Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. birželio 15 d., Nr. 12 (303)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

1941 m. birželio 14-oji – sovietinio Lietuvos žmonių naikinimo pradžia

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės kūrėja ir puoselėtoja, tad sovietai, okupavę Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., naikindami valstybės pamatus, iš karto ėmėsi žiaurios prievartos prieš Lietuvos katalikų dvasininkiją:

1. 1940 m. birželio 25 d. sovietai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, likvidavo vienuolijas, brolijas, nacionalizavo jų turtą;

2. liepos 2 d. atleido iš pareigų visų tikybų kapelionus;

3. liepos 3 d. nutraukė konkordatą su Vatikanu;

4. liepos 5 d. sovietai užėmė Telšių kunigų seminarijos patalpas, iš ten išvarė seminaristus;

5. liepos 15 d. taip pat pasielgta su Vilkaviškio kunigų seminarija;

6. rugpjūčio 24 d. popiežiaus nuncijus išvyko iš Lietuvos, ryšys su Šventuoju Sostu nutrauktas;

7. spalio 2 d. sovietai pradėjo registruoti dvasininkus bei juos verbuoti darbui NKVD informatoriais ir agentais;

8. spalio 31 d. nacionalizuota bažnyčios nuosavybė (žemė ir pastatai);

9. lapkričio 28 d. NKVD komisaras A. Guzevičius pradėjo persekioti vyskupą Vincentą Brizgį, Raudondvario, Šančių, Karmelitų, Vilijampolės, Petrašiūnų, Raseinių, Utenos, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės kunigus, stengėsi trukdyti švęsti Šv. Kalėdas;

10. gruodžio 10 d. jie pareikalavo Kauno vyskupams ir kurijos kunigams per 24 valandas išsikraustyti iš arkivyskupijos namų, tačiau jie to reikalavimo nevykdė;

11. 1941 m. sausio 12 d. Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai nedalyvavo rinkimuose į Sovietų AT, nes jų patalpas prieš kelias dienas užėmė sovietų kariuomenė;

12. kovo 21 d. Vatikanas gavo vyskupo V. Brizgio laišką, kuriame informuojama, jog Lietuvoje areštuota apie 30 kunigų ir tūkstančiai pasauliečių;

13. balandžio 24 d. Lietuvos vyskupų konferencija parengė memorandumą, kuriuo reikalavo nevaržyti sąžinės laisvės, grąžinti bent vieną kunigų seminariją. Sovietų valdžia, jos švietimo komisaras A. Venclova tą memorandumą ignoravo.

Per pirmuosius valdymo metus komunistai sunaikino VDU Teologijos ir filosofijos fakultetą, keturias kunigų seminarijas (Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio), 37 vienuolijas su 87 vienuolynų namais, Lietuvių katalikų mokslo akademiją, 18 privačių gimnazijų ir vidurinių mokyklų, 18 privačių pradžios mokyklų, 35 vaikų darželius, kurčnebylių institutą, 10 namų našlaičiams, 10 vaikų globos namų, 25 senelių namus, 2 ligonines, 6 didelius centrinius knygynus, 643 katalikų archyvus, 823 parapijinius ir kitokius knygynus, 32 katalikiškus laikraščius ir 1 dienraštį ir kitus leidinius, turėjusius 7,5 mln. prenumeratorių, atėmė septynias spaustuves (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1991, V., 1999, p. 54-55). Bolševikai nužudė kelis kunigus.

1941 m. SSSR NKVD komisaro pavaduotojas I. Serovas, suderinęs su LKP (b) sekretoriumi Antanu Sniečkumi, patvirtino instrukciją dėl pasiruošimo masiniam gyventojų trėmimui. Joje buvo numatyta, kaip organizuoti tremiamųjų apskaitą ir trėmimą. Šį planą ruošiant aktyviai dalyvavo ne tik A. Sniečkus, bet ir Fridas Krastinas, Icikas Dembo, Leo Finkelšteinas, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Macevičius, Danielius Todesas ir kiti. Jau 1940 metais sovietai, pradėję naikinti valstybininkus, birželio 14 d. trėmimu siekė sunaikinti šeimas, jų turėtą visuomeninę patirtį, jų atžalas. Norėta sunaikinti visuomenės intelekto elitą: mokytojus, karininkus, gydytojus, policininkus, advokatus. Tarp 17600 ištremtųjų buvo 5060 vaikų iki 16 metų. Baisus buvo ne tik pats pirmasis trėmimas, žmonių vežimas tvankiuose gyvuliniuose vagonuose, bet ir tolesnis jų naikinimas badu, šalčiu speigo zonose.

Vytautas KUZMICKAS
(Jieznoparapija.lt)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija