Sibiro Madona Arkikatedros tremtinių koplyčioje

Sibiro Madona

Sausio 13 dieną Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje buvo iškilmingai aukojamos šv. Mišios už Lietuvos laisvės gynėjus. Mišioms pasibaigus įvyko dar vienas įsimintinas įvykis – Tremtinių koplyčioje pašventinta išvakarėse čia pastatyta Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, skulptūra.

Per Katedrą į Tremtinių koplyčią nusidriekė įspūdinga procesija, vadovaujama Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo. Joje regėjome Vatikano valstybės sekretorių reikalams su kitomis šalimis arkivyskupą Polą Ričardą Galagerį (Paul Richard Gallagheri), apaštalinį nuncijų Baltijos šalyse arkivyskupą dr. Pedrą Lopesą Kvintaną (Pedro López Quintana), vyskupą augziliarą Arūną Poniškaitį, vyskupą augziliarą Darių Trijonį, Vilniaus Arkikatedros kunigus. Tremtinių koplyčioje pastatytą iš Korbiko tremtinių kapinių atvežtą Dievo Motinos skulptūrą, kuri gavo Sibiro Madonos pavadinimą, pašventino arkiv. P. R. Galageris. Arkiv. G. Grušas tarė iškilmėms derantį žodį, kuriame pabrėžė krikščionių pasaulyje garbinamos Švč. Mergelės Marijos, kaip tikinčiųjų užtarėjos prieš Aukščiausiąjį, reikšmę. Tai ypač svarbu Lietuvoje, pašvęstoje Marijos globai ir vadinamoje Marijos Žeme.

Iškilmių dalyviai sugiedojo Lietuvos himną ir giesmę „Marija, Marija“, tikintieji individualiai nusilenkė Sibiro Madonai. Kuo gi ji nusipelnė jai parodyto dėmesio ir tikinčiųjų pagarbos? Jos atsiradimo istoriją ir reikšmę dar 2017 m. sausio 13 d. aprašė laikraštis „XXI amžius“ („Korbiko Madona“, 2017, nr. 2) vildamasis, kad ji bus pastatyta Vilniaus Arkikatedros tremtinių koplyčioje. Ir štai – tremtinių viltys išsipildė!

Skulptūra traktuotina kaip tremtinių ir politinių kalinių kultūrinio ir istorinio paveldo užsienyje dalis. Ir tai turėtume suvokti ne vien kaip materialų simbolį. Jos išvaizda ir estetinis poveikis turėjo ir turi neabejotinos sakralinės įtaigos.

Apie nuoširdų tremtinių atsidavimą Švč. Mergelės Marijos globai liudija ir kreipiniai, išrėžti lietuviškuose antkapiniuose kryžiuose, kokių Sibire daugiau niekur neužtiksime. Tie kreipiniai užfiksuoti Antano Sadecko leidinyje „Negrįžusiems“ (Kaunas, 2011, p. 135–138): „Šventoji Marija, Motina visų, globok tremtinių sielas, užtark prieš Visagalį“, „Šventoji Marija, globok tremtinių sielas“, „Švč. Aušros Vartų Marija, melskis už mus...“

Skulptūra yra tikėjimo ir ryšio su Tėvyne simbolis, dvasinė jungtis tarp tremtinių ir kalinių, padėjusi jiems jungtis į lietuvišką bendruomenę, nes joje yra lengviau ištverti nepaliaujantį svečios šalies jūrų šaltų bangų antpuolį, kuris skalavo ir nuskalavo ne vieną lietuvišką salą.

Skulptūra, perkelta į pagrindinę Lietuvos katalikų šventovę, dėl savo įtaigos tapo paminklu visų laikų ir vietų tremtiniams ir politiniams kaliniams. Skulptūros istoriją nušviečia keturiomis kalbomis išleistas lankstinukas, kurį galima gauti Arkikatedroje.

P. S. Nagrinėjant Sibiro Madonos atvejį, kyla klausimas apie lietuviško paveldo išsaugojimą užsienyje. Ar toks paveldas egzistuoja tremties vietose Sibire? Be abejo, egzistuoja. Ar kas nors rūpinosi jo išsaugojimu? Organizuotai jo išsaugojimu niekas nesirūpina. Jau daug metų padrikai bando rūpintis įvairios ekspedicijos, grupės entuziastų, pavienių žmonių. Tam išleista daug lėšų, vis dėlto rezultatai sunkiai apčiuopiami. Ar ne laikas susirūpinti ir kol ne vėlu minimą paveldą bandyti išsaugoti valstybės jėgomis, parenkant ir tvarkant ne visas, bet kelias kapines kiekviename regione, prie tokių priskiriant ir Korbiko lietuviškas kapines. Ten vietoje į Lietuvą išvežto Marijos skulptūros originalo, pastatyta kopija, įrengta apsauga – stogelis. Greta stovinti didelė raudonai dažytų aukštų lietuviškų kryžių grupė, tarsi apsupusi statulą, lankytojui (ypač žiemą) daro neišdildomą įspūdį. Jis pajunta, kad lankosi ypatinga aura apgaubtoje vietovėje.

Rimvydas Racėnas

Rimanto Dichavičiaus nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“