Neįmintojo kalno aidas

A†A Vytautas Andziulis (1930 11 04–2018 03 16)

Vytautas Andziulis Nuotrauka iš Domo Akstino archyvo

Ilgas ir skausmingas mūsų tautos kelias į laisvę, į nepriklausomybę. Nėra tautos, kuri būtų tiek iškentėjusi, bet nepalūžusi. Vienas iš liūdnų istorijos puslapių – spaudos draudimo gadynė, kuri, anot metraštininko Petro Rusecko, nupynė mūsų tautos istorijai patį gražiausią vainiką. Ta gadynė, tapusi legenda, dramatiška, herojiška, – knygnešystė. Jei nebūtų pasauliui nesuvokiamos kovos, nebūtų buvę ir pirmojo tautinio atgimimo, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios.

Įvairius istorijos tarpsnius mena spausdintas žodis. Atkūrus nepriklausomybę, atgavus lietuvišką spaudą, sekė okupacijos. Nuo pat pirmųjų dienų tada pogrindyje spausdintas ar net tik ranka rašytas žodis stojo į kovą už laisvės ir nepriklausomybės susigrąžinimą. Jau 1940 metų rudenį studentai ir moksleiviai rašė ir platino atsišaukimus. Jie ragino organizuotis, nepalūžti ir ištverti sunkiuoju tėvynei momentu.

Sunkūs buvo Lietuvai ir jos žmonėms Antrojo pasaulinio karo metai, po kurių – naujos spalvos okupacija... Vieni traukėsi su frontu į Vakarus, kiti telkėsi pogrindyje, spausdintu žodžiu ir ginklu stojo į kovą su kur kas galingesniu priešu. Jau 1944 metų pabaigoje rusų okupuotos Lietuvos dalyje, Utenos, Švenčionių apskrityse, partizanai leido ir platino laikraštį „Laisvės kelias“, o jau 1945 metais tokius laikraščius leido kone kiekviena partizanų apygarda ar net rinktinė. Partizaninio karo metu apytikriai buvo leidžiami 54 periodiniai leidiniai, 18 – neperiodinių. Jų tiražai siekė nuo 50 iki 5 tūkstančių egzempliorių. Dar leisti poezijos rinkiniai, maldaknygės, mažo formato leidinėliai.

Nuslopinus pasipriešinimą, nenutilo pogrindyje spausdintas žodis. Nesusitaikė laisvės kovotojai su sovietiniu režimu. Skaudžiai mokėjo tie drąsūs nematomi kovotojai: grėsė kalėjimai, tremtis, daug jų nukentėjo. Ypač slaptose spaustuvėse buvo išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, Lietuvoje ėjo „Alma Mater“, „Pastogė“, „Kultūros archyvas“, „Ateitis“, „Aušra“, „Dievas ir tėvynė“, „Laisvės šauklys“, „Perspektyvos“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Katakombos“, „Vytis“. O kiek išleista knygų, brošiūrų? Tamsiausiomis mūsų tautai dienomis iš giliausių ir tamsiausių slėptuvių rašytas ranka ar spausdinimo mašinėle į Lietuvą veržėsi tiesos žodis, kuris padėjo išlaikyti tautos dvasią, šaukdamas į laisvę ir paliudydamas prievartos niekšybę. Ir eiliuoti žodžiai, ir kiekviena žinutė padėjo malšinti laisvės troškulį kovotojams. Vienas tokių – Vytautas Andziulis, pogrindinės spaustuvės „ab“ įkūrėjas. Jis kartu su bendražygiu Juozu Bacevičiumi (1918–1995) tarybinės okupacijos metais, kai didžiausią grėsmę kėlė KGB, Salių kaimo kalne, 7 metrų gylyje, įrengė spaustuvę. Visą dešimtmetį iš jos sklido įvairaus formato leidiniai, tarsi šviesos pliūpsniai nušviesdavę atokiausių Lietuvos kaimų, miestelių gyventojų  sąmonę.

Visoje pogrindyje leistoje spaudoje ypatingą vietą užima „ab“ spaustuvė. Pavadinimas – pirmosios įkūrėjų pavardžių raidės. Šiandien jų jau nebeturime. Atsisveikinome su Vytautu Andziuliu – dar vienu žmogumi, tapusiu legenda. Gimęs 1930 m. lapkričio 4 d. Šėtoje, augęs gimtąjį kraštą mylinčių tėvų šeimoje, pokario metais, mokslo draugui išėjus partizanauti, prašėsi priimamas į laisvės kovotojų gretas, bet jo dėl jauno amžiaus nepriėmė. Tačiau jaunuolis neatsisakė minties įsijungti į kovotojų veiklą: grūdinosi, mokėsi, įgijo spaustuvininko profesiją ir pradėjo dirbti „Spindulio“ spaustuvėje. Mintis apie galimybę spausdinti draudžiamą spaudą nedavė ramybės. Sumanus, be galo darbštus žmogus tikslą pasiekė: gavęs sklypą Pakaunėje, ėmėsi titaniško darbo – po statomu namu, po slankiojančiu šiltnamio baseinu, iškastos katakombos, įvairiais būdais surinkti raidynai, spausdinimo mašinos. Ir jau 1980 metais pogrindinė leidykla ir spaustuvė išleidžia pirmąją knygelę. Tai buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pradžiamokslis“. Sėkmingai ją išplatinus, išleisti pakartotini leidimai. Didėjo tokių spausdintų leidinių skaičius, plėtėsi ir slaptoji spaustuvė. Giliai po žeme radosi keli „kambarėliai“, ilgėjo tunelis, radosi ir slaptų talkininkų. Vienas iš jų buvo bendradarbis, tikras pogrindininkas Domas Akstinas. Leista vis daugiau spaudinių, gausėjo ir platintojų skaičius. Vytauto Andziulio žmonai poniai Birutei, sergėjusiai namus nuo pašalinių akių, kalno mįslė liko neįminta, o tos paslapties aidas pasiekė Lietuvą tūkstantiniais tiražais. Vysk. K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslis“ buvo išleistas 11 leidimų ir išplatinta 32 tūkstančiai egzempliorių. Maldaknygė „Garbė tau, Viešpatie“ išspausdinta 32 kartus, išleista 55 tūkstančiai egzempliorių. Spaustuvėje išleisti Juozo Urbšio prisiminimai apie Sibiro tremtį, Adolfo Damušio studija apie genocidą Lietuvoje. Ten gimė ir poetų J. Gražulio, R. Grigo (Rasūno), K. Genio poezijos rinkiniai, daug kitų knygų bei atsišaukimų. Šios knygos, spausdintos giliai po žeme, trūkstant oro, po raidelę tik rankomis surinktos, atspausdintos, buvo įrišamos ir nematomais keliais iškeliaudavo pas skaitytojus.

Unikaliausia, kad vienintelė tokia pasipriešinimo stovykla tik 1996 metais Kultūros ministro Sauliaus Šaltenio dėka buvo įteisinta, tapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus padaliniu. Įkurta iškiliosios spaudos ekspozicija, pogrindyje leistų leidinių parodos. Jie byloja, kad ne visa Lietuva buvo pavergta, ir tai verčia susimąstyti, kokius šviesulius turėjome.

V. Andziulis paskutiniuosius gyvenimo metus kartu su žmona Birute svetingai sutikdavo lankytojus, ekskursijas, laisvesniu laiku puoselėjo sodybą, kurioje akį džiugina keli šimtai dekoratyvinių augalų. Tie, kurie lankėsi „ab“ spaustuvėje, kurie bendravo su nepaprastais šeimininkais, prisimins visada malonios šypsenos nutviekstą Vytauto veidą, dideles rankas ir begalinę meilę žmonėms.

Netekome iškilaus, tauraus laisvojo žodžio skleidėjo, bet tikėkime, kad šio unikalaus muziejaus durys nebus užvertos. Dar turime Jo idėjų, Jo darbų tęsėjų. Spausdinti straipsniai apie susitikimus spaustuvėje žinomi ir Europai, apie tai kalbėta konferencijos „Europos kelias“ metu, kai 11 Europos šalių atstovai lankėsi Kaune. Atminimui pasodinta vyšnaitė, paties Vytauto Andziulio pageidauta, žydės ir kvies biteles, kurias labai mylėjo šeimininkas. Žydės gražiajame sode ant kalno gausybė medžių, saugojusių nemarią paslaptį. O apie tą paslaptį mums dar papasakos vienas iš trijų buvusių pogrindininkų – Domas Akstinas.

Nisilenkime tiems žmonėms, saugokime jų atminimą ir atsigręžkime į Lietuvos Nepriklausomybės kelio istoriją...

Dalia Poškienė

© 2018 „XXI amžius“