1966 01 11–2012 01 08–2018 02 23)

Vasario 23 dieną, Kaune po neilgai trukusios sunkios ligos mirė Betygalos, Paliepių ir Vosiliškio parapijų klebonas kun. Gintas Leonavičius. Jis gimė 1966 metų sausio 11 dieną Kaune, darbininkų šeimoje. Buvo jauniausias vaikas, kartu su juo augo dvi vyresnės seserys. Šeima visuomet buvo labai religinga ir vos mėnesio sulaukęs mažasis Gintas buvo pakrikštytas Kauno Arkikatedroje. Ten vėliau priėmė ir kunigo šventimus. Mokėsi Kauno 27-ojoje vidurinėje mokykloje, o ją baigęs 1984 metais įgijo staliaus specialybę ir vėliau dirbo pagal ją. Gintas niekuomet nebuvo toli nuo religinės praktikos, tačiau ji ypatingai pasireiškė, kai apie 2000 metus Kauno Šv. Antano Paduviečio, gimtosios Ginto parapijos, klebonas pakvietė jį įsitraukti į parapijos savanorių eiles. Vėliau labai suartėjo su pranciškonais pasauliečiais (tretininkais) ir su dideliu nuoširdumu įsitraukė į jų veiklą, nevengdamas jokių įpareigojimų. Tylus ir kantrus, šiek tiek uždaro būdo, jis visuomet stengdavosi patarnauti žmonėms. Interviu „Katalikui“ (2016 12 02, nr. 23) jis yra sakęs: „Po mamos mirties pradėjo keistis mano gyvenimas. Ji ne kartą buvo sakiusi, kad eičiau į kunigus. Toks mamos paraginimas kadaise man atrodė juokingai. Bet po jos mirties pradėjau dažnai lankyti bažnyčią, atsirado didžiulis noras melstis. Lankiau Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Čia mane bendruomenė įtraukė į savo veiklą, pakvietė į chorą. Ir kaip stalius kai ką paremontuodavau. Mano dvasios pokyčiai vyko palaipsniui. Matydami mano pamaldumą, aplinkiniai patarė siekti kunigystės. Čia vėl pasijuokiau – koks iš manęs išeitų kunigas? Bet, kaip sakoma, iš Dievo pakvietimo negali juoktis. Atsitiko taip, kad sutiktas klebonas nustebo, kodėl aš – ne seminarijoje? Pradėjau rinkti dokumentus. Visur mane vedė Šventoji Dvasia. Nuėjęs į polikliniką pasitikrinti sveikatos ir paklaustas, kodėl sugalvojau eiti į kunigus, atsakiau, kad išgirdau Dievo pašaukimą. Tada jutau gerą, žodžiais nenusakomą ramybę“. Savo pašaukimą į kunigystę pats Gintas vadino vėlyvu pašaukimu. Besidarbuodamas parapijoje bei tretininkų bendruomenėje, 2005 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir baigė ją 2011 metais. Diakono praktiką atliko Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijoje. Kunigu G. Leonavičius buvo įšventintas 2012 m. sausio 8 d., taigi būdamas beveik 46-erių, ir paskirtas Raseinių parapijos vikaru. Ten nemažai teko lankyti sergančius ligoninėje, silpnus ligonius namuose. Raseiniuose dirbo trejus su puse metų, kai, žuvus Betygalos parapijos klebonui kun. Viktorui Aukštakalniui, arkivyskupas pasiūlė kunigui Gintui užimti jo vietą, nors ir nesijausdamas tinkamas šioms pareigoms, galbūt kažkiek ir abejodamas, jis paklusniai priėmė paskyrimą. Drauge aptarnavo ir Paliepių bei Vosiliškio parapijas bei antrąją Betygalos parapijoje Ugionių bažnyčią. Sekmadieniais, vykdamas aukoti šv. Mišių į visas aptarnaujamų parapijų bažnyčias, nuvažiuodavo apie 90 kilometrų.

Iš tiesų kun. G. Leonavičius buvo tikrai geras ir nuoširdus klebonas. Uoliai ėjo savo pareigas, buvo visuomet sąžiningas, rūpestingai tvarkė visus jam pavestų parapijų reikalus. Stipriausia jo savybė buvo nuoširdumas. Nors pats daug nekalbėdavo apie save, tačiau buvo atviras žmonių rūpesčiams, ir jo kiek drovoka šypsena nuginkluodavo net ir tuos, kurie, atrodytų, nebūdavo pasirengę priimti jo sprendimų. Ištikimą tarnystėje, visuomet pasirengusį daryti tai, kas pavesta, – tokį jį prisimins konfratrai, draugai ir parapijiečiai.

Paskutinius tris mėnesius kunigas Gintas susidūrė su sveikatos problemomis. Atrodo, kad jis ir pats neįtarė sergąs sunkia liga. Tie paskutiniai mėnesiai jam buvo savotiškas kryžiaus kelias, vedantis iš vienos ligoninės į kitą, į namus ir vėl į ligoninę. Priėmęs Ligonių sakramentus, vienybėje su Viešpačiu vasario 23 dieną jis iškeliavo į amžinybę.

