Kiek stebuklų buvo tėvo Maksimilijono Kolbės gyvenime, arba Ar įmanoma įdomiai kalbėti apie šventuosius

Daiva Červokienė

Pranciškonų vienuolyno Nepokalanove atstovas brolis Jacekas Staševskis „Skalvijos“ kino teatre pasakoja apie Maksimilijoną Kolbę Teresos Vorobej nuotrauka

Maksimilijonas Kolbėstudijų Romoje metu,1918 metais

t. Maksimilijonas Kolbė prieš areštą 1941 metų vasarį

šv. Maksimilijonas Kolbė

Raimundas Kolbė Mažojoje seminarijoje Lvove, 1907 metai

Maksimilijonas Kolbė (stovi kairėje) studijų Romoje metais, 1917 m. Nuotraukos iš Nepokalianovo archyvo

Pernai Lenkijoje režisieriaus Michalo Kondrato (Michal Kondrat) sukurtas filmas „Dvi karūnos“ apie šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimą pasiekė Lietuvą. Filmą lydi Lenkijos instituto Vilniuje kartu su Lenkijos tautos atminties institutu parengtos parodos fragmentai apie šventojo gyvenimą. Po filmo apie ne visiems žinomą nepaprastą šio žmogaus gyvenimą nuo vaikystės iki lemiamo sprendimo atiduoti gyvybę už kitą kalinį Aušvice premjeros Vilniuje, jis dar rodytas Šalčininkuose, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Katalikiškų filmų festivalis vienuolyne

Filmą Vilniuje pristatyti atvyko scenarijaus bendraautoris, pranciškonų vienuolyno Nepokalanove atstovas spaudai brolis Jacekas Staševskis (Jacek Staszewski). Jis pasakojo, kad filmas sumanytas kaip vaidybinis, vėliau režisierius nutarė kurti dokumentinę juostą su vaidybiniais elementais. Beveik visos scenos buvo nufilmuotos Nepokalanovo vienuolyne, kuriame gyveno ir šv. Maksimilijonas Marija Kolbė.

„Nepokalanove kasmet vyksta katalikiškų filmų festivaliai. 2014 metais režisierius Kondratas laimėjo jame Didįjį prizą už savo darbą „Kaip nugalėti šėtoną“. Tada sutarėme sukurti filmą  ir apie šv. Maksimilijoną Kolbę“, – kalbėjo br. J. Staševskis, pastebėdamas, kad 1990 metais juostą („Gyvenimas už gyvenimą“) apie šį šventąjį jau buvo sukūręs Kžyštofas Zanusis (Krzysztof Zanussi).

„Dvi karūnos“ – filmas apie žmogų, siekusį pakeisti pasaulį, kuriam daug kas pavyko. Filme pristatoma M. Kolbės veikla už Lenkijos ribų, atskleidžiami įvairiapusiai talentai. Matematikai gabus jaunuolis dar paauglystėje sukūrė įrenginį, tobulesnį už anuometinį telegrafą, vėliau buvo suprojektavęs aparatą, skirtą judėti tarp planetų.

Trumpa biografija

Kaip yra prisipažinęs pats šventasis, jo gyvenimo kelią nulėmė paauglystėje matytas Švč. Mergelės Marijos regėjimas, kai ji pasirodė laikydama rankose dvi karūnas ir paklausė, ar nenorėtų kurios nors... Filmas ir pradedamas vaizdu, kai vaikščiodamas su motina Raimundas išvysta regėjimą ir klausia, ką mama galvoja apie baltą ir raudoną karūnas, kurią ji rinktųsi. Į nustebusios motinos klausimą Raimundas atsako, kad regėjo Švč. Mergelę Mariją. Ji laikė rankose dvi karūnas – baltą ir raudoną – ir paklausė, ar nenorėtų kurios nors – baltoji reiškia skaistybę, o raudonoji – kankinystę... Mamai pasiteiravus, Raimundas prisipažino atsakęs, kad norįs jų abiejų. Jį motina labai jautriai apkabino....

Šv. Maksimilijonas Kolbė gimė 1894 metų sausio 8 dieną Lenkijos Zdunska Vola miestelyje religingoje katalikiškoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Raimundo vardu. Būdamas 13 metų su geradarių pagalba pradėjo mokytis Lvove ką tik pranciškonų atidarytoje seminarijoje. Tokiu pat keliu pasuko ir du jo broliai.