Kun. G. Leonavičiaus žemiškieji palaikai buvo pašarvoti Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vasario 26 dieną 12 valandą joje šv. Mišias aukojo Raseinių dekanato kunigai. Koncelebracijai vadovavo Raseinių dekanas kun. Vytautas Paukštis, homiliją sakė Šiluvos klebonas kun. Erastas Murauskas. Paskui karstas su mirusio klebono palaikais išvežtas į jo gimtosios Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčią. Vasario 28-ąją atsisveikinti su kun. G. Leonavičiumi Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje susirinko bemaž 40 arkivyskupijos dvasininkų, gausus būrys jį pažinojusių tikinčiųjų. Gedulinėms valandoms ir laidotuvių šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, prieš šešerius metus baigtos Kauno kunigų seminarijos kurso draugai kunigai, Raseinių dekanato bei kitų arkivyskupijos dekanatų dekanai bei kunigai. Nuoširdžią užuojautą tėveliui, kitiems artimiesiems, liūdintiems kurso draugams, parapijos žmonėms, bičiuliams perdavęs arkivyskupas sakė, jog šešeri metai kunigystės tikrai neilgas laiko tarpas, palyginti su prieš savaitę į amžinybę palydėto garbaus amžiaus mons. Kazimiero Senkaus 76 metų kunigyste. Bet Viešpačiui vertingas ir tas truputis. Jėzus pats pamaitino minią vos penkiais duonos kepalėliais. Kunigas Gintas atidavė Viešpačiui savo gyvenimo duoną, o Viešpats ja pasinaudojo, kad pamaitintų savo žmones. Gražiausia, ką atlieka kunigas savo tarnystėje, – nuodėmių atleidimas Dievo vardu ir Eucharistijos Duonos dalijimas.

„Kunigas – tas, kuris pašauktas visuomet sekti Kristumi. Kasdien aukodamas Eucharistiją, Viešpaties aukos atminimą, kunigas taip pat mokosi perkeisti ir savo patiriamus sunkumus, ligas, taigi mokosi atiduoti pats save. Eucharistija jau dabar yra pažadas, kad mes ir amžinybėje būsime su Jėzumi. Tuo gyveno, tuo tikėjo ir tai skelbė kunigas Gintas“, – sakė arkiv. L. Virbalas. Ganytojas atkreipė dėmesį, jog skaudus atsisveikinimas šį Gavėnios metą yra vis dėlto pilnas šviesos bei vilties – juk netrukus dėkosime Dievui, kad Kristus savo Prisikėlimu apšviečia mirties tamsą. Šiuo atžvilgiu kunigo laidotuvės yra tarsi Velykų pamokslas, skelbiantis prisikėlimą Viešpatyje.

„Dėkojame Dievui už kunigo Ginto tarnystę, pasiaukojimą“, – sakė arkivyskupas, padėkodamas ir kunigams, kurie neapleido kunigo ir parapijiečių ir vienaip ar kitaip pasirūpino pagelbėti paskutiniais jo ligos mėnesiais.

Kun. G. Leonavičius palaidotas Karmėlavos kapinėse prie savo artimųjų.

Amžinąjį atilsį duok ištikimam savo tarnui, Viešpatie!

Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos pranešimą

A†A kun. Vladas ČERNIAUSKAS

(1931 04 04–1963 04 10–2018 03 02)

Kovo 2 dieną mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas Vladas Černiauskas. Jis gimė 1931 m. balandžio 4 d. Ažukarklinės kaime, Sokiškių apylinkėje, Ignalinos rajone. Augo valstiečių šeimoje kartu su jaunesniu broliu Romualdu. 1939 metais pradėjo lankyti mokyklą Dūkšte. Ją baigęs tarnavo tarybinėje armijoje. 1958 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir 1963 m. balandžio 10 d. vyskupo Petro Maželio buvo pašventintas kunigu. Kun. V. Černiauskas pradėjo kunigystės kelią tarnaudamas vikaru Lentvario parapijoje, 1964 metais paskirtas Gedžiūnėlių ir Kazitiškio parapijų administratoriumi, 1966 metais – Reškutėnų parapijos administratoriumi, 1970 metais – Senųjų Trakų parapijos administratoriumi, 1973 metais – Mielagėnų parapijos administratoriumi, 1982 metais – Smalvų parapijos klebonu. Susilpnėjus sveikatai, 1986 metais išvyko į Valkininkus sustiprėti, pagal galimybes pagelbėjo klebonui pastoracijoje. 1987 metais paskirtas Marcinkonių parapijos administratoriumi, 1988 metais sugrįžo į Valkininkus rezidentu. 1998 metais paskirtas Linkmenų parapijos rezidentu, 2003 metais – tos pačios parapijos administratoriumi. 2008 metais, atsižvelgiant į kunigo sveikatą ir amžių, buvo atleistas iš šių pareigų ir gyveno Mielagėnų Pal. Jurgio Matulaičio parapiniuose globos namuose, buvo rezidentas Mielagėnų parapijoje. Kun. V. Černiauskas buvo kuklus žmogus, mėgo literatūrą, ja remdavosi aiškindamas tikintiesiems Dievo Žodį ir mokydamas moralinių tiesų.

Velionio kūnas kovo 4 d. buvo pašarvotas Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias kovo 5 d. aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, augziliarai vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Darius Trijonis, koncelebravo daugiau kaip 20 kunigų. Homiliją pasakė vysk. A. Poniškaitis. Po šv. Mišių žemiškieji kun. V. Černiausko palaikai palaidoti Ignalinos bažnyčios šventoriuje.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!

Vilniaus arkivyskupijos kurija 

A†A kun. Genrik Juzef BLAŽEVIČ

(1946 06 09–1979 05 27–2018 03 11)

Laidotuvių apeigas atlieka vysk. Darius Trijonis

Kovo 11 dieną mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas Genrik Juzef Blaževič. Jis gimė 1946 m. birželio 9 d. Švenčionių r. Skarbiškės kaime. 1963 metais baigė Švenčionių vidurinę mokyklą, 1971 metais – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir dirbo kultūros namuose meno vadovu. Įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir 1979 m. gegužės 27 d. buvo pašventintas kunigu. Kunigas Genrik tarnavo Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijoje vikaru, 1982 metais paskirtas Rūdninkų Švč. Trejybės parapijos klebonu, 1985 metais – Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į Dangų parapijos administratoriumi, 1986 metais – vėl Rūdninkų Švč. Trejybės parapijos klebonu, kartu aptarnaujant Vaidotų Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo parapiją, vėliau aptarnavo Jašiūnų Šv. Onos parapiją. 1996 metais išvyko į Baltarusiją ir dirbo pastoracinį darbą ketverius metus. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Švenčionyse ir pagelbėjo vietos klebonui. 2005 metais paskirtas į Reškutėnų Šv. Izidoriaus parapiją. Ten ėjo rezidento, vėliau – administratoriaus pareigas. 2008 metais dėl susilpnėjusios sveikatos buvo atleistas iš administratoriaus pareigų ir gyveno Švenčionių globos namuose. Velionio kūnas kovo 12 dieną buvo pašarvotas Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Antradienį, kovo 13-ąją, 12 val. suskambo Visų Šventųjų bažnyčios varpai ir kvietė švenčioniškius ir svečius melstis už kunigą Genriką, kurį Viešpats pasišaukė į dangiškąją Tėvynę. Į bažnyčią prie altoriaus susirinko gausus būrys Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Pamaldose dalyvavo Ignalinos dekanas kun. Vidas Smagurauskas, Varėnos dekanas kun. Justinas Aleknavičius, Šalčininkų dekanas mons. Vaclav Volodkovič. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, o prasmingą ir jautrų pamokslą pasakė vyskupas Darius Trijonis. Pamoksle vyskupas papasakojo apie velionio biografinius momentus, nušviesdamas svarbiausią jo ieškojimų liniją – kunigystės siekimą ir nuoširdų atsidavimą savajam pašaukimui, sakė, kad mirusysis ypač mokėjo surasti laiko klausykloje, kad tokiu būdu žmonėms padėtų atrasti sielos ramybę ir semtis stiprybės įveikiant gyvenimo negandas. Dirbdamas įvairiose arkivyskupijos parapijose jis stengėsi nuoširdžiai atlikti kunigiškas pareigas, o susilpnėjus sveikatai, nusprendė sugrįžti į gimtuosius kraštus ir kiek jėgos dar leido patarnaudavo švenčioniškiams. Dievo žodį skaitė ir vyskupams patarnavo Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentai, atvykę į velionio laidotuves kartu su savo vadovu diakonu Gabrieliumi Satkausku ir dvasios tėvu kun. Valentinu Šiuša. Mišių metu giedojo parapijos didysis choras, vadovaujamas vargonininkės Jolitos Budrytės-Abromavičienės. Pamaldoms pasibaigus jautrų žodį tarė dominikonų ordino vyresnysis brolis Slavomir Brzozecki OP. Parapijos klebonas kun. Medardas Čeponis padėkojo abiems vyskupams, gausiai susirinkusiems broliams kunigams, propedeutinio kurso studentams, parapijos choristams, Švenčionių rajono tarybos nariams, Švenčionių seniūnijos seniūnei Inai Sinienei ir seniūnijos darbuotojams, padėjusiems tinkamai pasiruošti laidotuvėms, sutvarkant bažnyčios šventorių.

Po liturginių apeigų ir maldų velionio kun. G. J. Blaževič karstas su žemiškaisiais palaikais procesija atneštas į laidojimo vietą bažnyčios šventoriuje. Vysk. D. Trijonis pašventino kapo duobę ir žemiškuosius palaikus atidavus žemės prieglobstin, visus pamaldų dalyvius pakvietė bendrai maldai. Pabaigoje skambėjo tradicinės „Viešpaties angelas“ ir „Marija, Marija...“ giesmės.

Amžinoji šviesa jam tešviečia, Viešpatie!

Pagal Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Švenčionių Visų Šventųjų parapijos informaciją

© 2018 „XXI amžius“