Kai Lenkijoje prasidėjo kova už nepriklausomybę, Raimundas dar nebuvo priėmęs vienuolio įžadų, kaip savo šalies patriotas ketino palikti seminariją ir pasiprašyti į kariuomenę. Šį norą pakeitė tėvų pasirinkimas. Matydami, kad trys sūnūs tampa pranciškonų vienuoliais, jie irgi nutarė gyventi kaip vienuoliai. Motina pasiprašė į benediktinių vienuolyną Lvove, o tėvas – į pranciškonų vienuolyną Krokuvoje. Raimundas tai suprato kaip ženklą irgi likti vienuolyne...

Nekaltosios riteris

Maksimilijono vardą Raimundas priėmė įstojęs į Pranciškonų konventualų ordiną. Nuo 1912 iki 1918 metų studijavo Romoje Popiežiškajame Grigaliaus universitete, 1914 metais davė amžinuosius įžadus. Romoje studijuodamas gatvėse matė masonų eisenas skanduojant, kad šėtonas užvaldys Bažnyčią, Popiežius taps velnio pavaldiniu. Su grupele bendraminčių ėmė priešintis šioms jėgoms, norėdami blogį įveikti gėriu septyniese įkūrė draugiją „Nekaltosios riteriai“ (Militia Immaculata).

Grįžęs į Lenkiją M. Kolbė sumanė leisti katalikišką žurnalą „Nekaltosios riteris“ kaip atsaką menkavertei, amoralaus turinio spaudai. Dėstydamas Krokuvos aukštojoje pranciškonų seminarijoje kreipėsi į vadovybę, kad jam leistų imtis leidybos. Seminarija leidimą davė, tačiau nei lėšų, nei spaustuvės neturėjo. Melsdamasis Švč. Mergelei Maksimilijonas Kolbė tikėjo, kad ji globoja gerus darbus. Ir, pasak filmo kūrėjų, pirmam žurnalo „Nekaltosios riterių“ numeriui išleisti reikiamą sumą vienuolis... netikėtai rado. 1922 metais Krokuvoje pasirodęs „Nekaltosios riteris“ tapo populiarus, jo tiražas vis didėjo.

1927 metais Maksimilijonas gavo leidimą netoli Varšuvos steigti naują vienuolyną su leidykla. Vienuolyną pavadino Nekaltosios Mergelės Marijos garbei – Nepokalanovu (lenkiškai niepokalana – nekaltoji).

Pėdsakas Japonijoje

1930 metais, pajutęs pašaukimą su evangeline misija vykti į Tolimuosius Rytus, pasiprašė vyresnybės ten išleidžiamas. Buvo išleistas. Kaip pabrėžė filmo kūrėjai, į Japoniją penki broliai nusigavo kone be lėšų, jų kelionė truko beveik du mėnesius – dabar šis atstumas lėktuvais įveikiamas per 9 valandas. Vienuoliai apsistojo Nagasakio mieste, suorganizavo „Nekaltosios riterio“ leidybą. Kaip pasakojama filme, žurnalas japonų kalba buvo leidžiamas 60 tūkst. egzempliorių tiražu. Japonijoje jis tapo populiarus, yra leidžiamas iki šiol. M. Kolbei kilo mintis Nagasakyje įkurti sodą, kad žmonės gamtoje galėtų melstis Švč. Mergelei Marijai prie jos skulptūros panašiai kaip Lurde. Ieškodamas vietos „Nekaltosios sodui“ svarstė apie vietą Nagasakio centre, bet pamatęs, kad greitai ten nukris viską deginantis ugnies kamuolys, parinko sklypą užmiestyje. 1931 metais sodas buvo įkurtas, o 1945-aisiais, kai ant Nagasakio numesta atominė bomba nušlavė dalį miesto, ši vieta nenukentėjo – filme tai aiškinama šventojo regėjimu...

Dabar Nagasakyje yra M. Kolbės gatvė, jam skirtas muziejus, kurio darbuotoja filme pastebėjo, kad Kolbė yra labai šiuolaikiškas šventasis. Ir šiandien Japonijoje dirba pranciškonai, iki šiol tebeleidžiamas ir „Nekaltosios riteris“, tiesa, mažesniu – 10 tūkst. egzempliorių – tiražu.

Iš vienuolyno – į Aušvicą

1936 metais Bažnyčios vyresnybės sprendimu, M. Kolbė grįžo į tėvynę vadovauti savo įsteigtam vienuolynui Nepokalanove, kuriame brolių skaičius jau siekė kone 700. 1938 metais „Nekaltosios riteris“ pasiekė milijono tiražą.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijai okupavus Lenkiją vienuolynas priglaudė ir slėpė daug nacių persekiojamų žmonių, tarp jų – ir žydų tautybės. 1941 m. vasario 17 d. M. Kolbė su keliais bendradarbiais buvo suimtas ir įkalintas Varšuvoje, gegužės 28 dieną išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą ir tapo kaliniu numeris 16670.

Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, kantriai kentė nepriteklius ir pažeminimą. Kaip filme prisimena iš Aušvico stebuklingai ištrūkęs Kazimieras Piechovskis, jį, nusiminusį, kad nėra vilties ištverti, tėvas Maksimilijonas padrąsino, kad visada yra viltis. Tie žodžiai Kazimierui neišėjo iš galvos. Nutaikęs momentą jis pavogė iš sandėlio vokišką uniformą, sėdo į automobilį ir išrūko iš koncentracijos stovyklos.

Žygdarbis koncentracijos stovykloje

1941 metų liepos paskutiniąją dieną keli kaliniai pabėgo iš to barako, kuriame gyveno ir M. Kolbė. Konclagerio viršininko sprendimu, už vieną pabėgusį dešimt to barako kalinių buvo pasmerkiami mirti bado kameroje.

Labai raiški filmo scena: konclagerio viršininkas eina pro išrikiuotus kalinius ir duria pirštu, kuris bus pasmerktasis. Paskutinis atrinktas Francišekas Gajovničekas (Franciszek Gajowniczek), Lenkijos armijos seržantas, suvaitojo – vargšė jo žmona ir vaikai, daugiau jie nebepasimatys. Tada įvyko neįtikėtinas dalykas. M. Kolbė žengė į priekį ir pasisiūlė į bado kamerą vietoj F. Gajovničeko. Konclagerio viršininkas sutiko.

Filme akcentuojama, kad tuo metu įvyko trys stebuklai: iš rikiuotės žingsnį į priekį žengusio kalinio sargyba nenušovė, kaip buvo įprasta. Konclagerio viršininkas net ėmė kalbėtis su kaliniu – tai irgi atrodė neįmanoma. Ir galop, kalinys pakeitė koncentracijos stovyklos viršininko sprendimą. Tai buvo negirdėtas atvejis. O svarbiausia, neįsivaizduojama buvo tokia atjauta kitam žmogui...

Teigiama, kad ir bado kameroje M. Kolbei pavyko suburti bendruomenę, visi pasmerktieji ten su juo meldėsi. Tai irgi Aušvice buvo negirdėta, tokiais atvejais žmonės tik šaukdavo, dejuodavo, keikdavosi... Tai matydami naciai stebėjosi: „Tokio kunigėlio nematėme“. Bado kameroje pasmerktieji praleido daugiau kaip dvi savaites. 1941 m. rugpjūčio 14-ąją M. Kolbei, regis, paskutiniam, buvo suleista mirtina nuodų injekcija, o kūnas sudegintas.

Išgelbėtasis pasakojo apie šventumą

F. Gajovničekas liko gyvas, perėjęs Aušvico pragarą, sulaukė išvadavimo dienos. Jis sulaukė 95 metų, gyveno dar 53 metus nuo anos dienos, kai M. Kolbė pasisiūlė už jį numirti bado kameroje. F. Gajovničekas vėliau daug važinėjo pasakodamas, kokį stebuklą patyrė Aušvico koncentracijos stovykloje. Jis  turėjo laimės sulaukti ir dalyvauti tėvo M. Kolbės beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse, buvo palaidotas vienuolių kapinėse Nepokalanove.

Popiežius Paulius VI, 1971 metais kun. M. Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982-aisiais, jau popiežius Jonas Paulius II, jį kanonizavo. Rugpjūčio 14 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini kankinį šv. Maksimilijoną Kolbę.

Vietoj išvadų

Filmo premjeroje „Skalvijos“ kino teatre dalyvavusi Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska (Urszula Doroszewska) akcentavo, kad pranciškonų konventualų vienuolynas yra ir Lietuvoje – pranciškonai ir šv. Maksimilijonas Kolbė yra dar vienas saitas, jungiantis šias šalis.

O pranciškonų vienuolyno Nepokalanove brolis J. Staševskis pabrėžė, kad šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimas ir filmas apie jį moko beatodairiškai pasitikėti Dievu ir  priimti Dievo valią.

Pasižiūrėjus filmo premjerą ir prisiminus šių metų Knygų mugės renginius tenka daryti išvadą, kad šiandien mūsų visuomenėje tampa aktualu daugiau kalbėti apie šventumą ir kankinystę. Knygų mugėje pristatant Algirdo Jurevičiaus knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“ diskutuota, ar įmanoma šiandien įdomiai kalbėti apie šventuosius. Filmas apie šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimą patikina, kad įmanoma.

© 2018 „XXI amžius“